Susilaukti trijų beveik pametinukų vos įsižiebus sportinei karjerai – drąsus iššūkis.
Inga: Mano sportininkų kartos jaunimo amžiaus grupė baigdavosi dvidešimtmečiais. Jei iki tol pasiekdavai ką nors reikšmingo, vadinasi, nusiteikęs daug dirbti galėdavai dairytis į elitinį suaugusiųjų sportą.
Kaip jaunimo grupės atstovė, jau buvau tapusi ir Sovietų Sąjungos, ir daugkartine Lietuvos čempione, tačiau jaučiau, kad pereiti pas „senutes“, dešimčia metų vyresnes, kol kas dar ne mano nosiai – tuo metu karaliavusios vidutinių nuotolių bėgikė Laimutė Baikauskaitė ir stajerė Regina Čistiakova atrodė tiesiog neįveikiamos.
Taigi tada su vyru nusprendėm, kad metas kurti šeimą ir gimdyti vaikus. Juolab kad ir pereinamasis laikotarpis, subyrėjus Sovietų Sąjungai, Lietuvos sportininkams nebuvo palankus finansiškai, nors daugeliui atsivėrė galimybių jau su savo valstybės vėliava važiuoti į olimpines žaidynes.
Žiauru ir šventvagiška lyginti džiaugsmą turėti vaikų su sporto karjera.
Susilaukusi pametinukų Monikos ir Martyno, po kurio laiko vėl pradėjau bėgioti – tiesiog savo malonumui ir kad svorio numesčiau. O uošvis, maratono entuziastas Antanas Juodeška, skatino mane kur kas didesniems iššūkiams, tempdavosi į visokias varžybas ir šias tarsi netyčia pavykdavo laimėti.
Jo dėka grįžau į sportą. Tarptautinėse varžybose Stokholme įvykdžiau olimpinį normatyvą ir buvau pakviesta į Atlantos žaidynes (1996 m.), tačiau neplanuotai ėmiau lauktis Miglės ir olimpiadą teko paaukoti. Būtent jos metu dukra ir gimė. Tokia sportininkė kaip aš – tikras galvos skausmas treneriams, esu ne kartą nugirdusi: „Jei ne tie tavo vaikai, pasaulio čempione galėjai tapti...“ Būtų, jeigu būtų – manęs tokios hipotezės niekada neveikė. Žiauru ir šventvagiška lyginti džiaugsmą turėti vaikų su sporto karjera.
Monika: Šeimą tėvai sukūrė labai jauni: kai gimiau, mamai buvo tik dvidešimt. Į šį pasaulį atėjau savaite anksčiau, nei medikai planavo. Tada tėvai gyveno Rukloje ir, kaip pasakojo mama, po kažkokio pasivažinėjimo duobėtais keliais ji pajutusi prasidedančius sąrėmius. Juokingiausia mano gimimo istorijoje buvo tai, kad kai tėvai išvažiavo į Kauną, pas tėčio pusseserę, ir ten iškvietė greitąją, medikė pribėgo prie giminaitės ir vedėsi ją į automobilį. Bet ši: „Taigi ne aš gimdyvė, o ji.“ – ir parodė į mamą.
Supainiojo, nes pusseserė buvo kiek aptakesnių formų, o mama atrodė tarsi ketvirtą nėštumo mėnesį – vos matyti, kad laukiasi... Būdama jau gal dešimties metų, pamenu, stoviu prie lango, žiūriu į audrą, o šalia, matau, mama aunasi sportbačius ir rengiasi į krosą. Tada man taip baisu pasidarė: kaip ji bėgios, kai toks oras? Prašiau, kad nekištų nosies į lauką, o ji ir sako: „Monikute, kai tu bėgiosi, ir tau tokia audra nebus baisi – pamatysi.“ Taip ir atsitiko – šiandien su malonumu treniruojuosi bet kokiu oru.
Prieina Walteris ir klausia: „Kas atsitiko, Inga?“ O aš ir sakau: „Laukiuosi, penktas mėnuo...“ Vokietis taip ir atsisėdo be žado.
Miglė: Turėčiau būti pati sportiškiausia iš visos trijulės, nes mamos pilvuke gyvenau jau aštuntą mėnesį, o ji vis dar intensyviai sportavo, gydytojai gąsdino, kad jei nesiliaus bėgiojusi, pririš prie lovos.
Šiandien puikiai suprantu, kaip mamai buvo sunku derinti namus ir sportą. Laimei, turėjom puikų tėtį ir senelius – su jais ir užaugom, nes kaip kitaip, kai mama kelis kartus per metus po tris savaites praleisdavo treniruočių stovyklose, vykdavo į varžybas.
Dar būdama vaikas pastebėjau, kad Vakarų pasaulyje sportuojanti moteris vertinama kur kas pagarbiau nei Lietuvoje: kai mama tarptautinėje arenoje išsikovojo aukšto lygio sportininkės statusą, į komercines varžybas, pavyzdžiui, Vokietijoje ją kviesdavosi su mumis, vaikais, – apmokėdavo ir kelionės, ir gyvenimo išlaidas. Gal net dešimt metų ten važinėjom.
Inga: Netoli Diuseldorfo vykdavo „Reebok“ bėgimo varžybų etapai. Visi dalyviai būdavo labai šiltai sutinkami, organizatorius, vardu Walteris, vaikus apdalydavo ledais, saldumynais. Už tai, kad nugalėdavau juodaodes bėgikes, jis man jautė ypatingą pagarbą, o publika laikydavo plakatus ir skanduodavo: „Inga, go!“ Mačiau, ši atmosfera labai teigiamai veikė vaikus, jie ne tik didžiavosi savo mama, bet ir patys norėjo būti lengvaatlečiai.
Vienais metais likau tik vienuolikta. Prieina Walteris ir klausia: „Kas atsitiko, Inga?“ O aš ir sakau: „Laukiuosi, penktas mėnuo...“ Vokietis taip ir atsisėdo be žado. Kai dar po metų pasirodžiau, jo pirmas klausimas buvo: „Ar šįmet tu nenėščia?“
Visą interviu su Inga Juodeškiene skaitykite kovo mėnesio žurnale „Laima“.
