Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laima Paksienė: „Išsipildę stebuklai virsta kasdienybe“

Laima Paksienė
Laima Paksienė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Visos moterys stengiasi ir nori būti gražios. Ir aš nesu išimtis. Jei nesistengsi, apkerpėsi. Ir, nors vyras labai myli, nesulauksi nei žvilgsnių, nei komplimentų“, – moteriškomis paslaptimis dalijasi ponia Laima Paksienė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Viename interviu sakėte, kad stebuklų būna, nes išsipildė jūsų svajonė išmokti šokti. Vis dar tikite stebuklais?

Žinote, tos svajonės atrodo stebuklas tik tol, kol išsipildo. Labai norėjau šokti ir dabar šoku kelissyk per savaitę. Iš pradžių kurį laiką privačias šokių pamokas lankėme kartu su Rolandu. Deja, jos jau senokai nutrūko. Dabar Rolandas išvykęs į Briuselį ir namo grįžta tik savaitgaliais. Bet aš šokių neapleidau – jau trečius metus lankau linijinius Kristinos šokių studijoje. Susibūrė mūsų, moterų, klubas. Ten ne tik šokame, bet ir receptais keičiamės, kavinukėje pasišnekučiuojame. Tapome geros draugės.
Kartą per savaitę susitinkame kurios nors namuose ir mokomės gaminti naujus patiekalus. Iš vienos išmokau kepti labai skanią picą. Sūnus Mindaugas sako, kad ją galėtų valgyti kad ir kasdien. O kai buvome susirinkusios mano namuose, pasidalijau žuvies receptu. Vyksta bendri šokių klubų vakarai, kur gali parodyti, ką esi išmokęs. 

Rodos, nė kiek nenuobodžiaujate. O norėjau klausti, ar neprailgsta dienos be vyro (jis dirba Europos Parlamente)?

Mūsų gyvenimas beveik nė kiek nepasikeitė. Rolandas ir būdamas Lietuvoje dirbdavo dvidešimt keturias valandas per parą (šypsosi). Normaliam pabendravimui, pabuvimui kartu likdavo tik savaitgaliai. Ir dabar jis savaitgaliais grįžta namo.
O savaitė taip greitai prabėga, kad net nepastebiu – jau penktadienis. Neturiu kada nuobodžiauti, vos spėju suktis. Apsitvarkau, pasportuoju, pagaminu valgyti. Žiūrėk, ir pietūs. Jeigu tą dieną man atveda pasaugoti vaikaitę, laikas su ja bežaidžiant prabėga dar greičiau. Paskui lekiu į šokių studiją ir... jau vakaras. Jį praleidžiu su knyga.
 
Viename interviu sakėte, kad domitės ezoterine literatūra...

Galbūt tiksliau būtų pasakyti, kad mėgstu knygas, kurios padeda dvasiškai tobulėti. Daugeliui ezoterinė literatūra asocijuojasi su mistika. Mano dvasinis tobulėjimas nesusijęs nei su burtais, nei su magija. Veikiau su tikėjimu. Man įdomios skirtingų religijų filosofijos. Skaitydama mėginu atsirinkti tai, kas priimtina. Žinojimas formuoja kaip asmenybę, veikia vidinį pasaulį ir santykį su aplinka. Tai padeda rasti gyvenimo tiesas, tegul klaidingas, bet savas. Pati esu tolerantiška, man nepatinka, kai kas nors iš šono bruka savas tiesas. Kiekvienas turime atrasti jas patys.
Seniau buvau pasinešusi į krikščionybę. Joje irgi yra teisingų dalykų, bet ilgainiui supratau, kad ne viskas man priimtina. Ypač dvasininkų kategoriškumas, jog būtinai yra taip, o ne kitaip. Supratau, kad religija ir tikėjimas bei dvasinis tobulėjimas neturi nieko bendra. Svarbiausia  Dievą pajusti širdyje, tada prasideda ėjimas jo link.

Ką jums simbolizuoja vyro dovana – prie namo išdygęs penkių metrų aukščio kryžius?

O, čia visa istorija. Su šeima dažnai važiuodavome į Merkinę. Ten kaskart negalėdavau atitraukti akių nuo stovinčių kryžių, jie spinduliuoja gerumą, šilumą. Tai kryždirbio A. Sakalausko išdrožti meno kūriniai. Man jie taip patiko, jog rezgiau mintį kažką panašaus turėti prie savo namų. Tokią vietą, kur galėtum pabūti su savo mintimis, pasimelsti, pasiųsti žinią Dievuliui. Ir svajonė išsipildė. Turime du tokius grožius, teikiančius dvasiai peno. Vieną kryžių pastatėme prie namo, o kitą sodyboje Šventojoje.
Kasdien pažvelgusi pro virtuvės ar miegamojo langą pajuntu spinduliuojančią šilumą. Tokia gera energija sklinda, kad pakylėja tarsi ant sparnų.   

Tikite likimu?

Tikiu, kad kiekvienas gimstame turėdami savo misiją. Viena svarbiausių – dvasiškai tobulėti. Be abejo, yra dalykų, kurie neišvengiami. Bet kiekvienas turime laisvą valią priimti sprendimus, keisti likimą. Tiems, kurie pamiršta, ko čia atėjo, supainioja vertybės, kaip priminimas siunčiami išbandymai. Jie supurto ir priverčia pagalvoti, ką gyvenime darome ne taip. Manau, sunkumai – kelias į tobulėjimą. Laimė, mano gyvenime nebuvo labai sunkių sukrėtimų. Buvo laikas, kai likimas pasiuntė Rolandui ligą, kilo skandalų vyro politinėje karjeroje. Visa tai davė stimulą perkainoti daug dalykų, eiti į priekį. Aplenkiančios negandos – ženklas, kad einu teisingu keliu. Tai – tarsi padrąsinimas.

Plačiau skaitykite žurnale „Ji“
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką