Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marijus Mikutavičius: mano upė teka kitur... (papildyta spalio 13 d.)

Marijus Mikutavičius
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Marijus Mikutavičius
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Marijus Mikutavičius (40) puikiai žino, kiek gali būti atviras: su draugais, kolegomis, su žurnalistais. Jis kalba taip, kad net ir didžiausio smalsuolio, siekiančio įlįsti į slapčiausiais širdies kerteles, įgeidžiai būtų patenkinti. Ir jo interviu vargiai rasite pastaruoju metu taip išpopuliarėjusių klišių: „nekomentuosiu“, „nepasakosiu“. Tiesiog svajonių pašnekovas!

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Savaitę praleidai prie ežero Švedijoje. Ką magiško turi žvejyba?

Nesu žvejys, kuriam labai svarbi pati žvejyba ir kuris kaskart eidamas žvejoti tikisi pagauti didžiausią gyvenimo žuvį. Nedarau iš to kulto. Man patinka būti gamtoje, bet vyrui tiesiog „būti“ nuobodu, todėl prisigalvojame įvairiausių priežasčių, kodėl vertėtų kur nors važiuoti ir paspoksoti į medžius.

Berniukų pokalbiai taip pat vilioja?

Jo, paprastai kalbamės apie lytiniu būdu plintančias ligas (juokiasi)... O jei rimtai? Šįkart valtyje sėdėjome su bičiuliu, kuris yra muzikantas ir vadovauja žurnalui, todėl turėjome temų, kurias jautėmės žiną. Dar kalbėjomės apie žvejybą, masalus, apie tai, kokiu greičiu kokią žuvį reikia traukti.

Ir apie moteris – nė žodžio?!

Pakalbėdavome ir apie jas... Tik ką jam, laimingai vedusiam vyrui, galėjau papasakoti apie savo viengungišką gyvenimą?
Vyrai – irgi pletkininkai, mes – jokia išimtis. Tačiau egzistuoja ribos: turiu bičiulį, su kuriuo galime kalbėtis apie daug ką, tačiau, kad ir kaip būtume prisivaišinę ir atsipalaidavę, niekada nesame peržengę ribos, už kurios būtume puolę kalbėtis apie žiauriai intymius dalykus. Taip, yra vyrų, kurie mėgsta pasigirti, kiek kartų kuris galėjo per naktį. Mes tokių temų neliečiame, nes tai paprasčiausiai – nedžentelmeniška. Jei apie panašius dalykus ir pablevyzgojame, tai darome su labai didele doze humoro.

Nesu itin atviras žmogus, todėl yra temų, kuriomis nesidaliju net su pačiais artimiausiais. Jei gerbi žmogų, apie kurį kalbi, negali visko apie jį papasakoti. Kad ir kaip būtų, panašių pokalbių vyksta ne taip ir dažnai – esame labiau linkę viską nuleisti juokais, nei giliai analizuoti ir aptarinėti. Esu tikras, kad žmogui niekas negali padėti: nei protingos knygos, nei piliulės, nei ilgi pokalbiai psichoterapeuto kabinete...

Niekada nebuvai pas psichologą?

Kartą teko. Buvo etapas, kai man ir kitam žmogui to reikėjo, abu manėme, kad tai gali ką nors pakeisti, galbūt išgelbėti šeimą, bet nei vienas, nei kitas nuoširdžiai tuo netikėjome, todėl ir nepadėjo.
Manau, geriausiai žmogui padeda humoras. Dar – kelionės ir daug daug darbo.

Tu nuolat ir esi apsikrovęs darbais...

Kaip kada... Dabar turiu truputį darbų ir krūvą nematomų įsipareigojimų: su keliais žmonėmis esame sugalvoję kurti internetinį projektą, ant nosies – muzikiniai „Mama“ apdovanojimai, be to, turiu kai ką parašyti, reikia sukurti porą dainų. Laimei, galiu apsikrauti įsipareigojimais, bet lygiai taip pat sėkmingai galiu juos ir pastumdyti, atlikti tada, kada turėsiu noro, įkvėpimo. Televizija ir koncertai – vieninteliai darbai, kurių lengvai nepastumdysi.

Esi užsidirbęs tiek, kad galėtum apskritai nebedirbti?

Kurį laiką galėčiau tai sau leisti. Turėdavau ir vis dar turiu prabangą pasibaigus televizijos projektui nesukti galvos, turėsiu kitą sezoną kokią laidą ar ne. Neturiu kreditų, nesu prisiėmęs paskolų, gyvenu vienas, man nereikia leisti vaikų į koledžus ir pirkti žmonai prabangių kailinių. Gyvenu savo gyvenimą ir leidžiu sau rinktis, kada dirbti, o kada ilsėtis. Niekada nebuvau godus pinigų, kad būčiau priverstas arti diena iš dienos. Šiuo požiūriu, matyt, esu skystalas ir pakankamai išlepęs: jei tingiu – tingiu, jei nenoriu – vadinasi, nenoriu.

Honorarai už autoriaus teises leidžia gyventi nedirbant? Paskaičiuokime: kiek uždirbsi po praūžusio Europos krepšinio čempionato?

Net nežinau. LATGA-A – tokia organizacija, kad net sunku įsivaizduoti, kiek iš jos gauni. Nežinai, kiek tavo dainos sukasi, kiek jas groja, todėl ir atlyginimas – neaiškus, bet ar verta į tai gilintis. Žinoma, būsiu nustebęs, jei šis čempionatas nepadarys jokių pokyčių mano sąskaitoje. Beje, nuoširdžiai atsiprašau visų, kuriuos mano daina išvedė iš proto, – tiek kartų sukti vieną dainą... Nežinau, net fašistai IX forte turbūt su savo kaliniais humaniškiau elgėsi.

Pinigai ar pinigų kiekis atneša laimę?

Pinigai suteikia laisvę, bet kartu ir gadina žmogų, kuris priklausomai nuo jų kiekio praranda gyvenimo pulsą: pradeda save nepamatuotai lepinti, teikti sau dovanas, kurių visai nereikia. Kita vertus, pinigai yra tai, kas tau leidžia keliauti, pirkti meškeres, rites, eiti į kiną negalvojant, ar rytoj galėsi nusipirkti mėgstamų dešrelių. Pinigai apsaugo nuo nereikalingų rūpesčių.
Tačiau niekada nežiūrėjau į pinigus, kaip į pagrindinį gyvenimo objektą. Turbūt esu laimingas, nes uždirbu daugiau, nei išleidžiu, nežinau, ką su tais pinigais daryti: namų man nereikia, automobilį turiu – kur juos leisti?!

Prieš akis – koncertų turas, ir vėl – darbas. Galėtum sau leisti net nekoncertuoti!

Bet juk tai linksma! Be to, kartais malonu ir honorarą gauti. Tačiau pirmiausia darau tai dėl grupės – yra penki žmonės, kurių pajamos priklauso ir nuo manęs. Pagauni inerciją ir savęs neklausinėji: „Dėl ko aš koncertuoju?“ Dėl ko? Dėl to, kad man sekasi! O juk puikiai suprantu, kad ateis laikas, kai būsiu nebereikalingas, ir tai gali nutikti visai greitai. Kol kas neturiu plano B, bet tikrai susikursiu, kai man jo reikės.

Esame pratę skaičiuoti gyvenimo pergales, o nesėkmes – pamiršti. Kokia didžiausia tavo gyvenimo nesėkmė?

Kai baigi mokyklą, išeini į gyvenimą visiškai nepasiruošęs: nežinai, kaip gyventi, nežinai, kokios egzistuoja taisyklės, o jei ir žinai, norisi jas laužyti. Jei turi šiokių tokių gabumų ar atitinki tam tikrus reikalavimus, profesinėje srityje neprapulsi. Bet asmeniniame gyvenime, artimuose moters ir vyro santykiuose tie patys gabumai – nieko neverti. Santykiuose esi toks pats nuogas, kaip ir išėjęs iš mokyklos: nepasiruošęs, nežinantis, ko nori, ir visai nesvarbu, kuriuo gyvenimo periodu santykiai prasideda.

Savyje turiu savęs neįvertinimo ir savęs naikinimo mikroschemą... Neseniai perskaičiau kažkokio psichologo kažkokios knygos anotaciją. Joje leptelėta, kad žmogus, neturintis pasitikėjimo, niekada negali būti geru partneriu. Jis absoliučiai nieko nevertas, nes negerbia ir nemyli savęs, vadinasi, dovanodamas kažkam savo gyvenimą jis vietoj savęs atiduoda tuščią vietą. Gal taip ir yra? Gal kartais bijai kitą žmogų apkrauti savo bėdomis, problemomis, todėl ir dedi į krūmus.

Skamba paranojiškai!

Galbūt... Bet ar mes visi nesusidedame iš mažyčių paranojų ir herojiškų žygdarbių?

Ir vis dėlto, kur toji gyvenimo nesėkmė?

Išgyvenu dėl to, kad praradau vieną žmogų, kurį įskaudinau ir kurio tikrai nereikėjo prarasti... Ir viskas, ko kartais norisi, – atsukti laiką atgal ir tai pakeisti. Dar – neatsargiai vairuodamas vos nepražudžiau draugo. Tikrai esu pridaręs dalykų, dėl kurių tenka gailėtis.

Kažkada sakei, kad esi „už“ galimybę daryti nuodėmes, klysti, taisytis ir vėl klysti. Bet kai tau – keturiasdešimt, ar negaila švaistyti laiko mokantis iš savų, o ne kitų klaidų?

Tai ir yra pats didžiausias siaubas! Kai tau keturiasdešimt, tikrai nebesinori daryti klaidų, norisi, kad viskas, ką bepaliestum, virstų auksu. Kai tau tiek metų, ilgai kažko lauki ir renkiesi, ilgai nepasitiki ir, gali būti, niekada nebepasitikėsi. Tai ir yra pats didžiausias šūdas. Prieini etapą, kai nebenori durniuoti, kai nori, kad viskas gyvenime vyktų rimtai ir gražiai.

Šeima – vis dar tavo, brandaus keturiasdešimtmečio, siekiamybė?

Mūsų gyvenime yra gražių dalykų ir niekas jų nekvestionuoja. Vaikų gimimas, vestuvės, gyvenimas su mylimu žmogumi, pasiekimai – visa tai gražu, ir to nepaneigsi. Bet tai visiškai nereiškia, kad kiekvienas tai turi patirti ir kad kiekvienam gali pasisekti. Galbūt garbinti Dievą yra gražu, jam melstis, juo tikėti, bet juk visi dėl to netampame kunigais!

Bet kodėl vieniems žmonėms pasiseka sukurti nuostabiai gražias šeimas, o kitiems – ne?!

Dėl to paties, kodėl vieni gimsta žydri, kiti – ne, vieni gimsta Siamo dvyniais, kiti – ne! Šeima, vaikai – visa tai nėra norma ar taisyklė.

Banalu, bet juk kiekvienam norisi ryte atsibusti šalia mylimo žmogaus!

Aišku, norisi. O būna dienų, kai nesinori, ir geresnio vakaro, nei sėdėti vienam, net negali įsivaizduoti.

O gal tiesiog metams bėgant vis sunkiau įsivaizduoti gyvenimą su kitu žmogumi: prisitaikyti, pačiam keistis, keisti įpročius – daug kas turėtų verstis aukštyn kojomis.

Žinoma, jei žmogus tavo namuose atsirastų vien todėl, kad tu taip nusprendei, tuomet būtų baisu. Bet jei žmogų myli, juk taip malonu tuos įpročius keisti! Dėl mylimo žmogaus daug ką gali padaryti. Aišku, kartais tektų perlipti per save – tai suvokiu, bet jei žmogų myli, esi pasirengęs tai daryti.

Kiek kartų esi nuoširdžiai mylėjęs, dėl ko buvai pasiryžęs kalnus nuversti?

Manau, stiprius jausmus moteriai jaučiau kokius keturis sykius...

...o kodėl ne visi kartai baigėsi vestuvėmis?

Du sykius mane metė. Trečią kartą... Palauk, o kuris iš jų yra trečias (juokiasi)? Vieną kartą su moterimi tiesiog negalėjome būti kartu – kartais vien jausmo neužtenka. Kartais moteriai tiesiog negali pasiūlyti ko nors geresnio už seilėtus bučinius ir svaičiojimus apie įdomų gyvenimą kartu... Kartais pragmatiški sprendimai ima viršų, o tu, deja, tuo metu net neturi ką pasiūlyti. Labai dažnai nutinka, kad kai jautiesi labiausiai pasiruošęs save atiduoti, be meilės, daugiau nieko ir neturi (šypsosi). Galiausiai atsistoji ant kojų, pagaliau kaip vyras imi labiau savimi pasitikėti, pasijauti ramiau, o dalyti meilės ir nėra kam.

Kartais sunku paaiškinti, kas kodėl nutinka, o į kai kuriuos klausimus dažnai ir pats sau negali atsakyti. Būna, susitinki su žmogumi, su kuriuo išsiskyrei, ir klausi: „Kas mums nutiko?“ Stovi, žiūri vienas į kitą ir negali atsakyti. Tuo metu, kai skiriesi su žmogumi, atrodo, viskas aišku, o vėliau supranti, kad galbūt buvo galima būti kantresniam.

Žmonės tingi įdėti daugiau pastangų santykiams išlaikyti? Ar todėl šiais laikais išgyvename tiek skyrybų?

Į santykius žiūriu gana pragmatiškai: tikrai netikiu aistra ir absoliučia meile iki gyvenimo pabaigos. Bet tikiu, kad santykiai keičiasi, transformuojasi, iš aistros ir meilės lieka tai, kas leidžia žmonėms kartu gyventi kad ir šešiasdešimt metų – iki pat paskutinės dienos. Lieka kažkas, kas leido mano seneliams gyventi sykiu ne vieną dešimtį metų, kas laiko mano tėvus vieną šalia kito taip pat jau daugybę metų.

Kita vertus, vieną dieną suvoki, kad žmogus be civilizacijos apvalkalo, kažkokių tradicijų, papročių ir įsipareigojimų yra paprasčiausias gyvuliukas, o vyras be viso to – dar ir kariautojas bei ne pats monogamiškiausias padaras pasaulyje. Kai kurie vyrai nugali ir lieka monogamiški – turiu tokių draugų. Bet jie kankinasi! Sienomis nelaipioja, bet kalbiesi su jais ir girdi: „Marka, blemba, kad tu žinotum, kaip kartais noriu...“ Ir tu suvoki, kas tai yra.

Šiandienis mūsų pasaulis dažnai leidžia žmonėms tą gyvulišką pradą išleisti. Kad ir koks esu liberalizmo šalininkas, turiu pripažinti, kad jis laužo tradicijas, išlaisvina žmogaus egoizmą, individas tampa svarbiausias. Pažiūrėkite, visi moterų žurnalai rėkte rėkia: „Būk išskirtinė! Būk nepriklausoma! Pasitikėk savimi! Tu asmenybė, tu – svarbiausia!“ Tada moterys, net ir turėdamos pačius nuostabiausius vyrus, pradeda ieškoti nuotykių, tenkinti savo įgeidžius. Nebelieka bendruomenės jausmo, jausmo, kad mes, būdami vyras ir žmona, priklausome bendruomenei, kurioje santuoka – įprastas dalykas.
Be to, praradome baimę skirtis, kokią turėjo mūsų protėviai. Nebebijome Dievo, nebebijome vieni kitų, aplinkinių nuomonės.

Ir nebeįmanoma rasti aukso viduriuko: arba gyveni santuokoje ir kankiniesi, arba viską meti ir išeini?!

Savo santuokoje aš pasielgiau taip pat. Abu taip pasielgėme... Manau, vertėjo labiau pasistengti. Jei šeimoje neprieinama prie veidų daužymo, lėkščių mėtymo, gąsdinimų miegant į burną prileisti lauko pelių, bet kuri santuoka vis dar gali turėti perspektyvų. Bet kokie konfliktai yra išsprendžiami, tik kartais tai atrodo per sunku. Mano senelė sakydavo, kad mes neturime kantrybės. Ir tai – tiesa: mes greitai įsimylime, bet greitai ir išsiskiriame – vos tik kažkas ne taip, viską metam. Antra vertus, nereikia pamiršti, kad kartais įmanoma rasti žmogų, pas kurį net ir trenkus durimis norisi sugrįžti. Niekada nereikia priimti skubotų sprendimų...

Vis dar tikiesi rasti tokį žmogų?

Aš visada tuo tikėjau ir tikiu! Tai yra viena gražiausių tikėjimo emocijų. Tikėti, kad vieną dieną, kai tavo automobilis suges ir neturėsi pinigų grįžti taksi, eisi pėsčiomis per Šeškinės rajoną ir staiga šalia tavęs sustos automobiliukas, kuriame sėdinti nuostabi moteris pasiūlys pavežti, ir jūs daugiau niekada niekada nebeišsiskirsite. Tokios vaikėziškos godos vėliau ar anksčiau mus visus aplanko (šypsosi).

Paklausiu tavęs, kaip vyro ir kaip žvejo: tiki, kad dukart į tą pačią upę įmanoma įbristi?

Tikiu – kodėl gi ne?! Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kai žmonės tai darė, kai kurie – net labai sėkmingai.

Dabar būtent tai ir bandai padaryti?

Ne, nebandau, nes mano upė teka kitur...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką