Serialas grįstas istoriniais faktais. Jį vienas pagrindinių JAV televizijos kanalų ABC kūrė drauge su Lietuvos įmone „Baltijos filmų paslaugos“. Filmavimo aikštelėje darbavosi beveik du tūkstančiai lietuvių – aktoriai Leonardas Pobedonoscevas, Sigitas Račkys ir kiti, paprasti statistai, kino technikos, rekvizito profesionalai.
Intelektualumu ir reiklumu garsėjančiam režisieriui jie puikiausiai įtiko: „Juk talentų yra visame pasaulyje, o profesionalai – visur profesionalai. Puokštė aktorių, kuriuos sutikau, yra nuostabi, apie tokią gali tik pasvajoti. Svarbiausia, jie gali vaidinti ir rusus, ir amerikiečius. Ir – vienodai tobulai.“
Ką reiškia dirbti su aukščiausios prabos talentais, Peteris Medakas puikiai žino: jo 1972-ųjų filme „The Ruling Class“ žybtelėjo legendinė žvaigždė Peteris O’Toole‘as (ir už šį žybtelėjimą buvo nominuotas „Oskarui“), 1980 metų juostoje „The Changeling“ filmavosi George’as C. Scottas, 1993-iaisiais ekranus pasiekė bene garsiausias darbas „Romeo is Bleeding“ su Gary Oldmanu ir Juliette Lewis,1998 metais pasirodžiusioje juostoje „Rūšis 2“ nusifilmavo Natasha Henstridge ir Michaelas Madsenas.
Režisierius dirbo garsiausiose JAV studijose, kūrė TV filmus, populiarius serialus. Vienu tokių, pats neabejoja, taps ir „Informatoriai“, filmuoti įvairiose Vilniaus vietose – Rusų dramos teatre, M. Mažvydo bibliotekoje, Genocido aukų muziejuje, bute Gedimino prospekte, tiesiog gatvėse.
„Jūsų Vilnius – nuostabus, pribloškiantis su savo gatvelėmis, bažnyčiomis, senąja architektūra, ta nepaprasta aura, kuri kažkokiu būdu išliko šimtmečius per visus karus, nelaimes. Smagu, kad centrinėje dalyje nepristatėte bjaurių šiuolaikiškų namų. Ši erdvė labai tinka filmams. Kur bepažvelgsi – lyg magiškas paveikslas. O dar kai pasnigo... Nors vasarą, galiu nuspėti, čia dar gražiau? Stebėjausi ir gėrėjausi visais – taksi vairuotojais, vaistininkėmis. Taip jau nutiko, kad niekada neturėjęs problemų dėl aukšto kraujospūdžio, vos atskridęs būtent dėl jo atsidūriau klinikoje. Medikai, palata buvo aukščiausios klasės! Vaistinėse vos parodęs receptus, viską gaudavau per sekundę. Tie pavyzdžiai gal skamba primityviai – taip ir turi būti, bet aš taip džiaugiausi niekur neradęs komunizmo palikimo žymių! Čia jų neaptikau, kitaip nei gimtojoje Vengrijoje. Stengsiuosi čia dar kada nors sugrįžti, nes čia jaučiausi laimingas“, – Peteris Medakas komplimentus žarstyti geba ne tik moterims ar talentingiems kolegoms, bet ir miestams.
Neklusni žila ševeliūra, mėlyni džinsai, prie marškinių ir tamsaus vilnos megztinio puikiai deranti kaklaskarė, odinė apyrankė – garsus režisierius atrodo lyg tikras džentelmenas iš senų gerų laikų. Žavus elegantiškas inteligentas, puikiai valdantis žodį, guviai besidomintis šiandiena, nuolatos keliaujantis, besidžiaugiantis ir dar žadantis daug ką nuveikti kine.
Likimas jam skyrė baisių sukrėtimų – augęs Vengrijos žydų šeimoje, puikiai pamena kino kameros vertą istoriją iš vaikystės. Sriubą šeimos pietums išvirusi ir pilstydama į lėkštes namų prižiūrėtoja pro langą pamatė žydus gaudančius ir šaudančius vokiečių kareivius. Peteris su šeima išėjo iš namų ir, nuleidęs galvą, sėkmingai praėjo pro kareivius, išvyko į saugią vietą kaime, o po kelių mėnesių grįžęs į Budapeštą rado išdarkytus, sugriautus namus. Tik sriubos lėkštės tebebuvo ant stalo...
1956-aisiais, po sovietinės armijos žiauriai numalšinto Vengrijos sukilimo, menkai temokėdamas angliškai, emigravo į Didžiąją Britaniją. Čia prasidėjusi puiki karjera vėliau nuvedė į JAV, bet Medakas vis dar geriausiai jaučiasi Londone, kur prabėgo svarbi gyvenimo dalis, liko begalė bičiulių.
Dirbti Lietuvoje buvo taip pat patogu, kaip ir JAV ar kitose šalyse?
Žinoma. Juk kinas ir televizija – išprotėjęs valstybių ribų ir žemynų neskiriantis verslas. Viskas, ko reikia, – puiki istorija, geri aktoriai ir operatoriai. Įranga – svarbu, bet ne tiek, kad iš esmės ką nors pakeistų. Pavyzdžiui, Amerikoje yra viskas naujausia, geriausia, viskas tviska, bet ar rezultatas dėl to geresnis? Didžiuliai JAV gaminami filmai dažnai – beprasmiai, lėkšti. Nenoriu būti viso to dalimi. O Europoje dar turime galimybių sukurti nedidelių juostų, kurios gali nustebinti pasaulį. Taip dirbti – vienintelė proga rasti save, nes kitaip net nepajusi, kai įsuks gigantiška komercinio kino mašina.
Vilnius kino kūrėjams turėtų tapti dar svarbesnis. Čia gali rasti visko: filmuoti įvairiausius istorinius laikotarpius, Sovietų Sąjungą, o už kampo – Ameriką ar Vieną. Kiek girdėjau, Vilniaus kino biuras baigia pasiekti, kad naujas įstatymas, suteikiantis mokesčių lengvatas kino gamybai, kuo greičiau įsigaliotų. Tada gyvenimas čia dar labiau virs, kaip Vengrijoje, kur jau plaukia milijonai dolerių iš kino gamybos. Miesto gyvenimui, ekonomikos kilimui tai būtų labai svarbu.
Pastaraisiais metais daugiau dirbate televizijoje. Joje ar kine jaučiatės labiau savo rogėse?
Man ir kinas, ir televizija – visiškai tas pats. Juk šis serialas „Informatoriai“ – aštuonių valandų gilus ir detalus pasakojimas – šiurpius įvykius atspindi ne prasčiau nei geras filmas. Veiksmas vyksta 1985-aisiais, bet pinasi ir istoriniai įvykiai, asmeninių dramų, liepsnojusių dar po Antrojo pasaulinio karo, atspindžiai. Taip pat – šaltasis karas. Naujoji karta, tie pastaraisiais dešimtmečiais gimę vaikiai, apie tai gal net negirdėję. Svarbu, kad jų galvose neliktų spragų, kad žinotų, kiek senelių, prosenelių, kaimynų buvo kankinti sovietų, kokį pragarą išgyveno.
Vienas dramatiškų pavyzdžių, viena siužeto linijų – aukšto sovietų karininko istorija: jis pasižymėjo per karą, tapo visos Rusijos didvyriu, bet šaltojo karo metu užmezgė kontaktų su Amerikos slaptosiomis tarnybomis, teikė joms svarbios informacijos, galiausiai buvo suimtas, kankintas, nužudytas. Svarbiausia, kad jis šnipinėjo ne dėl pinigų – iš Amerikos negavo nė cento, atsisakė bet kokio atlygio, aiškindamas, jog tą daro tik dėl savęs ir Rusijos, kurią valdė nusikaltėliai. Nutekindamas informaciją jis tikėjo nors ką šalyje pakeisti. Šiais laikais, kai sunku rasti laiko, pinigų tokiems filmams, šis darbas man buvo didelė garbė, džiaugsmas ir malonumas. Visa komanda jautėsi panašiai – tarsi būtų lietusis prie kažko ypatingo.
Rytų Europos istoriją pats žinote ne iš vadovėlio, buvote priverstas emigruoti. Dabar dažnai grįžtate į gimtąjį Budapeštą?
Ten vis turiu darbo reikalų – filmai, scenarijai, su jais susiję susitikimai. Užtat po emigracijos Vengrijoje nesilankiau trejetą dešimtmečių. Nenorėjau turėti nieko bendra su ta šalimi. Net Londone, išgirdęs žmones kalbant vengriškai, pereidavau į kitą gatvės pusę: per smarkiai skaudėjo dėl to, kas nutiko pas mus, ką išgyvenau Vengrijoje būdamas žydu, – vokiečiai, sovietai... Išvykau jau per pačią revoliuciją. Iki jos tėtį persekiojo rusai, įtarinėjo visiška nesąmone – šnipinėjus Amerikai, įkišo į kalėjimą, kankino. Aš, kaip kapitalisto (tėtis turėjo tekstilės fabriką) sūnus, buvau iš blogos šeimos, iki trylikos negalėjau lankyti mokyklos. Ilgus metus baidžiausi rusų ir jų nekenčiau, kol galiausiai suvokiau, kad ne tauta, o nusikaltėliai griovė likimus. Bet čia – gyvenimas, man tekęs toks įvairus lyg istorijos vadovėlis.
Įsitvirtinti Britanijoje turėjo būti sunku – nauja visuomenė, žmonės, kalba...
Buvau labai jaunas – devyniolikos, o tokio amžiaus apie sudėtingus dalykus per daug negalvoji, tiesiog mokaisi ir judi pirmyn. Iš pradžių kiek vargau, juk atsidūriau šalyje, kur ne tik kitoks oras, bet ir kultūros lygis gerokai aukštesnis nei sovietų gniuždytos Vengrijos. Netrukus perpratau naują šalį, kalbą, tradicijas, visuomenės klasių sistemą... Šiandien jaučiuosi tikras anglas. Su šia šalimi mane sieja kur kas daugiau dalykų nei su Vengrija. Myliu nuostabią Britaniją, esu dėkingas šaliai, kuri įsileido tūkstančių tūkstančius per revoliuciją į ją emigravusių vengrų. Taigi, tapau anglu, kas, kad tebekalbu su šiokiu tokiu akcentu.
Kas padėjo svetimoje šalyje tapti kino režisieriumi?
Laimingi sutapimai ir atsitiktinumai. Būti režisieriumi svajojau nuo aštuonerių. Nuostabioji mano teta, garsi operos dainininkė, gyveno Anglijoje, ir tai buvo viena priežasčių, dėl kurių emigruodamas pasirinkau šią šalį. Ji mane pristatė žmonėms iš kino pramonės. Ėmiausi žemiausių pareigų visuose kino studijų skyriuose, perėjau viską – nuo įgarsinimo iki filmavimo.
Galiausiai tapau dokumentinių filmų režisieriaus asistentu. Kažkaip viskas staigiai įsisiūbavo: atvykau 1956 metais, o jau 1963-iaisiais sulaukiau pasiūlymo įsidarbinti „Universal“ studijoje JAV, Holivude, – tarsi kokia srovė nunešė. Dirbau kelis mėnesius, gavau žaliąją kortą, tada išgirdau: „Tau sumokėsime metų atlyginimą, bet grįžk į Britaniją, nes projektas, kuriam pasikvietėme, žlugo.“ Grįžti atgal tiesiog negalėjau, nes Londone visi žinojo, jog „vaikis išvyko į JAV dirbti su žvaigždėmis“. „Negrįšiu“, – pasakiau. Jie leido man tiesiog būti studijose, stebėti, kaip dirba, pavyzdžiui, Alfredas Hitchcockas, kitos legendos. Ten pradėjau režisuoti televizijose, grįžau į Angliją, paskui – atgal į Ameriką. 1967-aisiais pasirašiau sutartį su „Paramount Pictures“, prasidėjo naujas mano karjeros etapas.
Jūsų kelias į sėkmę itin trumpas – vos dešimt metų po emigracijos, o jau sukatės „Paramount“ koridoriuose.
Iš šalies viskas atrodo paprasta. O kai dirbi pats, žinai, ką reiškia septynerius metus tiesiog kažkur trintis, kol rasi savo vietą. Kiekvienam, net ir daugiausiai pasiekusiam, režisieriui rasti savo kelią būna labai sunku. Tam, ką režisuosi, kaip režisuosi, ko imsiesi, turi milžiniškos įtakos vaikystė, patirtis, ko mokeisi šeimoje...
Kai randi tai, kas TAVO, atiduodi viską, visą save. Tai išsunkia. Vilniuje kelias savaites bėgęs po dvylika valandų per parą, anądien pasidaviau aktorių ir visos komandos prašymui pavakaroti. Ir ką – antrą nakties pasijutau kone miręs! Kai dirbi taip intensyviai, supranti, jog negali sustoti, nes tada ir visa mašina sustos. O jei padarai pauzę, būna blogai. Kad laikas – pinigai, kaskart primena prodiuseriai. Jų, skaičiuojančių pinigus, spaudimas yra didžiulis.
Dirbdamas su įvairiais žmonėmis kaskart kasinėju jų sielas, jie – manąją. Mano, režisieriaus, užduotis būna juos pažinti, rasti tinkamą vietą, būdą išreikšti save – ne tiesiog kažką vaidinti, o būti savimi tam tikrose aplinkybėse. Tada jie jaučiasi saugūs psichologiškai, natūraliausi, sukuria nuostabius vaidmenis.
Kaip ilsitės?
Nesiilsiu (juokiasi). Kartais bandau prisiversti miegoti, nes jaučiu, jog miego trūksta, bet nepavyksta lovoje praleisti ilgiau nei šešių valandų. Bent jau pastaruosius dvidešimt metų. Esu bandęs migdomąsias piliules. Neveikia! Išgėręs jų, nubundu po trijų keturių valandų. Mano profesija, gyvenimas – lyg kofeinas, neleidžiantis miegoti, sustoti, visada turiu ieškoti, galvoti. Pavyzdžiui, atvykęs dirbti čia, dairiausi po Vilnių mėgindamas rasti... Maskvą. Ne kažką panašaus į Kremliaus link vedančią gatvę, bet Maskvą priminti galintį skverą, gatvelę, namo sieną.
Be to, vienu metu dirbu ne prie vieno – dviejų ar net penkių filmų, nagrinėju scenarijus. Mano gyvenimas nėra tik čia ir dabar. Būdamas vienur, mąstau apie kitką, skaitau ir gilinuosi į istorijas. Kai kurioms ištirti prireikia ir trejų metų.
Intensyviai dirbdamas spėjote ir kelissyk vesti...
Taip – esu trissyk oficialiai išsiskyręs vyras, turiu dvi dukras, du sūnus, o jie mane apdovanojo krūva anūkų – net penkiais berniukais! Visi gyvena Los Andžele, dirba kino pramonėje. Kol kas – įvairiausių sričių asistentais, kaip kad aš buvau jų amžiaus.
Esate laimingas žmogus?
Kartais, kaip ir visi, jaučiuosi pavargęs, nelaimingas. Atrodo, kad teturiu begalę niekam nereikalingų filmų premjerų reklaminių marškinėlių – kas iš jų?.. Bet geriau pamąstęs, suvokiu, jog svarbiausias turtas – žmonės, kuriuos myliu, draugai visame pasaulyje, kurių įgijau per gyvenimą. Tarp jų – ir aktoriai. Pavyzdžiui, su Glenda Jackson dirbome Britanijoje 1968-aisiais, kurdami mano debiutą kine „Negatives“. Nemačiau Glendos dešimtmečius, bet susitikę nuostabiausiai praleidome laiką kaip vienas kito išsiilgę bičiuliai.
Kuris iš filmų man asmeniškai brangiausias? Tikrai negaliu atsakyti. Darbai man – kaip vaikai, visi mieli skirtingai. Štai pats pirmasis brangus galbūt vien dėl Glendos.
Kur jūsų namai?
Nuosavus turiu Los Andžele. Kai išlendu iš urvo ir noriu grįžti į savo tikrąjį gyvenimą, skrendu į Londoną. Tereikia poros sekundžių, kad pasijusčiau taip, lyg iš šio miesto niekada nebūčiau išvykęs. Anksčiau turėjau nekilnojamojo turto ir Londone, dabar – nebe. Galiu apsistoti viešbutyje, bet dažniausiai renkuosi bičiulių namus. Kartais pagalvoju, kad gal ir nereikėjo man palikti Britanijos dėl Holivudo? Išvykęs tapau čigonu. Dabar jau esu senas čigonas. Bet, matyt, savęs nebepakeisiu: kol su savimi turiu penkių tūkstančių draugų ir pažįstamų telefonų numerių sąrašą, tol keliausiu.
