Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laima Paksienė. Laikas sau

Laima Paksienė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Laima Paksienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Pokalbiui įsibėgėjus Laima Paksienė (50) nuo spintelės paima kaladę kortelių. Išsitraukiame po vieną: aš – su užrašu „Mandagumas“, ponia Laima – tą, ant kurios parašyta „Keitimasis“. „Aš pasitraukiu į tylią ramybę, kad pamatyčiau teisingą kryptį. Kantriai atlieku vidinį darbą. Iki to momento, kol ateina vaisiaus metas“, – perskaito tarsi užkeikimą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Koks čia žaidimas su tomis kortelėmis?

Viena draugė padovanojo: kelios dešimtys kortelių su pačiais įvairiausiais užrašais ir paaiškinimais. Gali traktuoti tai kaip tos dienos sentenciją, gali elgtis vadovaudamasis tais žodžiais, gali perskaitęs bent jau apie tai pagalvoti. O gal kortelė su užrašu „Gerumas“, „Grožis“, „Tolerancija“ tau tądien padės išsisukti iš keblios padėties ar jaustis laimingam...

Kai gavau jas dovanų, vieną rytą atsinešiau prie pusryčių stalo. Sūnaus Mindaugo reakcija buvo: „Nerodyk man šitų savo nesąmonių! Man šito nereikia.“ O Rolandui visai patiko. Jis tik atrodo griežtas, bet viduje – jautrus žmogus. Kai tik būna Vilniuje, visada kartu su manimi traukia. Ir į Briuselį buvau korteles nusivežusi. Mes su Rolandu ištraukėme, paskaitėme ir palikome ant stalo dvi korteles. Po kiek laiko užsuku į virtuvę: žiūriu, trečia atsiradusi. „Rolandai, tu dar kartą traukei?“ – paklausiau. Ne. Kitą rytą mes vėl traukiame dviese, o paskui ant stalo atsiranda trečia kortelė... „Mindaugai, tu irgi trauki?“ – negalėjau patikėti. Nieko nesako, tarsi niekuo dėtas... Jis kaip visi paaugliai pirmiausia puola prieštarauti, bet matau, kad ir klauso, ir įsiklauso. Dabar jau tikra tradicija virto susirinkti prie pusryčių stalo ir pirmiausia išsitraukti po vieną kortelę. Kartais jau eidamas į mokyklą Mindaugas prie durų dar stabteli: „Tai kas ten man parašyta? Paskaityk dar kartą...“

Toks jausmas, kad ko tau reikia, tą tądien ir gausi, – kaip gyvenimo nuorodą. Atsisakau beveik visų kvietimų filmuotis televizijos laidose. Tiesa, neseniai viena pasiūlyta tema sudomino: apie ekstrasensus. Prieš eidama dar išsitraukiau kortelę. Ir ką sau manote: buvo parašyta „Tolerancija“. Žinote, man tądien tie žodžiai labai padėjo: ėjau visiškai rami, su mintimi, kad savo nuomonę ginsiu, bet nepyksiu, kad kitas žmogus turės kitą tiesą.

Tai kokiais žodžiais vadovaudamasi dabar gyvenate?

Turbūt tai būtų „Laikas sau“. Neteisinga gyventi vien tik dėl vaikų, šeimos, žurnalistų... Aš dabar daug laiko skiriu sau, draugams vienminčiams, bendravimui, koncertams, kurie man įdomūs, meditacijoms, maldoms. Netgi knygų skaitymas arba nieko neveikimas, sėdėjimas ir mąstymas man dabar yra malonumas. Pavyzdžiui, raviu daržą ir medituoju.

Kai vyras išvažiavo, namuose turėjo pasijusti tuštuma?

Tuštumą, atsimenu, pajutau, kai Rolandas išskrido aplink pasaulį. Va, tada jaučiausi labai vieniša, nes supratau, kad jo gali nebūti ir mėnesį, ir du... O dabar mes visi savo vietoje: Rolandas paskendęs darbuose, aš labai laiminga, kad galiu būti Lietuvoje ir daryti, ką noriu. Esu dėkinga Rolandui, kad jis suteikė man tokių galimybių.

Yra savaitgalių, kai dažniausiai visi susitinkame namuose Vilniuje. Dėl to, kad Rolandas Briuselyje, tikrai mažiau bendrauti nepradėjome. Ir visai ne dėl to, kad kai laiko nėra, mažiau ir pykstiesi. Tiesiog mąstyti imi kitaip, požiūris į antrąją pusę pasikeičia. Nieko nėra blogiau, nei namuose vienas kitam nervus gadinti.

Girdėjau, kad į Briuselį mokytis buvo išvažiavęs ir sūnus?

Jis pats panoro, užsimanė pabūti savarankiškas. Tėvas sutiko. Aš pasakiau: „Darykite, kaip norite. Nors man tai ir nepatinka.“ Ir gerai: pasimokė pusę metų ir grįžo, nusprendė, kad Lietuvoje jam geriau. Čia buvo gera mokykla, draugai, šeimos terpė... Man atrodo, ten jis tiesiog neatrodo nieko tokio, kas galėtų pakeisti tai, ką turi čia.

Mes su Mindaugu – artimos sielos, daug bendraujame, atviraujame ir apsikabiname taip, tarsi jam vos keleri metukai būtų. Beveik dvimetrinis, stiprus, sportuoja, būna, taip mane suspaudžia glėbyje, kad įkvėpti nebegaliu. Žinote, kai jis išvažiavo į Briuselį ir atvažiavau jo aplankyti – taip jau nebebuvo. Kai grįžo iš Briuselio, irgi taip jau nebebuvo. Dedasi suaugęs, emocijos užslėptos, veide – vaidinimas... Bet, va, pusmetis ir vėl viskas grįžo į savo vietas. Niekas nesislapsto, nevaidina: jeigu man ar kuriam iš namiškių užeina meilės priepuolis, tai ir išreiškiame. Todėl ir sakau: kam reikia atiduoti vaiką į užsienį? Kad ten jis išmoktų veidmainiauti?

Aišku, tai, kad jis pusmetį pagyveno atskirai, irgi turėjo pliusų. Grįžęs yra daug savarankiškesnis, pasitikėjimo savimi turi daugiau. Kambarį pats tvarkosi, pats maisto gali pasidaryti, nors anksčiau prie puodų rankų nekišo, be to, „atsirišo“ anglų kalba. Bet kad Mindaugas grįžo namo – irgi gerai. Jeigu vaikas nori važiuoti mokytis į užsienį, nori gyventi atskirai, tegu mama leidžia. Bet jeigu jaučia, kad vaikui blogai, kad jis serga, depresuoja, nereikia kalti: „Tu turi įveikti, tu turi šturmuoti...“ Negalima versti vaiko daryti to, ko nenori pats.

Mindaugas dabar dvyliktokas. Svarsto, renkasi profesiją: gal verslas, gal teisė... Bet nematau tragedijos, jeigu ką nors pasirinks, paskui gal keis, ieškos ko kito... Aš stengiuosi nesikišti, leidžiu, kad viskas vyktų sava eiga.

Bet juk visos mamos labai nori, kad vaikų gyvenime nebūtų skaudžių dramų, ir bet kokiais būdais bando juos nuo to apsaugoti...

Tos gyvenimo dramos – be galo reikalingos visiems. Jeigu man kas dabar pasiūlytų: „Va, nebūtų buvę jokio prezidentinio perversmo ir tu jau kelinti metai, kelinta kadencija būtum prezidentienė...“ Stop! Nesutinku! Tai, kas įvyko, turėjo didžiausią įtaką mano gyvenime teigiama prasme. Tai buvo kaip Dievo dovana! Gerai per galvą buvo užduota tam, kad dabar tokia būčiau... Kiekvienas turi pažinti gyvenimą per kliūtis, per dyglius. Nereikia stengtis vaikui kiekvienoje situacijoje pakišti pagalvėlės. Tegu klysta, tegu klumpa ir stojasi.

Vienintelis dalykas, ką privalau sūnui įdiegti, – šeimos vertybės. Todėl brendimo, augimo laiką, manau, daug naudingiau praleisti su tėvais. Juo labiau kad to laiko pakartoti nebebus įmanoma. O mokėjimas bendrauti, užsienio kalbos, savarankiškumas – ir taip anksčiau ar vėliau ateis. Nematau prasmės, kai žmonės aukojasi dėl mokslo, dėl karjeros. Aukotis reikia dėl žmonių, dėl gerų dalykų.

Kalbate apie šeimą ir artimus ryšius. Kodėl tuomet neišvykote su vyru į Briuselį?

Briuselyje pabūnu tik kokią savaitę per metus. Mano pagalbos buityje Rolandui nereikia. Nuomojamą butelį sutvarko valytoja. Tiesa, nuvažiavusi praeitą kartą pirmiausia puoliau plauti grindų, nes valytojos, matyt, nebūta labai kruopščios. Kadangi tame bute tai gyvenama, tai negyvenama, turbūt ir valytojos požiūris: tai valysiu, tai nevalysiu. Nuvažiavau, skvarbia akimi viską apžiūrėjau, grindis išploviau, užuolaidas visas išskalbiau... Kai išvažiavau, namai kvepėjo ir blizgėjo. Pastarąjį kartą nuvažiavome kartu į buitinių prekių parduotuvę, nupirkome naują lyginimo lentą, nes senoji buvo niekam tikusi, ir gerą prosą, ir skalbimo miltelių... Dovanų Rolandui palikome gražią čierkelę, kad turėtų iš ko gerti žolelių tinktūrą, kurios jam nuvežiau.

Žinote, yra tokių moteriškų gudrybių... Nuvežu visokių smulkmenų, paveikslėlį kokį pastatau, nuotrauką, kad likęs vienas žvalgydamasis po namus pamatytų švarias užuolaidas ar paveikslėlį ir prisimintų mano buvimą, šeimą. Nuveži medaus, arbatos... Gers jis tą arbatą, kabins medų ir galvos: „Žmona atvežė... su meile vežė... iš Vilniaus...“ Visa tai ir susiriša į mazgelį, kuris vadinamas šeimos harmonija.

Jeigu jau moteriškai prakalbome: kita jūsų vietoje bijotų, kad atskirai gyvenančio vyro pagundos nenuviliotų...

Kita gal ir bijotų. O aš pažįstu Rolandą. Ir pati žinau, kad jokiam kitam vyrui nepulčiau ant kaklo. Ne dėl to, kad bijočiau įžeisti savo vyrą, o dėl savęs pačios. Tiesiog išduočiau save, sujudinčiau pagrindą, ant kurio statau savo gyvenimą – savo pilį. Turbūt man turėtų galvoje pasimaišyti, kad tai padaryčiau. Ir Rolandas lygiai taip pat rimtai į tokius dalykus žiūri. Net jeigu kas nors įvyktų, tai būtų ne mano, o jo tragedija. Kam jam šito reikia? Matyt, mes kitos kartos žmonės, o gal vienas kitą labai vertiname, pasitikime vienas kitu.

Apskritai Briuselis manęs visiškai netraukia. O Lietuvoje laiko labai daug kas: čia visi mano bendraminčiai, visi mano pomėgiai, šeima, vaikai, meditacijos, mano maldos... Jos man duoda gyvenimo džiaugsmą, akstiną būti laimingai. Tikrai nėra taip, kad aš prisirišusi prie kokio kryžiaus ir dėl to kojos iš Lietuvos kelti nenoriu. Nesąmonė! Puikiai suprantu, kad džiaugsmas glūdi viduje, jį reikia tik iškopti iš savęs. Tačiau daug smagiau ir lengviau kopinėti su būriu bendraminčių. Čia atradau gyvenimo pilnatvę. Tikiu, kad žmonės, su kuriais dabar bendrauju, neatsitiktinai atėjo į mano gyvenimą. Jie – laiko ir situacijų patikrinti, buvę šalia, kai tau buvo gera ir kai buvo bloga.

Matote, o visuomenėje gaji nuomonė, kad pagrindinis jūsų gyvenimo tikslas ir darbas – šeima. Visą gyvenimą kepėte, virėte, skalbėte... Todėl dabar ir kyla klausimas: kas liko po to, kai namuose nebeliko tų, kurių gerove rūpinotės?

Kai namuose nebeliko žmonių, supratau, kad galiu daugiau laiko skirti sau. Galiu skirti pusę dienos. O galiu – kad ir visą! Pamažu išmokau savo gyvenimą stebėti tarsi iš šalies. Kai to pasieki, imi viskuo džiaugtis: išvažiuoja – gerai, grįžta – gerai... Žinote, tai – mano pastarųjų kelerių metų atradimai. Pavyzdžiui, stovi kamštyje ir, užuot piktinęsis, nervinęsis, nusišypsai ir pasineri į savo mintis: juk vis tiek nieko negali pakeisti, vadinasi, taip lemta.

Mano rytas dabar prasideda nuo pusryčių su Mindaugu. Išverdu jam košės, padarau arbatos, išleidžiu į mokyklą, o tada einu sportuoti. Pirmiausia vedu pasivaikščioti Grantą, gerą pusvalandį pabėgiojame po mišką. Paskui minu dviratį – net tris kilometrus „į kalną“. Nulipu, pažiūriu į save veidrodyje ir sakau: „Na, šaunuolė tu, Laima.“ Darau ir tibetietišką mankštą, kad išjudinčiau čakras, kartais repetuoju šokių judesius, juk tebelankau šokių treniruotes. Būna, kad su draugais susitinku, į Merkinę nuvažiuoju. Grįžtu pilna emocijų, pasikrovusi energiškai. Tikrai nėra taip, kad neturėčiau ką veikti. Net apsidžiaugiu, kai pasitaiko laisvesnių dienų: tada galiu knygą paskaityti, savo gėles apžiūrėti, darželį nuravėti.

Žinote, kaip apibūdinčiau dabartinį savo gyvenimą? Pilna harmonija. Aš nuolat maldose dėkoju už viską, kas atėjo į mano gyvenimą – ir gera, ir bloga.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką