Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 10d. 11:47

Kantri tėvui Virgiui Stakėnui – 65, jo santuokai su Ramute – 40 metų: „Ką galiu pasakyti, esu kiec“

Virgis Stakėnas su žmona Ramutė Interviu
R.Dailidės ir R.Stakėnienės nuotr. / Virgis Stakėnas su žmona Ramutė

Likus kelioms valandoms iki sutarto pokalbio Virgis Stakėnas laiko nešvaistė. Pasijungęs gausybę muzikinių prietaisų kantri tėvas darė tai, kas kiekvieną gyvenimo dieną ji verčia jaustis laimingu – grojo. Grojo ir galvoje kūrė naujus ateities planus. Nes ko jau ko, bet iš šiandien, rugpjūčio 10-ąją, 65-ąjį gimtadienį švenčiančio muzikanto idėjų neatimsi. O jis pats priduria: „Ką galiu pasakyti, esu kiec.“

Interviu V.Stakėnas pasakoja apie gimtadienius legendiniame „Anapilio“ muzikos klube, beveik 40-imt metų trunkančią santuoką, socialinius tinklus, knygą ir gyvenimą būnant kaubojumi.

– Pats gimtadienis yra toks keistas dalykas. Vienaip ar kitaip jis ateina. Vieni laukia, kiti visais įmanomais būdais stengiasi šios datos išvengti. Kokiomis mintimis jūs laukiate gimtadienių?

– Tiesą sakant, gimtadienių aš nesureikšminu. Nei laukiu, nei ignoruoju. Dažniausiai gimimo dieną primena aplinkiniai, kurie domisi, o kartais net mandagiai provokuoja klausimais, ką gi ruošiuosi veikti. Tik mintimis, kad pasenau, ką nuveikiau per šiuos metus, savęs nekankinu.

Gal todėl, kad gimtadienis tokiu keistu metu. Kai buvau vaikas, liūdnai skaičiuodavau, kad iki rugsėjo pirmosios liko dvidešimt dienų. O rugsėjo išvakarėse nostalgiškai prisimindavau: „Ak, kaip buvo gera gimtadienio dieną, kiek dar daug vasaros dienų buvo likę.“ Skaičiai prasmingi lig šiolei – pastaruosius 25-erius metus jis sutampa su pasiruošimu netrukus prasidėsiančiam festivaliui „Visagino country“, prie kurio atsiradimo nagus ir aš esu prikišęs.

Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas (1978 m. Bijotės ež. Kelmės raj.)
Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas (1978 m. Bijotės ež. Kelmės raj.)

– Įsivaizdavau priešingai. Maniau, kad Virgio Stakėno gimtadieniai kaip niekad trankūs, pažymimi dainomis...

– Buvo ir tokių laikų, neslėpsiu. Trankūs gimtadieniai man siejasi su Palanga, „Anapilio“ muzikos klubu. Kadaise buvau sugalvojęs tokią idėją – surengiame koncertą, į kurį atvyksta draugai, pažįstami, bičiuliai. Vaišės ir gėrimai jiems avansu. Visi likusieji eina į koncertą ir perka bilietus, o uždirbti pinigai iš karto verčiami papildomomis gėrybėmis draugų stalui.

Neslėpsiu, tokie koncertai užsitęsdavo. Ir net tada, kai jau žiūrovai būdavo išėję, koncertai tęsdavosi mažiausiai tiek pat laiko. Būta visokiausių nuotykių. Turiu net nuotrauką, kurioje įamžintas Vytautas Kernagis, mano gimtadienyje pritariantis būgnais.

– Tai ar be draugų, ar be dainų neįsivaizduojate savo gimtadienių?

– Būta visko. Ir gimtadienių, kuriuos švęsdavau tik dviese su žmona Ramute, mums pavargus nuo viso bėgimo, rūpesčio... esu gimtadienius šventęs ir scenoje. Bet dabar manau, kad svarbiausia – žmonės. Kartais užtenka ir vieno, kartais norisi papildomų kelių asmenų. Tik niekada nebuvau šalininkas didelių jubiliejų.

Visai neseniai man vienas žmogus priminė, kad šiemet lyg ir savotiškas jubiliejus. Bet jums paskambinus, tiesą sakant, vyko daugiau bandymas atsigauti po dukters šeimos, gyvenančios JAV, dviejų savaičių vizito Lietuvoje. Kiekvieną dieną su vaikaičiais turėjome programų po visą Lietuvą. Tiek visko nuveikėme, tik vienintelio nespėjome – turime tradiciją vėžiauti prie namų esančiame tvenkinyje.

R.Stakėnienės nuotr. /Virgio Stakėno dukra su šeima
R.Stakėnienės nuotr. /Virgio Stakėno dukra su šeima

Nuovargis malonus, bet dabar norisi ramybės. Ko gero šiemet gimtadienį paminėsiu ramiai, gal tik bičiuliai, kaimynai užeis, pasveikins. Žinau, kad jiems Ramutė padarys silkės su saulėgrąžomis, galbūt bus pyragas nupirktas, o aš turėsiu šaldytuve atsišaldęs alučio.

– Nors skaičiai ir kapsi, tačiau suprantu, kad vietoje tikrai nestovite. Sėdėti vietoje ne jums?

– Jaučiu, kad gyvenimo tempas nelėtėja, jaučiu, kad ir aš nebe toks jaunas, nebegaliu lakstyti, kur tik užsinorėjęs. Jau turiu paskaičiuoti distancijas. Bet mano galvoje tiek sumanymų, kad jiems tiesiog trūksta laiko. Gal tik koncertuoju mažiau, būna, kad žmonės pasigenda. Pats sau esu vadybininkas, bet tik toks, kur dirba, kai reikia – pats neskambina, nesiūlo, paslaugų neperša.

Visą gyvenimą buvau kupinas idėjų. Dabar bendraamžiai draugai stebisi, kiek visokių muzikinių prietaisų turiu. Naudoju daugybę technologijų. Štai ir dabar dukra man lauktuvių atvežė ne bet ko, o tik iš sąrašo, o jame – įvairiausi specialių modelių gitaros priedai. Tai yra profesiniai pirkiniai, kurių man reikia, žinau, kur panaudosiu. Namuose ir taip visokių uzbonų prikrauta, kurių nebėra, kur dėti.

Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas
Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas

– Sakyčiau, kad esate labai kietas senelis. Ne tik apsirūpinęs įvairiausiomis technologijomis, bet ir labai aktyvus socialiniuose tinkluose.

– Ilgą laiką ignoravau feisbuką. Žinojau, kad jis yra, bet ignoravau. Galiausiai ten mane atvedė du žmonės – sūnėnas Ignas ir duktė Agnė. Buvau nusiteikęs skeptiškai, bet sakė, kad man būtina – gausiu naudingos informacijos.

Mokiausi ilgai, o dabar turiu net du profilius. Vienas privatus, į kurį kviečiuosi tik labai ribotą kiekį žmonių, tik savo pačius artimiausius, kitas – viešas. Žmonės dažnai prašosi į draugus, nors aš jų nepažįstu. Kiekvieną asmeniškai peradresuoju į savo oficialų puslapį. Būna, kad vieni įsižeidžia, supyksta, kiti supranta – vyksta tam tikras testavimas.

– Bet kone aktyviausiai veikiate instagrame, kur kasdien keliatės, sakyčiau, motyvuojančius paveikslėlius?

– Pastaruosius trejus metus žinojau, kad yra kažkoks instagramas. Tik aš jį vadinau „šimtas gramų“. Kadangi žodis man nežinomas, o rusiškai „na-sto-gram“ reiškia „šimtas gramų“, radau lengvesnį būdą (juokiasi). Neslėpsiu, „šimtas gramų“ man labai patiko, jis turi įdomius filtriukus, kurie leidžia nuotraukas visapusiškai apdirbti. Mane tai suintrigavo, kol aš vieną dieną susikaupiau ir paprašiau mane pamokyti. Nenorėjau vėl trukdyt dukters, todėl kreipiausi į draugo dukterį. Sukūrė mano profilį, parodė pagrindinius penkis mygtukus ir liepė mokytis.

Asmeninio albumo nuotr. /Virgio Stakėno „bliuzai“
Asmeninio albumo nuotr. /Virgio Stakėno „bliuzai“

Taip atradau modelį – devizus #virgiStBLUES. Keliu nuotraukas su sentencijomis, rašau kiekvieną dieną. Atsirado net ir žmonių, kurie domisi sentencijų prasmėmis, prašo paaiškinti, ką turėjau omenyje. Tai dabar ryte kiekvieną dieną „šimtame gramų“ įdedu po naują nuotrauką, higlightą (dienos istorija – red.), vėliau – higlight' pakartojo į feisbuką. Taip išeina dviguba sklaida.

Tiesa, aš nieko to netrinu – viską dedu į archyvą ir beveik esu įsitikinęs, kad tai ateityje taps leidiniu. Žinoma, vieni sėkmingesni, kiti mažiau. Būna, kad mintis staigiai šauna į galvą, o būna, kad ir pusdienį tenka prasėdėti nieko nesugalvojus. Išduosiu dar vieną paslaptį – Virgis yra parašęs knygą. Prieš metus net buvome sudarę žodinę sutartį su leidykla, bet vėliau persigalvojo. Tai istorijos apie „Tadą Padą“ – spalvingą asmenybę. Kaip kokį Karlsoną, kuris tiek man, tiek dukrai labai patiko – buvo nenusakomo amžiaus storulis, skraidė, gyveno ant stogo ir buvo išmintingas.

Virgis Stakėnas su Heinzu Affolteriu 1991 m.
Virgis Stakėnas su Heinzu Affolteriu 1991 m.

– Skaičiau faktą, kad būdamas kelyje mėgstate pasikalbėti su savimi, imate iš savęs interviu. Tai dabar panorote savo mintimis pasidalinti su kitais?

– Matau, kaip dažnai žmonės reiškiasi internete, kai kurie – tikėdamiesi sau naudos. Bet man tai – tik smegenų ir rankos miklinimas. Niekada nemaniau, kad kompiuteris, internetas ne tik pakeis žmoniją, ims gadinti vaikus, bet ir taip labai pakeis mano gyvenimą, atneš tiek galimybių.

Komunikuoju visais įmanomais būdais, dar šiandien laukia „Skype“ pokalbis, džiaugiuosi atradęs „Viber“. Kaip senelis, kaip sako Šiauliuose, esu pakankamai „kiec“.

Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas (TV žaidimo startas, 1997 m.)
Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas (TV žaidimo startas, 1997 m.)

– Tai gal būsite nuomonės lyderis? Nesinori gausybės sekėjų?

– Esu natūralaus proceso šalininkas. Viskame. Ir gyvenime, ir buityje, ir medicinoje, ir grožyje. Ką darai pagreitintai, padidintai, investuotai – viskas atsiliepia.

Nenoriu blogai kalbėti, nesu bambeklis, besipriešinantis naujovėms, bet aš pats šito neišmanau, nežinau, nenoriu. Bet gyvenime vadovaujuosi keliais devizais. Pirma – pats esi savo laimės kalvis, antras – geriausias teisėjas yra laikas, o trečia – niekada nesakyk niekada. Tad negaliu sakyti, kaip bus.

Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas su dar būsima žmona Ramute, Palangoje (1979 m.)
Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas su dar būsima žmona Ramute, Palangoje (1979 m.)

– O ar gyvenime dažnai bandote ką nors naujo?

– Nesu linkęs į avantiūras. Eksperimentuoti kartais noriu. Bet kadangi esu nerangus storulis, tai pasimokiau, kad su avantiūromis man reikia atsargiau. Papasakosiu vieną istoriją – jaunystėje, kai norėjau būti kietas, sportavau, važiavau į sporto stovyklą. O žinote kaip būna stovyklose – juk nesimiega, todėl vaikinai sugalvojo eiti obuoliauti.

Lipome naktį į sodybą per tvorą, pamatėme slyvas. Tik netikėtai kažkas sužibo, ir visi mano kolegos, sportininkai, greitai šoko per tvorą. Virgis irgi norėjo būti greitas kaip kiti, šoko, užkliuvo ir griuvo ant pilvo. Į stovyklą parbėgome, bet buvo liūdniausia, kad buvau su baltais marškiniais, o parkritus ant pilvo visos slyvos išsitaškė. Pamoka – kiekvieną kartą, kai noriu būti kietas, tenka gailėtis. Tai geriau aš stovėsiu šalia upelio ir žiūrėsiu, kaip jis teka.

– Jau turite ilgametę vyro, tėčio, senelio patirtį. Tai kaip jums sekasi tvarkytis su šiomis pareigomis?

– Nesu pavyzdinis, bet stengiuosi ir nebūti blogas. Žinoma, ne visada išeina. Kartais esu tingus, ne visada pavyksta laikytis žodžio. Bet su žmona kartu esame 40-imt metų, tai tikriausiai nesu toks blogas, jei mane dar pakenčia.

Kiekvienas esame savo laimės kalvis. Neturiu jokių receptų, bet žmonės vieni kitiems turi jausti pagarbą, sugebėti atleisti netobulumus. Ir dar svarbus dalykas – komandos jausmas. Turime vienas kitam padėti, talkinti, kartais paspausti, kartais patylėti.

R.Stakėnienės nuotr. /Virgis Stakėnas
R.Stakėnienės nuotr. /Virgis Stakėnas

– Abudu su žmona esate menininkai. Tai kuriam sekėsi rūpintis buitimi?

– Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad esu kulinarinis nulis, bet labai gerai moku pašildyti maistą. Tik kai žmona būna išvažiavusi pas anūkus, kūrybinių komandiruočių metu, bandau primityviuosius receptus... ir kai kas pavyksta. Pietus verda Ramutė, aš galiu bulves nuskusti. Na bet jei tik labai labai reikia (šypteli).

Vinį galiu įkalti, lentą atpjauti, net ir šviestuvą pakabinti. Daugiau – esu įsitikinęs, kad tai turi daryti tam tikrų sričių profesionalai, kad meistrui nebūtų daugiau darbo bebandant ištaisyti mano padarytas klaidas. Bet tikrai nesu baltarankis. Iš kitos pusės – aš moku tai, ko kiti nemoka. Esu profesionalus pedagogas, dirbau aštuonerius metus specialioje mokykloje, tapau muzikos profesionalu, kuriu dainas, rašau, režisuoju, prodiusuoju.

– Išvardijote daug dalykų, dėl kurių tikrai verta didžiuotis. O už ką gyvenimui esate labiausiai dėkingas?

– Visų pirma, kam aš turėčiau dėkoti? Sau? Mamai? Tėčiui? Likimui? Kiekvienas yra davęs savo indėlį. Tėvai mane sukūrė, deja, mamos jau trejus metus nebeturiu. Tėtę turiu. Likimas tebėra su manimi, dar nepabėgo. O koks aš esu, toks esu. Imkite mane tokį ir skaitykite.

Taip, dėkoju visiems, kurie prisidėjo. Turiu daug mokytojų, daug globėjų, atsimenu, kas man yra padaręs gera, atsimenu, kurie ir įskaudino, bet tai irgi išmokė mane gyventi. Rytiečiai turi žodį „aksakalas“. Tai žmogus, kuris žino, kaip reikia ir nereikia elgtis. Ar Virgis dabar „aksakalas“? Nežinau, sunku atsakyti.

Jau pakankamai daug žinau, darau sprendimus, skaitau tarp eilučių. Ir nors nemoku žaisti šachmatais (ir šaškėmis prastai žaidžiu), bet žinau, kad dėl rezultato būtina padaryti dešimt „ėjimų“. Iš kitos pusės – aš tebegyvenu, tebesimokau ir esu mažas vaikas, kuris nieko nežino. Kuo daugiau žinau, tuo daugiau sužinau, kad per mažai žinau.

Asmeninio albumo nuotr. /P.Rakštiko saržas V.Stakėnui
Asmeninio albumo nuotr. /P.Rakštiko saržas V.Stakėnui

– Pokalbio metu paminėjote Karlsoną, neapibūdinamo amžiaus jaunuolį, kuris ir jums labai tinka. Ar pačiam 65-eri ką nors reiškia?

– Tiesą sakant, apie skaičius nesusimąsčiau iki 50-ojo gimtadienio. Tąkart draugai man padovanojo tikrą kelio ženklą su dokumentais. Tai buvo mano gyvenimo riboženklis. Vadovaujuosi vienos amerikiečių patarlės žodžiais: „Jeigu tu groji išklerusia bandža teismui užstatyto namo priebutyje, ir vienintelis tavo klausytojas yra aklas šuo, vadinasi, tavo muzika kažkam reikalinga.“ Tai yra mano gyvenimo išmintis – tu kažkam esi reikalingas, nesvarbu, kokie tie skaičiai bebūtų.

– Bet vyresnis amžiaus teikia daugiau pliusų ar minusų?

– Ant vienos senų svarstyklių lėkštutės sudėjus žinias, patirtį, išmanymą, kitoje pusėje – energiją, norą, užsidegimą, jėgą – sakyčiau, jos turėtų pasiskirstyti vienodai. Bet aš ir toliau esu kupinas idėjų, kurios man neduoda miegoti, todėl jaunystės lėkštelė, man atrodo, manęs vis dar nenusveria.

Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas
Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas

– Didžiausias jūsų laimėjimas ir didžiausias pralaimėjimas?

– Laimėjimų ir pralaimėjimų buvo daug. Bet didžiausias laimėjimas yra tas, kad aš išėjau iš pralaimėjimo – aš vis dar tebesu.

Žinote, vieną kartą, kai dar buvau visai mažas vaikas, pas savo bobutę kaime žaidėme su pusbroliu – ant trobos grindų ridenome smetonišką penkių litų monetą. Ridenome ir vienu metu, kai jau pagavome azartą, moneta per vidurį kambario įkrito į plyšį. Kviečiau savo senelį, bet jis sako: „Ką, galvoji, aš griausiu trobą dėl tavęs?“. Ir ta moneta dingo. Atsimenu, kad man buvo taip gaila, juk prasmego mano pagrindinis žaislas. Naktį net verkiau.

Bet paklausykite istorijos tęsinio. Praėjo daug daug metų ir senelio namas buvo nugriautas. Vieną kartą pusbrolis Algis, kuris jau yra pas Dievulį, man atnešė monetą: „Žinai, kai jie griovė namą, aš atėjau ir ją radau.“ Prieš dešimt metų susiradau auksakalį, padaviau jam šią monetą ir paprašiau jo nukalti tikslią mano gitaros kopiją. Dabar turiu pakabuką ir jį užsidedu eidamas į koncertus. Ši istorija yra atsakymas – tu gali prarasti, bet nežinai, kada atrasi. Kartais pralaimėjimas gali būti toks svarbus, svarbiausia tikėti, neprarasti vilties. Optimizmas gydo, labai stipriai.

– O dažnai dairotės į praeitį?

– Jei atvyktumėte pas mane į svečius, parodyčiau kabinetą, kuris nukabinėtas aibėmis prisiminimų, suvenyrų. Žmona, žinoma, sako, kad tik dulkes renku, bet kartais užmetu akį ir prisimenu – tai yra mano dienoraštis, žvaigždutė, kurią užsitarnavau už muzikines kovas. Taip, aš esu sentimentalus, dairausi į praeitį, tačiau nesigailiu, kad ji praėjo. Stengiuosi gyventi dabartimi, suprasdamas, kad tikrai nepakartosiu to, kas buvo.

Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas
Asmeninio albumo nuotr. /Virgis Stakėnas

– Jums prakalbus apie namus, prisiminiau faktą, kad jūs kone visą gyvenimą gyvenote Šiauliuose. O juk kaubojai yra klajūnai, nerandantys vietos žemės. Kaip jums pavyko nusėsti?

– Trumpai buvau iš Šiaulių pabėgęs. 1971-ais metais Vilniaus V.Kapsuko vardo universiteto Medicinos fakultete atsirado vienas storulis – tai čia aš buvau. Iš vienuolikos kurso vaikinų septyni grojo gitaromis. Atspėkite, ką Virgis nusipirko iš pirmos stipendijos? Nuo to viskas ir prasidėjo. Dabar ateinu pas savo kurso draugus profesorius kaip pacientas, pasišnekame, atsidarome spintelę, pasiimame 50 gramų kažko, kas mus sušildo, ir mes kalbamės apie mediciną arba jaunystę. Buvau pabėgęs, o dabar esu Šiaulių rajono gyventojas – kaimietis. Tad iš vienos pusės esu kaip ir sėslus, iš kitos – keliaujantis muzikantas. Pasiimu gitarą, kuri yra mano ginklas, žirgas. O skrybėlė man visą laiką leidžia būti apsaugotam.

– Tai jeigu kaubojus skrybėlės saugo nuo lietaus, saulės, vėjo. Nuo ko skrybėlė saugo jus?

– Nuo visko. Jei pabodo žmogus, norisi vienatvės, užtenka nuleisti galvą ir viskas – lieku atsiribojęs. O dabar dar galiu pasidėti telefoną ant kelio ir apsimesti, kad labai mąstau (juokiasi). Skrybėlė leidžia susikurti privatumą, suteikia lokališkumą. Taip, tai iliuzija, bet ilgainiui ji padeda sau sukurti ir tikrą jausmą. Pagalvojus, kad tuoj būsi namuose ir galėsi vaikščioti po namus be jos, tik su šlepetėmis.

Vienas iš svarbiausių gimtadienio atributų yra tortas ir ant jo esančios žvakutės. Kokį norą galvosite bepūsdamas žvakutes?

– Kad galėčiau dar pūsti ir pūsti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

15min iš Maskvos 24sek

Šaras sunkiai rinko žodžius: „Mūsų fronte nieko naujo – toliau dalijame pergales“

24sek

Istorinę pergalę rankoje laikiusį „Žalgirį“ Maskvoje pražudė S.Rodriguezo bombos

Gyvenimas

Paslaptinga liga garsų solistą nustūmė į visuomenės užribį: sklinda nemalonus kvapas

24sek

17 taškų pranašumą išbarstęs „Rytas“ krito po netaiklaus metimo paskutinę sekundę

15min tema Aktualu

Pasaulio dešinieji sukilo prieš JT migracijos paktą: keliama audra stiklinėje?

Aktualu

„Patikrinta 15min“ – pirmasis pasauliniu mastu pripažintas Baltijos šalių faktų tikrinimo projektas

Pasaulis kišenėje

Aplink pasaulį su kuprine: kodėl vienas pavojingiausių Australijos vorų – net nenuodingas

Atvirai su vadovu. A.Žukauskienė: apie jauno vadovo patyrimus, gyvenimo tikslą ir laimėtas bei pralaimėtas kovas

Aktualu

A.Ažubalis apie JT migracijos paktą: jis yra pavojingas

Išrinkite geriausias 2018 metų knygas

24sek

S.Jasaičio vedamas „Lietkabelis“ Čempionų lygoje užtikrintai nukovė ispanus

Vardai

Eimuntas Nekrošius paskutinį gyvenimo savaitgalį praleido pajūryje: „Jis buvo laimingas“

Ar pastebėjote Vilniaus viešojo transporto atsinaujinimą?

Gyvenimas

Giedrius gerina būstą sužalotam didvyriui: šis išgelbėjo paauglę, o dabar pagalbos reikia pačiam

Aktualu

„Proveržis“ tariantis dėl etatinio mokytojų apmokėjimo modelio: bus pildomi profsąjungų reikalavimai

Vardai

Katy Perry – daugiausiai uždirbanti dainininkė pasaulyje: iš pirmos vietos išstūmė Beyonce

Vardai

Atsisveikinimas su netikėtai išėjusiu Eimuntu Nekrošiumi: „Per anksti, gerokai per anksti...“

Gyvenimas

Kaip paruošti ankštines daržoves ir ar jos gali pakeisti mėsą?

24sek

L.Lekavičius ir K.Pangosas buvo blankūs, o „Panathinaikos“ nugalėjo katalonus

Aktualu

Aiškėja, kodėl sumuštas F.Sanchezas: dviejų nacionalistų jausmus užgavo šūkis „Lietuva visiems“

Naujienos

Verslas

Trumpas dvigubina muitus turkiškam plienui ir aliuminiui

Tiesiogiai Sportas

Europos čempionatas – be lyderės startavusi estafetė į finalą nepateko

Verslas

Erdoganas prašo turkų pagalbos: ragina parduoti užsienio valiutą

Aktualu

Padegtą LGL biurą nuo gaisro išgelbėjo pro šalį važiavęs taksistas

Pasaulis kišenėje

Vilniaus reklama pasaulio žiniasklaidoje: 1000 publikacijų, 600 mln. auditorija

Verslas

A.Avulis: futbolo stadiono buvusioje „Žalgirio“ teritorijoje nestatysime

Aktualu

Šviežiai paženklintame Vilniaus transporto žiede betonvežis susidūrė su mašina: sužeista 14-metė

Aktualu

Paryžius: V.Putinas žada reaguoti į pasiūlymus dėl Rusijoje kalinamo O.Sencovo

Pasaulis kišenėje

Klaipėdoje tropikų atmosferą kuria ne tik karštis – ar matėte jos drugelius?

Verslas

„Yandex. Taxi“ partneriai: nuo naujai įsteigtų iki ilgametę patirtį turinčių įmonių

24sek

Tragedija Latvijoje – Europos čempionate žibėjęs 17-metis kovoja su mirtimi

Aktualu

Skandinavijoje siautėja smarkus vėjas, nuo audros nukentėjo Prancūzija ir Vokietija

Aktualu

Ieškomas Kaune dingęs Jonas Bagdzevičius: taip ir neatvyko į Druskininkus

24sek

Vytautas Šulskis palieka Klaipėdą ir keliasi į Pasvalį

Aktualu

Išaiškintas jaunuolis, galimai paišęs grafičius ant kultūros paveldo pastato Kaune

Aktualu

Vladimiras Putinas rugpjūčio pabaigoje Sočyje susitiks su Suomijos prezidentu

Aktualu

Teismas neatėmė laisvės bendrijos lėšas pasisavinusiai pirmininkei

Aktualu

Iš krizės apimtos Venesuelos į Ekvadorą pabėgo per 500 tūkst. žmonių

Aktualu

Rytų Kanadoje aidėjo šūviai, yra žuvusių

Aktualu

Indijos parlamentaras, siekdamas sukritikuoti premjerą, persirengė A.Hitleriu

Vardai

Ypatingos

03:39
07:48

Gera keliauti kartu

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką