Kai dingai iš televizijos, nebesilankai ir vakarėliuose. Stengiesi išvengti bereikalingų klausimų, užuojautos ar niekinamų žvilgsnių?
Tik nereikia man užuojautos! Pradžioje dirgino palaikymo žinutės, atrodo, aplinkiniai išgyvena labiau nei aš. Todėl ir sakau: gyvenu labai gerai! Kai garsenybės pradeda jausti dėmesio stygių, stoja filmuotis prie konteinerių, aš to niekada nedaryčiau. Man keista, kai žmonės sako, kad televizija veikia kaip narkotikas. Aš tokio potraukio nejaučiu ir dabar džiaugiuosi ramybe. Beje, mano laida atsigaus, apie tai jau kalbamės su prodiuseriais, turime tam laiko, bet ji bus kitokia, nei buvo „Mados reidas“. Nebenoriu lakstyti gatvėmis paskui žmones ir sapalioti visokias nesąmones. Tai – praeitis.
Tik nesakyk, kad kai kurie draugai, pažįstami nebenori su tavimi bendrauti, nekviečia vakarieniauti, į teatrus ir koncertus!
Deja, taip atsitiko, tačiau tai „nurašau“ dideliam tų žmonių užimtumui (juokiasi). Nemanau, kad netekau draugų. Kai keičiasi situacija, keičiasi ir aplinka, bet ar tuomet galima žmones vadinti draugais? Yra keli asmenys, su kuriais dirbome kartu ir kuriais nusivyliau. Tie, kurie jautėsi mano šešėlyje, dabar turėtų būti labai laimingi. Reikia leisti tokiems pasireikšti. Ką gi, scena laisva – geriausio Lietuvos artisto joje nebėra (juokiasi). Prašau, reikškitės, kurkite!
Suprantu, kad turi marias laisvo laiko. Kuo jį užpildai?
Tikrai nesu bedarbis. Esu TV3 stilistas, rūpinuosi laidų vedėjų apranga, taip pat dirbu su keliomis drabužių kompanijomis – joms padedu organizuoti renginius, kurti įvaizdį. Kol kas man to užtenka. Miegu, kiek noriu, sugalvoju – važiuoju į Kauną, keičiu susitikimus. Man reikėjo atokvėpio, jau buvau pradėjęs jausti, kad esu išsekęs, todėl atėjo laikas kūrybinei pertraukai.
Spaudoje kartais rašoma, kad esu „prieštaringai vertinamas stilistas“. Nesuprantu tų žodžių ir niekas man to nepaaiškina. Matyt, tai – provincialumo požymis.
Bet turbūt sulauki gerokai mažiau kvietimų į vakarėlius? Gyvenimo būdo žurnaluose nebematai savo nuotraukų...
Taip, mažiau, bet ir gerai. Todėl dabar mane kviečia į rimtesnius renginius. Žinia, viena garsi ir garbinga moteris pasakė, kad solidūs žmonės dabar mane labiau gerbia, palaiko ir vertina, nes surimtėjau, mažiau rodausi, kur nereikia.
Populiarumas – lyg bangavimas. Tam buvau pasiruošęs, net labai gerai pasiruošęs. Žinojau, kad taip ir bus. Vienos durys užsidaro, bet atsiveria kitos.
Kai prisimenu save prieš penkerius metus, suvokiu: esu labai labai pasikeitęs. Gal kai kam mano mąstymas pasirodė glušavotas, bet tai buvo tik kaukė. Nereikia manyti, kad nesuprantu tam tikrų niuansų. Esu totaliai stipri asmenybė, mane išvesti iš kantrybės ir pusiausvyros yra beprotiškai sunku.
Turiu žiauriai gerą nuojautą. Kai pernai dariau laidos pristatymą rotušėje, stengiausi iš paskutiniųjų. Norėjau, kad mano svečiams atmintyje liktų aukščiausio lygio įspūdis. Tai pavyko ir dabar padariau pertrauką. Likau iškelta galva, nesusikompromitavau. Nors spaudoje kartais rašoma, kad esu „prieštaringai vertinamas stilistas“. Nesuprantu tų žodžių ir niekas man to nepaaiškina. Matyt, tai – provincialumo požymis.
Pameni, tau vis buvo prikaišiojama: kokią teisę turi kritikuoti, pats nesukūręs nė vienos kolekcijos? Panašu, kad dabar turi daug gražaus laiko kūrybai?
Apie tai labai rimtai galvojau, net ieškojausi komandos. Gal kažkada ta kolekcija ir bus. Bet tam reikia labai rimtai pasiruošti, nenoriu iš ko nors skolintis batelių, karolių. Man svarbi kiekviena smulkmena. Jeigu ko nors imsiuosi, tai turi būti padaryta idealiai. Seniai galėjau pasiūti kelias elementaraus sukirpimo drapanėles, bet tai manęs netenkina. Noriu žmones nustebinti ir sulaukti abipusės geros energetikos. Šlamšto ir taip pakankamai sukurta, kartais į jį net neįmanoma žiūrėti. Iš vieno mados renginio visai neseniai išėjau, jam net neįpusėjus. Negalima taip negerbti susirinkusių žmonių. Apie kolekciją kol kas tik svajoju, bet tai virs realybe. Tuo net neabejoju, nes gyvenime viską lengvai gaunu. Gal todėl, kad esu labai užsispyręs.
Mantai, bet juk tu esi floristas. Puikiai jauti gėles, sugebi jų kompozicijomis sušildyti aplinką. Kodėl nesiimi gėlių verslo?
Ir apie tai esu galvojęs. Bet kodėl tu verti mane tik apie darbus galvoti (juokiasi)?! Dabar mano gyvenime etapas, kai nieko nenoriu galvoti, mėgaujuosi tinginyste. Tik kartais pasvajoju. Vieni verslininkai siūlė atidaryti parduotuvę, o ant jos užkabinti mano vardą. Bet tokiai parduotuvei reikia geros vietos, gerų kvapų, o ne kambarėlio su viedru ir keliom gėlėm. Tokiam verslui koncepciją turiu, bet ji ne šimtą litų kainuoja.
Pamenu, dar pavasarį kalbėjai apie knygą, kurią rašo apie tave ir šių dienų elitą. Smalsu, kada jos sulauksime?
Vyksta kūrybinis procesas. Jau sakiau, man svarbu kiekviena detalė: knygai renkamas popierius, derimasi su fotografais. Dabar tiek prirašyta knygų ant tualetinio popieriaus, ar yra prasmė išleisti dar vieną niekalą? Prie beverčių dalykų manęs nebebus.
