Kol vyko šventinis renginys didžiojoje kino salėje, aš su savo kolega savosios peržiūros laukiau kitoje salėje kartu su žiūrovais, atėjusiais į eilinę peržiūrą. „Taip gal net įdomiau“, – pagalvojau, nes gali stebėti tikrąsias žiūrovų, o ne premjeros svečių ir kūrėjų draugų reakcijas.
Reikėtų pasveikinti vieną iš šio filmo prodiuserių – kultinių TV laidų kūrėją Lauryną Šeškų – su puikiu didžiojo ekrano debiutu. Kiek skaičiai rodo, filmas pagal pajamas lėtai kopia link milijonieriaus statuso. Tikrai malonus startas.
Įspūdį daro ir šio filmo seansų skaičius Vilniaus kino teatruose. Žiūrovas šiandien gali rinktis net iš 20-ties peržiūros laikų per dieną. Taip taip, šį filmą rodo net 20 kartų per dieną ir tai – tik sostinėje.
Dar reikėtų paminėti, kad savaitgalio seansai prekybos centrų kino teatruose yra sausakimši.
Retai kur žiniasklaidoje minima (turbūt sąmoningai neakcentuojama), kad ši kino juosta yra lenkiško filmo adaptacija, o tai reiškia, kad juostoje naudojamas lenkų kūrėjų originalus scenarijus, jų sukurti dialogai ir personažai. Jei ausis įgudusi, į tai tikrai atkreipsite dėmesį, nes žiūrint kartais atrodo, kad scenarijus ne iki galo adaptuotas lietuviškam žiūrovui ir palikti lenkiškai auditorijai skirti juokeliai. Na, žinot, ne mūsų aktualijos ir ne mūsiškos problemos.
Prie originalaus scenarijaus dirbo net 8 scenaristai, todėl nenuostabu, kad filme herojų dialogai yra netikėtai šmaikštūs, originalūs ir gudrūs. To labai pasiilgstame lietuviškose romantinėse komedijose.
Filme pasakojama apie muzikos mokytoją Liną (aktorė Jurgita Jurkutė), kuri pasiryžta nueiti į aklą pasimatymą. Vyriškis neateina, o prie jos staliuko savavališkai prisėda televizijos laidų vedėjas ir žinomas mergišius Tomas (aktorius Leonardas Pobedonoscevas). Vyras arogantiškas ir narciziškas. Mergina tyra ir miela. Taip sunkiai ir buksuotai prasideda jų pažintis, kuri ir tampa pagrindine siužetine linija šiame filme.
Jei pastebėjote žiūrėdami filmus, nėra dažnas įvykis kine, kai žudo gyvūnus – augintinius (dažniau blogiečiai nužudys augintinio šeimininką, nei paskers jo vokiečių aviganį), dar rečiau filmuose žudo kūdikius, nes tai tiesiog – tabu. Žiūrovus tai nemaloniai šokiruoja ir jie piktinasi tokiu siužetiniu išsišokimu.
Panašų pasipiktinimą visuomenėje sukelia ir kritika tautos numylėtiniams. Yra keletas žinomų veidų Lietuvoje, kurie yra neliečiami ir apie juos šnekame tik šiltai ir su pagarba. Ką gi tu blogo gali pasakyti apie Andrių Mamontovą, Ingą Jankauskaitę, Beatą Nicholson, Marijoną Mikutavičių ar Jurgitą Jurkutę? Nieko. Jie yra mūsų popkultūros elitas. Visų amžiaus kategorijų mylimi ir turintys nepriekaištingą reputaciją.
Todėl, nėra jokios abejonės, būtent šio filmo viena iš sėkmės priežasčių ir yra Jurgita Jurkutė ir jos A lygio žvaigždės statusas Lietuvoje.
Netgi draugas, su kuriuo buvau šio filmo premjeroje (o jo kino žinių bagažas yra įspūdingas) negalėjo nieko objektyvaus pasakyti apie aktorės Jurgitos Jurkutės vaidybą. Sako, aš aklas prieš ją – jinai nuostabi moteris, iš jos spindi šiluma, į ją žiūrėdamas aš ištirpstu. Neapsiverčia liežuvis vertint jos vaidybos. Nėra ką čia daugiau kalbėt – jinai yra lietuviškos (renginių) scenos ir televizijos deivė.
Dar vienas tautos numylėtinis ir išsiilgtas ekranuose – Leonardas Pobedonoscevas. Sėdėjau peržiūroje ir galvojau – kaip aš pasiilgau šio aktoriaus pagrindiniuose vaidmenyse, Leo, kur tu buvai prapuolęs?
Nuo kultinės TV laidos „Myli, nemyli“ laikų jis visiškai nepasikeitęs. Užsišaldęs laike, užšaldęs laike ir savo talento išteklius.
Manau, daugelis po filmo peržiūros sutiksite, kad Leonardo charizma ir patrauklumas išlieka aukštumoje. Vaidina jis puikiai – laisvai, įtikinamai, patraukliai ir be teatrališko dirbtinio perspaudimo.
Leo, grįžk (rimčiau) į lietuvišką kino ir teatro areną. Tavęs baisiausiai čia trūksta.
Būtinai turiu paminėti dar dvi pavardes: Vidas Bareikis ir Eimutis Kvoščiauskas. Vidas Bareikis apskritai šiuo metu raško savo talento ir darbo sunokintus vaisius. Linkiu jam kitame lietuviškame filme gauti pagrindinį vaidmenį ir dar pasiimti Eimutį kartu, šis aktorius, man atrodo, per mažai gauna ditirambų lietuviškoje scenoje.
Visgi kaip gudriai šio filmo kūrėjai apsuka žiūrovą aplink pirštą. Jei nežinotum, kad tai mūsų kaimynų filmo adaptacija, – galvotum, va, prašau, lietuviai irgi moka komedijas be keiksmažodžių ir vulgarumų kurti. Dialogai šmaikštūs, o nagrinėjamos temos – aktualios.
Šiame filme net aktoriai atrinkti be priekaištų. Atrinkti tie, kuriuos myli ir pažįsta televizinė auditorija. Jokių nežinomų jaunų progresyvių akademinių aktorių, vien tik laiko (ir TV reitingų) patikrinti: „Dviračio šou“ aktoriai ar aktoriai-laidų vedėjai. Būtent tie, dėl kurių žiūrovai pakyla nuo fotelių ir ateina į kino teatro salę.
Ar tai geriausias metų filmas? Tikrai ne. Ar tiktų tobulam pasimatymui? Matyt, kad nepagadintų, bet palieku spręsti visiems asmeniškai. Ar galima apie jį kažką negero pasakyt? Ne. Labai gero? Irgi ne.
Tai tiesiog filmas, už kurį susimokėję pinigus po seanso net neprisiminsite, kad buvote jame.
