Laimės ieškoti nepabijojusi ir visko atsisakyti išdrįsusi lietuvė davė interviu antradienį pasirodysiančiai LNK laidai „Bus visko“, kurio metu papasakojo apie tai, ką Dubajuje reiškia būti vieniša mama ir kiek kainuoja skyrybos.
„Palikau namą, tarnaitę, gražų sodą, gėles, žinojimą, kad yra santaupų, sveikatos draudimas. Palikau gerovę ir stabilumą. Toks jausmas, kad šokau nuo bedugnės ir nežinojau, ar bus pagaunantis tinklas ar ne”, – atsidūsta Beata.
Į Dubajų ji atvyko gyventi ne tik su vyru, bet ir dviem mažais vaikais, todėl pirmiausia turėjo rūpintis ne savo karjera, o vaikų laime, padėti jiems adaptuotis prie naujos vietos ir gyvenimo būdo, kuris čia visiškai kitoks. Priėmusi sprendimą palikti patogų gyvenimą moteris neturėjo stipraus finansinio užnugario.
Dubajuje palikusi savo prabangius namus, moteris persikraustė gyventi į trijų kambarių butą, tik jau nebe prestižiniame rajone ir, nors jos pasirinktas sprendimas ir savo pačios gyvenimo supaprastinimas nekėlė jokio streso, į šią situaciją labiausiai sureagavo jos mažylis sūnus.
„Atsimenu, kai išsiskyriau ir persikėliau į daug mažesnį butą, kadangi mano dukra buvo vyresnė, ir turėjo prisiminimų iš Vokietijos, kurioje gyvenome trijų kambarių bute, jos tai netrikdė. Tačiau mano sūnus prisimena tik vilą, pagalbininkę, gėles ir sodininką – taip atrodė jo vaikystė. Ir jis žiūri į mane ir sako – mama, ar mes dabar esame neturtingi? Jam skirtumas buvo didžiulis.
Pamenu, važiuojame liftu su kaimynais, kaimynai išlipa, mano sūnus sako: mama, tu manai, kad tie žmonės žiūri į mus ir galvoja, kad mūsų tiek daug viename bute gyvena? Mes su dukra pradėjome juoktis. Sakom, jie galvoja, kiek mūsų mažai, sūneli, nes mes gyvename name, kur žmonės po 7, 8 gyvena viename bute”.
Prabėgus penkeriems metams po skyrybų, moteris išdrįso nueiti ir į pasimatymą. Tiesa, meilės tema tokiame krašte kaip Dubajus, kur itin daug kitataučių, taip pat verta dėmesio. Mat čia galioja kitokios taisyklės.
„Statistiškai trys ketvirtadaliai žmonių yra vyrai, nedaug populiacijos sudaro moterys. Lietuvoje buvau prisiklausiusi ir prisiskaičiusi, kad jeigu tau yra 40 metų, tavęs nėra, užsidarai į spintą ir sėdi. Bet tik ne čia. Didžioji dauguma vyrų yra vieni, todėl ta scena yra labai judri. Moteriai labai paprasta gauti dėmesio čia.
Aš kartais sakau, kad galiu duoti biznio idėją: reikia surinkti grupę moterų, kurioms per 40 metų, atvežti čia ir paleisti – tegul vaikšto, tiesiog vaikšto. Nereikia nieko daryti. Kadangi tas dėmesys tvyro ore, per dvi savaites moterys prisikvėpuoja, atsigauna ir važiuoja atgal”.
