Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2013 kovo 29d. 14:28

Kaimą į miestą iškeitusi Nomeda Marčėnaitė: „Taip, mieste pats save girdi gerokai prasčiau“

Nomeda Marčėnaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Nomeda Marčėnaitė

„Pradedu penktadienio vakarais žaisti boulingą!“ – kone delnais suploja keramikė, TV laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė (48). Po septyniolikos gyvenimo kaime metų persikraustymas į Vilniaus senamiestį turi savų pranašumų: viskas ranka pasiekiama ir, akivaizdu, žada naujų atradimų.

Pamenu, kai pasakodavote, kodėl apsigyvenote pamiškėje stovinčiame namelyje, vis skambėdavo žodžiai „reikia gamtos“, „negaliu be miško“... Dabar gamtos nebereikia?

Ir dabar negaliu be miško, be gamtos, bet tenka prabilti apie racionalumą. Niekada neraginau: visi lauk iš miesto žemės arti. Niekada nebuvau idėjinė. Man tiesiog labai patiko gamta, svajojau gyventi miške. Kai supratome, kad mieste už turimus pinigėlius nieko neįpirksime, namelis miške pasirodė nebloga išeitis. Tuo labiau kad mūsų su Mariumi profesijos leido tai daryti: mums nereikėjo kasdien važiuoti į darbą. Paėmę žemėlapį apsibrėžėme trisdešimties kilometrų spindulį – patogų ir protingą atstumą, kur galime ieškoti namų. Radome už dvidešimt dviejų kilometrų nuo centro. Iki šiol manau, kad apsigyventi ten buvo geriausia mūsų idėja.

Iš to rojaus miške pabėgote po išsiskyrimo su vyru dailininku Mariumi Jonučiu. Tai buvo pagrindinė priežastis?

Ne, tiesiog aš buvau tapusi mokykliniu autobusiuku. Jau senokai visiems guodžiausi, kad esu tarsi kokia taksi vairuotoja. Kol viena draugė nepažemino mano pareigų: „Koks tu taksi?! Tu – maršrutkė!“

Kai persikėlėme į kaimą, vyresnėlis Dovas dar buvo moksleivis. Tais metais, kai jis baigė mokyklą, mažieji Titas ir Ula kaip tik pradėjo ją lankyti. Dabar jiems – po keturiolika metų. Visus tuos metus tai buvo nenutrūkstamas procesas. Būdavo, atvežu vaikus į mokyklą, sutvarkau mieste kokius nors nedidelius reikaliukus, apsižiūriu, kad yra, pavyzdžiui, pusė dvyliktos, o pamokos vaikams baigiasi pirmą valandą. Gyventum kur nors šalia, važiuotum savo reikalais, o vaikai pareitų patys. Net pietus jiems spėtum paruošti.

O dabar aš tarsi pakabinta buvau: ką per tos pusantros valandos gali nuveikti? Jeigu grįšiu į kaimą, pusvalandį sugaišiu kelionei, dar pusvalandį turiu pasilikti vėl grįžti į miestą. Taigi, namuose geriausiu atveju pusvalandį tepabūsiu. Per tiek nieko nenuveiksiu, tik degalų išeikvosiu ir daugiausia laiko praleisiu automobilyje. Todėl tekdavo tiesiog be jokio tikslo maltis po miestą. Baisus laiko gaišimas šiais laikais, kai laikas – didžiausia žmogaus vertybė! Tie, kurie turi vaikų ir kuriems teko bent kelerius metus pataksauti, mane tikrai supras.

Sklinda kalbų, kad į miestą jus atviliojo meilė.

Baikit juokus! Meilei dvidešimt du kilometrai tikrai nebūtų kliūtis! Juo labiau kad persikelti į Vilnių finansiškai man tikrai neapsimokėjo: čia tenka nuomotis namus ir visai nemažai už juos mokėti. Bet dabar jau esu gana išlepusi ir nenoriu gyventi bet kaip. Ieškojau namų, kad man būtų juose gražu ir gera. Kad nesijaučiau kaip išsigrūdusi į kokią tremtį.

Ir kaip tas Vilnius jus sutiko?

Šaltai.... šaltai ir didelėmis sąskaitomis (juokiasi). Aš pripratusi prie šilumos. Nors pastaraisiais metais viską reikėjo daryti pačiai: ir malkas pirkti, ir su vaikų bei draugų pagalba jas susikrauti, ir tris krosnis pačiai kūrenti... Persikraustėme čia iškart po Naujųjų. Už šildymą moku brangiai, bet vis tiek šalta. Suprantu, kad produktai tokioje temperatūroje geriau laikosi, bet tai turbūt yra vienintelis šalčio pliusas... Aš šaltyje stingstu, negaliu gyventi.

Butas – apie du šimtus kvadratinių metrų ploto. Didesnis už kai kuriuos namus!

Tai susiję su tuo, ką nusprendžiau dirbti atsikrausčiusi į miestą. Televizijos pasiūlymų tada dar nebuvo. Skulptūros, menai ir knygų rašymas – labai jau nestabilus dalykas. Pradėjau ieškoti pastovesnio darbo idėjos. Sugalvojau, kad rengsiu puodelių paišymo pamokas. Ne pati sugalvojau – protingi žmonės paskatino. Kadaise su viena kavos bendrove bendromis jėgomis sugalvojome akciją, kurios dovanos buvo dailininkų, dizainerių sukurti puodeliai. Akcija taip pavyko, kad žmonės pradėjo manyti, jog esu etatinė puodelių piešėja.

Anksčiau manęs tas smulkusis, taikomasis menas visai nedomino. Bet dabar matau, kad žmonėms šito reikia. Ir man labai patinka. Ypač džiugina antrinės šito „puodeliavimo“ pasekmės: bendravimas su žmonėmis. Prieš tai aš išpuošiu namus žvakėmis ir gėlėmis. Kaskart ruošiuosi kaip šventei! Ateina maždaug aštuonios moterys: iš pradžių dūzgiame, kalbamės, dalijamės, o paskui jos kelioms valandoms pasineria į tylą ir piešimą. Sustoja laikas, išnyksta pasaulis aplinkui. Kai pagalvoji: kas tas puodelis? Kuo reikšmingas piešimas ant jo? Bet kai į vieną vietą susideda visi akcentai – moteriškumas, gera atmosfera, meditacija, pasidaro psichologinės terapijos seansas – moterystė. Matau, po kursų jos išeina laimingos ir švytinčios.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nomedos Marčėnaitės keramika
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nomedos Marčėnaitės keramika

Namai nebebus namai, jeigu kiekvieną savaitę juose lankysis būrys svetimų žmonių...

Būtent todėl ir ieškojau ypatingo būsto. Tokio, kuris atitiktų ir namų, ir dirbtuvių poreikį. Taip, iš pradžių ir aš tradiciškai žvalgiausi nedidelio butuko centre. Atskirai būtų reikėję ir studijos, kur būčiau galėjusi dirbti. Galiausiai atėjo išganinga mintis: o kodėl nepaieškojus visko viename? Šis butas – per kelis aukštus. Apatiniame – didžiulė virtuvė ir svetainė, kurioje ir vyksta visas veiksmas. Viršutinis aukštas – mano ir vaikų miegamieji, vonios.

Tiesą sakant, ir pati buvau nepatenkinta, kai mano kulinarinę laidą filmavome mūsų namuose, miške. Iš pradžių galvojau: kokia puiki idėja, greitai ir neskausmingai pafilmuosime... Bet tik prasidėjus darbams suvokiau, kad vaikai tapo įkaitais. Įsivaizduokite, jeigu vaikas man iš antro aukšto šaukia: „Mama, ar aš galiu pasisioti?..“ Ne, negali, nes pirmame aukšte vyksta filmavimas... Ir jie kantriai kentė. Todėl dabar ieškojau, kad pirmo ir antro aukšto erdvės būtų visiškai atskiros, su visais savo patogumais. Pirmą kartą įžengę į šiuos namus nė nenujaučia, kad viršuje dar karaliauja vaikai ir katinai...

Naujuose namuose vaikai, katinai ir jūs greitai apsipratote?

Iškart! Tik su šeimininkais teko viską apeiti ir parodyti, kokius baldus ir daiktus jie turėtų išvežti. Nes man dabar toks periodas, kai daug daiktų nesinori ir nereikia. O butas buvo pilnas visko lyg antikvarinė parduotuvė.

Kokius daiktus persivežėte iš savo namų?

Tik drabužius. Namuose viskas liko taip, kaip ir buvo, nes Marius persikėlė ten gyventi. Vaikai nuvažiuoja savaitgaliais, gerai leidžia laiką. Neketinau nieko griauti ir ardyti. Be to, mano būsena dabar tokia: kiek yra, tiek užteks. Ir šiaip su metais aš vis sąmoningesnė vartotoja darausi: galiu visiškai sumažinti savo poreikius, nebeisterikuoju, kad man žūtbūt ko nors reikia.

O naujos savo pokalbių laidos „Kitaip. Su Nomeda“ savo namuose įrašinėti nežadate?

Studiją dar tik įrengiame, nes pirminis sumanymas man nepatiko. Esu rengusi ir mačiusi daugybę pokalbių laidų: kai kurias norisi išjungti net nepradėjus žiūrėti vien dėl dekoracijų, aplinkos, kurioje jos filmuojamos. Todėl jeigu studijos vaizdas manęs netenkins, visai įmanoma, kad filmuosime namuose. Juo labiau kad šitas butas – telegeniškas. Bent jau kulinarinei laidai, jeigu vėl kada tokią rengsiu, filmuoti geresnės virtuvės tikrai nerasčiau. Man patinka, kai pokalbių laidoje juntama jauki namų atmosfera. Tik didelė rizika, kad namuose geriausiai atsiskleidžia šeimininkė, o ne pokalbio pakviesti svečiai. Aš ir taip dominuoju, nesinori visai užgožti pašnekovų.

Dabar, kai apsigyvenote centre, kai viskas ranka pasiekiama, pasižadėjote daugiau vaikščioti į svečius, renginius, teatrą ar kiną?

Parvažiavus namo į kaimą, kaip ten bebūtų, vakare vėl susiruošti į miestą būdavo tikrai sunku. Atsisėdi ir galvoji: „Viešpatie, jau pusė septynių... Ar tu visai durna, Nomedėle, saulele?.. Kur tu dabar važiuosi?.. Eik geriau per televizorių filmą pažiūrėsi, kokteiliuką pasidarysi...“ O dabar aš iš bet kur į bet kur pėsčiomis galiu nueiti. Ir kone kiekvieną savaitgalį namuose – būriai draugų, svečių. Graudu, kai žmonės įgyja draugų, bet paskui juos praranda dėl laiko stokos. O aš dėl nuovargio, liūdesio ar nuotaikos svyravimų draugų neprarasiu.

Manau, kad greitai pasiilgsite miško ramybės, tylos, kur tik geniai medžiuose kala...

Niekada nebuvau iš tų moterų, kurios mano, kad pyktis ir kerštas yra geriausias elgesys per skyrybas. Iš esmės nemoku pykti. Randu gausybę pateisinimų, paaiškinimų, kodėl tas žmogus susimovė, kodėl kitas padarė taip...

Taip, mieste gerokai prasčiau girdi pats save. Visada pagalvoju apie atlikėjus, dainuojančius minioms. Pati kažką panašaus esu išgyvenusi, kai teko vesti didžiulius renginius. Tu savęs negirdi, ką jau kalbėti apie kitame scenos gale šnekantį kolegą. Tas miesto fonas neišvengiamas. Jis yra net tada, kai tau atrodo, kad aplinkui – visiška tyla. Ir tos šviesos... Jos nuolat – dieną naktį: pro stoglangį naktimis matau apšviestus bažnyčios bokštus. Žmogus ir šiaip nėra linkęs girdėti savęs. Mes geriausiai mokame meluoti sau, išvengti žvilgsnio veidrodyje. Nebent lieki pats su savimi visiškoje tyloje ir neturi kur akių dėti. Atsistoji prieš minčių veidrodį ir pats vienas su savimi aiškiniesi. O čia esi supamas nuolatinio triukšmo, zvimbesio...

Išgyventi skyrybų ir didžiausiam priešui nelinkėčiau... Bet į jus žvelgiant atrodo, kad viskas stoja į savo vietas.

Kai tik pradedu bambėti, kad mano gyvenime kažkas vyksta ne taip, kaip man reikia ar kaip norėtųsi, arba ne taip tobulai, kaskart prisimenu daugybę skaudesnių ir tikrai rimtesnių istorijų. Pagalvoju apie žmones, apskirtai nepatyrusius pilnatvės. Aš per savo gyvenimą esu gavusi tiek stebuklų, kad padalijus juos dešimčiai gyvenimų visi liktume laimingi.

Niekada nebuvau iš tų moterų, kurios mano, kad pyktis ir kerštas yra geriausias elgesys per skyrybas. Iš esmės nemoku pykti. Randu gausybę pateisinimų, paaiškinimų, kodėl tas žmogus susimovė, kodėl kitas padarė taip... Man neišeina pasmerkti. Ir šitoje situacijoje aš suprantu, kad vaikai yra svarbiausi. Todėl turiu padaryti viską, kad jie nesijaustų atstumti ir neprarastų ryšio.

O pati asmeninio gyvenimo kurti nepamirštate?

Jis visada kažkoks yra. Ir savo vaikams visada sakiau: mama, kuri yra užsiėmusi tik vaikų gyvenimu, ilgainiui pasidaro nebeįdomi ne tik sau, bet ir savo vaikams. Mano vaikai ir toliau man yra patys svarbiausi. Jie – mano kamertonas. Jeigu jiems gerai, man gerai. Aš juos be galo myliu, bet, man atrodo, visiškai neturiu jiems laiko. Nors kartą gavau iš Ulos komplimentą: „Žinai, tu esi net tada, kai tavęs nėra šalia.“ Stengiuosi būti gera mama: pavyzdžiui, Titas sėdi prie televizoriaus, aš ateinu pasikalbėti. Ula eina miegoti – aš lipu į viršų, kad galėčiau ją pabučiuoti ir pasakyti, kaip myliu. Manau, kad tai – labai svarbu. Bet jie tikrai žino: jeigu yra trečiadienis, aš eisiu žaisti protmūšio. Jeigu šeštadienis, man – tinklinis. Jeigu man reikės eiti į pasimatymą, aš į jį eisiu. Duodama sau, duodu ir savo vaikams.

Kai buvo labai sunku ir supratau, kad man reikia pagalbos, kreipiausi į psichologą. Pirmiausia jam kalbėjau apie norą padėti vaikams, juos gelbėti... „Pažiūrėkite, kokia instrukcija reikia vadovautis lėktuve, jei gresia katastrofa? – priminė man psichologas. – Užsidėkite deguonies kaukę, tada padėkite savo vaikui.“ Pirmiausia susitvarkyk su savimi. O tada gali būti, kad ir specialių gelbėjimo pastangų nebereikės. Vaikai – aplinkos indikatoriai: kai jaučia, kad tau viskas gerai, jų nerimo ir nesaugumo jausmas taip pat išnyksta. Ta instrukcija man padarė didžiulį įspūdį: skyrybas tikrai galima prilyginti katastrofai. Bet jai įvykus, pirmiausia turi padėti sau, kad tavo vaikai išgyventų.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Romų muziejuje: kaip mitai virto tikrove ir kodėl naciai juos žudė ne lageriuose

Sportas

Dar viena staigmena: po ginčytino įvarčio Šveicarija atėmė taškų iš Brazilijos

Pasaulis kišenėje

Ambasadorius D.Čekuolis: Lietuva prancūzams gali pasiūlyti tai, ko negali Marokas

Interviu Aktualu

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Vardai

Jaunavedžiai princas Harry ir Meghan Markle – vėl vestuvėse: sveikino princesės Dianos dukterėčią

15min iš Maskvos Sportas

Meksikos nokdauną sugėręs vokiečių treneris J.Lowas: „Dabar mus turi išgelbėti patirtis“

Vardai

„KK2“ žurnalistė Liza Kogan pagimdė berniuką: „Sūnaus vardas būtinai turėjo būti iš L raidės“

Aktualu

Albertas Einsteinas savo žmonai buvo ne dovanėlė: ko jis reikalavo?

Vaizdai iš oro: sausros išdegintos Vilniaus ir Trakų apylinkės

Gyvenimas

Dėl nukarusio pilvo ir barnių su sutuoktiniu kaltas antinksčių nuovargis

Aktualu

G.Paluckas sako, kad valdantieji siekia jį eliminuoti iš rinkimų ir nukirpti finansavimą

Aktualu

Vandens krizė Indijoje: po dvejų metų šimtas milijonų žmonių nebeturės, ką gerti

24sek

Nuosprendis „Lietuvos rytui“: lemtingas kėlinys ir nemalonios „Žalgirio“ staigmenos

Gyvenimas

Tikras seksas: terapeutai iš naujo apibrėžė, kas svarbu intymiame gyvenime

Maistas

„Prezidento 50“ – restoranas, kuriame tauragiškiams įprasti patiekalai kuriami „su cinkeliu“

Gyvenimas

Sporto specialistas apie jaunimo pasirengimą ginti tėvynę: iš dešimties vos trys paneštų ekipuotę

Vardai

Ryčio Žvagulio žmona tapsianti Laura Navikaitė mergvakarį atšventė draugių būryje

Aktualu

Savanoriai turės galimybę pamatyti popiežių iš arčiau

Aktualu

Mokyklų vadovai sunerimę: ar nuotraukos garbės lentoje – duomenų apsaugos reglamento pažeidimas?

Aktualu

Visagine studijuoti likęs Ernestas Višnevskij: ir provincijoje yra ką veikti

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Romų muziejuje: kaip mitai virto tikrove ir kodėl naciai juos žudė ne lageriuose

Sportas

Dar viena staigmena: po ginčytino įvarčio Šveicarija atėmė taškų iš Brazilijos

Pasaulis kišenėje

Ambasadorius D.Čekuolis: Lietuva prancūzams gali pasiūlyti tai, ko negali Marokas

Interviu Aktualu

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Vardai

Jaunavedžiai princas Harry ir Meghan Markle – vėl vestuvėse: sveikino princesės Dianos dukterėčią

15min iš Maskvos Sportas

Meksikos nokdauną sugėręs vokiečių treneris J.Lowas: „Dabar mus turi išgelbėti patirtis“

Vardai

„KK2“ žurnalistė Liza Kogan pagimdė berniuką: „Sūnaus vardas būtinai turėjo būti iš L raidės“

Aktualu

Albertas Einsteinas savo žmonai buvo ne dovanėlė: ko jis reikalavo?

Vaizdai iš oro: sausros išdegintos Vilniaus ir Trakų apylinkės

Gyvenimas

Dėl nukarusio pilvo ir barnių su sutuoktiniu kaltas antinksčių nuovargis

Aktualu

G.Paluckas sako, kad valdantieji siekia jį eliminuoti iš rinkimų ir nukirpti finansavimą

Aktualu

Vandens krizė Indijoje: po dvejų metų šimtas milijonų žmonių nebeturės, ką gerti

24sek

Nuosprendis „Lietuvos rytui“: lemtingas kėlinys ir nemalonios „Žalgirio“ staigmenos

Gyvenimas

Tikras seksas: terapeutai iš naujo apibrėžė, kas svarbu intymiame gyvenime

Maistas

„Prezidento 50“ – restoranas, kuriame tauragiškiams įprasti patiekalai kuriami „su cinkeliu“

Gyvenimas

Sporto specialistas apie jaunimo pasirengimą ginti tėvynę: iš dešimties vos trys paneštų ekipuotę

Vardai

Ryčio Žvagulio žmona tapsianti Laura Navikaitė mergvakarį atšventė draugių būryje

Aktualu

Savanoriai turės galimybę pamatyti popiežių iš arčiau

Aktualu

Mokyklų vadovai sunerimę: ar nuotraukos garbės lentoje – duomenų apsaugos reglamento pažeidimas?

Aktualu

Visagine studijuoti likęs Ernestas Višnevskij: ir provincijoje yra ką veikti

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Dienos šviesa

Video

Maistas

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Grožis vasarą

Pinigai mano ateičiai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką