Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Mis nelaisvė“ Kristina Paliulionytė: „Esu laiminga, man nieko netrūksta“ (papildyta sausio 14 d.)

Mis nelaisvė Kristina Paliulionytė
Butauto Barausko nuotrauka / „Mis nelaisvė“ Kristina Paliulionytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jos istorija galėtų būti pamoka jaunoms merginoms. Toms, kurios kartą suklupo ir palaidojo viltis atsitiesti. „Vilties visada yra, – sako prieš aštuonerius metus LNK projekte „Mis nelaisvė“ išgarsėjusi Kristina Paliulionytė (28 m.). – Tik štai klausimas, ar yra noro.“ Pačiai Kristinai jo užteko. Jėgų naujam gyvenimui – taip pat. Drąsos apie tai kalbėti – irgi. „Esu sveika, laiminga“, – trykšta optimizmu apkabinusi savo dvejų su puse dvynukes Emiliją su Izabele ir gyvenimo draugą Egidijų (32 m.).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Pas mus namuose – remontas, atsiprašau...“ – paprastai sako Kristina ir akimirką mudvi galvojame, kur galėtume susitikti. „Netoli namų yra didelis prekybos centras. Ten – vietos sočiai, – šypteli. – Ateisime su mergaitėmis.“

Prekybos centrą Šiauliuose randame nesunkiai. Nuorodos – nuo miesto pradžios. „Lyg būtų svarbiausia vieta“, – šaipomės su fotografu. Netrukus neriame į prieššventinį šurmulį. Rytmetį laisvų staliukų – kiek tik nori.

Užsisėdime. Kristina parašo, kad vėluos: „Suprantate, kol išsiruoši su dvynukėmis...“ Akimirką sukirba abejonė: o jei nepasirodys?

Pasirodo. Švysčioja ilgais juodais savo plaukais. „Beveik manekenė“, – švilpteli fotografas. Žygiuoja visi keturi susikibę rankomis – ji, gyvenimo draugas Egidijus ir mažosios Emilija su Izabele. Trūksta tik vyresniosios Samantos. Devynmetė – mokykloje.

„Atleiskit, kad vėluojam“, – trypčioja sušalę. Mergaitės jau nurengtos. „Štai taip visada, daiktais apsikrovę...“ – tarsteli Kristina, o aš galvoju, kiek laiko nesu jos mačiusi. Matyt, bus praėję jau šešeri metai nuo dienos, kai tuometė LNK televizijos projekto „Mis nelaisvė 2002“ nugalėtoja bei realybės šou „Baras“ dalyvė, apsupta fotografų ir žurnalistų, pradėjo pirmąją savo darbo dieną parfumerijos ir kosmetikos tinklo „Sarma“ parduotuvėje Šiauliuose.

„Oi, kaip viskas pasikeitė nuo tada...“ – atsidūsta. Jos gyvenimo istorijos užtektų ne vienai, o keletui merginų. „Gyvenimas mane gerai pamokė, – rankose šildo puodelį kavos. – Bėda tik kad paprastai mes mokomės ne iš svetimų, o iš savų klaidų...“

Kančių tokių niekam nelinkėčiau

Kai kurias savo gyvenimo akimirkas Kristina tikrai norėtų pamiršti. „Tačiau kaip išbraukti tuos metus? – klausia. – Buvo nelengvas laikas, bet man jis daug gero davė, nieko blogo... Tik gaila, kad tada negalėjau mama rūpintis, buvome labai artimos, o kai ji persikraustė į Šiaulius, vos keletą mėnesių pabuvome kartu, mirė... Tik gal geriau nekalbame apie tai, gerai?“

Kristinos akyse sužvilgusios išdavikės ašaros, esu tikra, pasakotų dar ir dar liūdnų gyvenimo ištraukų, tačiau taip ir lieka užrakintos suspaustose lūpose. 
Praeitis skaudina. 2002–aisiais Mis nelaisvės karūnos laimėtoja nesidalijo jausmais, nepasakojo, kaip ir kodėl atsidūrė už grotų. „Tai buvo klaida... – ir dabar sako. Dar priduria: – Pakalbėkim geriau apie dabartį. Nei tada žadėjau grįžti į moterų koloniją, nei dabar žadu. Viskas, tas etapas baigtas.“

Atrodo, kiekviena ten patekusi moteris galėtų atsikelti, atsitiesti ir eiti toliau, bet nenori. Išeina į laisvę, vėl grįžta...

Vis dėlto Panevėžio moterų kolonijoje praleistų metų neįmanoma pamiršti. Kaip ir to lemtingo atsitiktinumo, kai jaunutė mergina tapo žiaurių muštynių liudininke. „Man niekas nepatarė, kaip turėčiau elgtis per apklausas. Maniau, turiu tylėti ir neišduoti draugų. O jie sakė, kad aš nesu teista, taigi už grotų neturėčiau patekti. Neturėjau pinigų advokatui, net nežinojau, kad galiu paprašyti valstybės skiriamo gynėjo. Vaikinai liko laisvėje, o mane nuteisė“, – tuojau po konkurso spaudai yra pasakojusi Kristina.

Kolonijoje ji pagimdė dukterį Samantą. Su ja leido visą laiką. „Draugių toje vietoje nėra ir negali būti, – vis dėlto išdrįsta apie tai kalbėti. – Aš vaikiuką auginau, susirašinėjau su artimaisiais ir laukiau, kol baigsis bausmės laikas. Atrodo, kiekviena ten patekusi moteris galėtų atsikelti, atsitiesti ir eiti toliau, bet nenori. Išeina į laisvę, vėl grįžta... Kolonijoje nuolatos girdėdavau rezgamus planus, kaip ir ką toliau padaryti. Atrodė, kad jos kitaip gyventi nemoka, net nesupranta, kad kitaip galima. Buvo keista visa tai girdėti...“

Tokių istorijų šiltuose namuose žaisdama su lėlėmis neišgirsi. „O aš ir žaidžiau, gal iki trylikos metų, kol dirbti pradėjau, – grįžta atgal į Kauno laikus. – Su mama vertėmės sunkiai, teko mesti mokyklą, kad kaip nors pragyventume.“

Taigi mokykla liko savaitgaliams, o kasdien – darbas viename skelbimų laikraštyje. Paskui – tas įvykis, viską apvertęs aukštyn kojomis. „Aš tikrai nebuvau bloga, – jos balse negirdėti pasiteisinimo. – Nei ką nužudžiau, nei sumušiau. Atsidūriau ne tuo laiku ne toje vietoje. Už tai teko kentėti. Kančių tokių niekam nelinkėčiau.“

LNK televizijos prodiuserių ir Arūno Valinsko sugalvotas konkursas kolonijos gyventojoms praskaidrino dienas. Ir Kristinai moterys sakė: „Eik, dalyvauk!“

Nuėjo. „Iš pradžių galvojau: pramoga, humoras, o kai pradėjome repetuoti – jokio humoro, viskas rimta. Tada jau maniau: reikia bėgti. O dar kai sužinojau, kad per televiziją transliuos... Niekada scenoj nebuvusi. Pirmą kartą išėjau ir apsiverkiau, tiek daug emocijų buvo, o paskui... Paskui praėjo viskas, ir tiek.“

Konkursas, tviskanti „Mis nelaisvės“ karūna ir piniginis prizas – keturi tūkstančiai litų – Kristinos gyvenime nieko nepakeitė. „Tai ne tas titulas, kuriuo galėtum didžiuotis...“ – prataria ir prisipažįsta tik neseniai iš spintos ištraukusi užmirštą karūną. „Nušveičiau, pasidėjau, galvoju, juk buvo toks etapas mano gyvenime, neišbrauksiu. Po savaitės –skambutis iš LNK. Pakvietė dalyvauti televizijos laidoje. Iš pradžių purčiausi, bet vyras įkalbėjo. Sakė, važiuok, prasiblaškysi. Matyt, ateina laikas, kai imi ir nukerti kažkokį savo gyvenimo etapą. Nebėra taip gėda, nebėra taip svarbu, išmoksti su tuo gyventi, apsipranti, prisitaikai, nebekreipi dėmesio į žvilgsnius.“

Nesąžininga žaisti jausmais

Kai Kristinai atsivėrė kolonijos durys, buvo visiškai aišku: į Kauną, kur galėtų sutikti senuosius draugus, tikrai negrįš. Daugiau nesusitiks ir su vyresniosios dukrelės Samantos tėvu: „Norėjau nuo visko atsiriboti. Ir ne vien dėl draugų, juk niekas neprivers bendrauti su tais, su kuriais nebenori. Kur kas labiau gąsdino pažįstamų, kaimynų žvilgsniai. Norėjau atsidurti ten, kur manęs nepažįsta. Pamenu, net į miestą bijodavau išeiti, atrodė, jei kas atsitiks, o aš būsiu šalia, mane vėl apkaltins. Dabar būtų dar lengviau – juk kartą jau sėdėjusi...“

Šiauliuose gyveno vyresnioji Kristinos sesuo. Atrodė, tai miestas, kur galima pabėgti. Sudėjusi „Mis nelaisvės“ prizą ir tėvo duotus pinigus, čia ji nusipirko vieno kambario butą. „Kas kad mažas, bet – atskiras, – šypteli. – Labai norėjau viena gyventi, be tėvų...“

Gyvenimas lyg ir pradėjo dėliotis, tik štai vieną dieną – LNK televizijos pasiūlymas: „Gal norėtum dalyvauti realybės šou „Baras“?“ Ir vėl – šitiek svarstymų! „O dar kai pasakė, kad „Bare“ nuolat filmuoja – ir kaip miegi, ir kaip į tualetą eini... Ne, galvoju, gal man nereikia...“ – prisimena.

Vis dėlto ryžto atsisakyti neužteko. Juo labiau kad rengėjai pažadėjo surasti darbą. Realybės šou Kristina parleido 31 dieną. „Buvo smagu, bet...“ – nutyla. Galiu įtarti, apie ką ji. Ir Kristina, ir dalyviai prisimena šou rengėjų sukurtą intrigą – „Bare“ dingo pinigai. „Nesąžininga žaisti žmonių jausmais, – tęsia. – Suprantu, televizija susuko intrigą, bet aš juk iš tokios vietos atėjusi! Ar kas apie kitą kurį pagalvos? Žinoma, tik apie mane! Prisimenu, kaip verkiau... Norėjau viską mesti, išeiti. Ir su šou rengėjais ėjau kalbėtis, ir psichologės man prireikė. Žinoma, televizija – verslas, nebus intrigų, niekas nežiūrės, bet tąsyk kirto pernelyg skaudžiai...“

Ką tąsyk televizijos žiūrovams parodė populiaraus šou rengėjai, moteris taip niekada ir nepamatė. Dar pati neperžiūrėjusi vaizdo įrašų, paskolino juos vienai užsienio kompanijai, kuri apie Kristiną rengė dokumentinį pasakojimą. „Nežinau, kaip jie mane susirado, – prisimena. – Gal kokie korėjiečiai, siauromis akimis. Paskambino vertėja, viską sutarėme, tris dienas filmavo. Visais šventaisiais prisiekė, kad įrašus atsiųs ir dar filmą pridės. Kur tau! Dėl vienokių pinigų tarėmės, gavau kapeikas. Ir kaip, sakyk, žmonėmis pasitikėti. Ne, šitą pamoką gerai išmokau!“

Pasibaigus „Barui“, Kristina darbą vis dėlto gavo. Pompastiškai buvo įdarbinta naujutėlėje parfumerijos ir kosmetikos parduotuvėje. „Dirbau ten gal aštuonis mėnesius, – pasakoja. – Ne mano tai buvo vieta, o ir kolektyvas nepriėmė, pasipūtusios visos...“

Tada – ir vėl į Kauną. Visa laimė, buto nepardavė, išnuomojo. „Parduoti lengva, įsigyti sunku, – dabar pati tai žino. Kaune, pasakoja, ilgai neužtrukusi, gal po pusmečio vėl grįžusi į Šiaulius. „Nesutapo charakteriai...“ – nedaugžodžiauja apie buvusį draugą. Ir ne šalia sėdintis Egidijus dėl to kaltas. Kas jau kas, o jis Kristinos istoriją žino geriausiai.

„Nesąžininga žaisti žmonių jausmais, – tęsia. – Suprantu, televizija susuko intrigą, bet aš juk iš tokios vietos atėjusi!

Aš toks paprastas, o čia – misė

„Kartą po darbo užsukau į kavinę, – jųdviejų pažinties dieną prisimena Egidijus. – Pamačiau simpatišką merginą ilgais plaukais. Užkalbinau, nors nesu iš tų, drąsiųjų. Apsikeitėme telefono numeriais. Atrodo, dar tą patį vakarą jai žinutę parašiau. Labai patiko. Jei būtų nepatikusi, tai ir rašęs nebūčiau...“

Egidijus prisipažįsta: su pirmąja žmona tuo metu dar nebuvo išsiskyręs, nors jau senokai kartu negyveno.

„Aš tavęs nepažinau tada bare, – šypsodamasis grįžta į praeitį. – Pameni, kai pirmą kartą atėjau į tavo namus? Tu man nuotraukas ėmei rodyti. Samanta, paskui kažkokios akimirkos iš „Baro“, paskui „Mis nelaisvė“. Kvapą užgniaužė. Reikia eiti, bėgti iš čia, pagalvoti apie viską, ką pamačiau, ir nuspręsti: o ką toliau daryti? Aš toks paprastas, o čia staiga – „misė“. Ne, galvoju, vyruti, tau šansų jokių nebus. Išėjau, pavaikščiojau, pavaikščiojau, pagalvojau ir grįžau apsisukęs.“

„O paskui viskas labai greitai, – juokiasi Kristina. – Gal po mėnesio, o gal po pusantro jis jau persikraustė pas mane.“ „Ir ko laukti? – į savo dukrų mamą jausmingai pažiūri Egidijus. – Mes juk ne jaunikliai. Sakau, gal pamėginam pagyventi kartu? Kas iš to, kad draugauji, draugauji, vienas pas kitą vaikštai, vaikštai, o paskui žiūri – nieko gero nebus. Laikas nelaukia... Kristina nuo pat pradžių man nebuvo vieno vakaro susižavėjimas, ne šiaip sau mergina.“

Panašu, eksperimentas pavyko. Kai gimė dvynukės, Egidijus pasipiršo Kristinai, o jos pirmagimė Samanta Egidijų vadina tėčiu.

„Jis geras, labai geras... – akimis dukrelių ganyti pasileidusį Egidijų nulydi Kristina. – Man labai padeda. Po gimdymo blogai jaučiausi, du mėnesiai ligoninėje, vos nenumiriau, tai jis visas naktis prie mergaičių keldavosi. Ir kuo toliau gyvenam, tuo mums geriau...“

Vos atsikraustęs į Kristinos namus, Egidijus ėmėsi remonto. Darė viską pats, savo rankomis. Dvylika metų dirbęs statybų bendrovėje, šiandien jis – bedarbis. „Užtat ir remontuoju namus trečią kartą“, – liūdnai šypteli.

Darbo dabar neturi abu. Kristina gauna minimalią motinystės pašalpą, Egidijus užsiregistravo darbo biržoje. „Sunku, – atsidūsta trijų dukterų mama. – Jei vyrai darbo neranda, tai ką kalbėti apie moteris. Man patinka megzti, paveikslus piešiu, gal reikėtų kaip nors plėtoti tuos savo gabumus?“ „Kristina dabar pagrindinė namų dizainerė, – pritaria vyras. – Ji nurodinėja, ką daryti, o aš dirbu, turi ji stiliaus pojūtį, tikrai turi.“

„O tu užtat virtuvėje viską moki, – komplimentu į komplimentą atsako Kristina. – Tikrai, mūsų namuose ne aš gaminu, Egidijus. Dar kai dirbo, būdavo, pareina vakare ir – prie puodų.“ „Man patinka, aš kulinaru norėjau būti, – juokiasi vyriškis. – Tik kad ji nieko nevalgo, baronkėlių kokių pagraužia, sausainėlių...“

Stebiu, kaip jiedu svaidosi pagyrimais, ir galvoju: „Tokia jauna, o tiek visko daug jos gyvenime...“ Lyg išgirdusi, Kristina atsisuka: „Nieko nebūna šiaip sau... Įgauni proto, sustiprėji, darosi nebe taip lengva įskaudinti, sužeisti. Kolonija uždeda antspaudą, jį tikrai sunku nusiplauti, kad ir kiek mėgintum įrodinėti, kokia gera esi. Anksčiau norėjau įrodinėti, o dabar – nebe. Žinau, kokia esu, o nuomonės tų, kurie linkę galvoti blogai, juk vis tiek nepakeisiu... Visas mano gyvenimas toks – jei nieko nedarau, lyg ir eina savaime, jei stengiuosi – nieko neišeina. Iš tiesų – esu laiminga, man nieko netrūksta.“

„Nejau neturi jokių svajonių?“ – mėginu klausti. „Ar garsiai sakyti?“ – prisimerkia. „Garsiai, – sakau. – Kai garsiai ištari, svajonės pildosi.“ „Gal televizijoje ką nors norėčiau daryti... Ir apie vestuves svajoju, apie šventę. Žiedas ant rankos nieko nepakeis, jau seniai su Egidijumi esame vyras ir žmona, jis mane pirmasis taip pavadino, bet šventės norėtume. Ne puotos, gal išvažiuoti kur nors, juk nei aš, nei Egidijus užsienyje dar nebuvę...“ 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką