Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Monika Kvietkutė ir Andrius Šedžius: „Jau nėra kur trauktis – visa Lietuva laukia šitų vestuvių“ (papildyta gruodžio 1 d.)

Monika Kvietkutė
Žurnalo „Žmonės“ viršelis / Monika Kvietkutė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Kiek jie žada TOKIOMS vestuvėms išleisti? „Tiek, kiek jos kainuos. Ir ne daugiau“, – juokiasi verslininkas Andrius Šedžius (36), sąmokslininkiškai žvelgdamas į mylimąją Moniką Kvietkutę (20). Jau kelerius metus sklandžiusios kalbos apie jųdviejų vestuves, regis, už poros mėnesių tikrai pagaliau virs tikrove.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Tai iš tiesų tuokiatės ar paskleidę gandus pėdas nuo žurnalistų mėtote?

Monika: Tuoksimės, aišku, tuoksimės!

Andrius: Nejaugi aš turiu kitą pasirinkimą? Ir specialiai per savo gimtadienį, kad niekada vestuvių datos nepamirščiau. Nepasveikinsiu kuriais nors metais, tai žinote, kas man nuo Monikos bus?! Be to, pagal numerologiją pats laimingiausias skaičius yra 23. Net filmas apie tai sukurtas. O aš esu gimęs vasario 23 dieną. Net sudėjus gimimo metų skaičius irgi išeina 23... Man tikrai gyvenime sekasi. Vien jau, va, kokia sėkmė šalia sėdi (žvilgteli į Moniką). Kai pradėjome rinktis vestuvių datą, atsiverčiau kitų metų kalendorių ir pažiūrėjau, kurį vasaros mėnesį šeštadienis bus 23 diena. Nepatikėsite, nėra tokios! Todėl ir tuoksimės vasario mėnesį, per mano gimtadienį.

Kokios čia vestuvės žiemą?! Nei tau suknelės atviros, nei pašvitų kokių... Žiemą dažniausiai tuokiasi tie, kuriuos reikalas spiria.

Andrius: Lauktis tikrai nesilaukiame. Bet žiemą tokiu metu paprastai būna saulėta, gaiviai šalta, tikrai žiemiškai balta, gražu. Įsivaizduokite: rogės su varpeliais, sniegas gurgžda... Suvažiuos normalios žiemos niekada nematę mano draugai iš Ispanijos, kitų šiltųjų kraštų. Įsivaizduojate, kokia jiems atrakcija bus! Visada tokių vestuvių norėjau! Parodysime, kaip gražu tuoktis žiemą. Tik viena bėda –žiemą gėlės net už nuotakos suknelę brangesnės. Jokių vedybų planuotojų nesamdome: dėl visko patys tariamės ir viską planuojame.

O kam skubėti? Gal 2014 metais būtų patogesnių datų vestuvėms?

Monika: Andrius apskritai tikisi, kad dar šiemet gruodį ateis pasaulio pabaiga ir tuoktis visai nereikės. Kam tada viską planuojame? Kad aš tikėčiau ir laukčiau...

Vestuvės daugumai, jeigu ir ne naujo gyvenimo pradžia, tai bent jau psichologinė riba, kurią peržengus laukia kitoks gyvenimas. Kaip judu jaučiatės?

Andrius: Ech, Monika man ir dabar nieko neleidžia... Net bernvakario... Ji mane liūdina...

Monika: Nesiskųsk. Jeigu būtų taip blogai, seniai būtum pabėgęs. Reikėtų tau pamatyti tikrą nuotaką siaubūnę, kad suprastum, kokia aš faina nuotaka (juokiasi).

Andrius: Jau nėr kur trauktis – visa Lietuva laukia šitų vestuvių. Vos tik pasirodo koks nors straipsnis apie mus, tuoj pat pasipila komentarai: „Jis jos vis tiek neves... patampys ir paliks... jinai čia prisisvajojo...“ Na, kiek galima žmogų taip niekinti? Tarsi atrado aukso gabalą ir įsikibusi laikosi, kol ją ves... Atvirkščiai, tai aš turiu džiaugtis, kad ji su manimi dar būna! Tai man labiau tų vestuvių reikia. Man!

Monika: Turbūt po vestuvių iš esmės niekas nepasikeis. Tiesiog būsime oficialūs vyras ir žmonytė... Gal ir apkalbų mažiau bus. Dabar taip mėgsta komentatoriai parašinėti: „Kokia ji čia sužadėtinė? Paprasčiausia sugyventinė!“ Moteriai statusas svarbus vien dėl to, kad jos nepravardžiuotų. Juo labiau kad mes galvojame apie bendrą ateitį, planuojame būti kartu ir nieko kito neieškome. Būdama su Andriumi aš nesvarstau, kad pabūsiu dabar su juo šiek tiek, o paskui į ką nors kitą dairysiuosi... Mano charakteris – ne iš lengvųjų: nežinau, ar kas kitas mane galėtų pakęsti, ar kas be Andriaus galėtų su manimi sugyventi.

Monika: Tuoksimės, aišku, tuoksimės!

Andrius: O aš tuoksiuosi dar ir dėl savo vaikų. Kokį pavyzdį jiems rodysiu, tokį matydami jie ir užaugs. Kažkada sakiau, kad daugiau nevesiu... Bet per pastaruosius kelerius metus labai pasikeičiau, gal subrendau. Suvokiau, kad žmogus turi gyventi susituokęs, turi puoselėti šeimos vertybes ir vaikams rodyti gerą pavyzdį. Todėl, patikėkite, man tos vestuvės daug svarbesnės nei Monikai. Ji dar galėtų ir 2014-ųjų, ir 2015-ųjų, ir 2016-ųjų palaukti...

Tačiau epitetą „barakuda“ Monika ir po vestuvių vargu ar nusiplaus...

Monika: Kadangi tai – netiesa, tokios kalbos manęs seniai nebejaudina. Žinau, kokia esu, ir Andrius žino. Galų gale jis ir tikrinęs mane per tuos draugystės metus yra ne kartą. Kad ir pažinties pradžioje davė kortelę su keliasdešimčia tūkstančių litų. Matyt, žiūrėjo, kiek išleisiu. Kortelės tikrai neištuštinau.

Andrius: Jeigu Monikai rūpėtų tik pinigai, patikėkite, galimybę jais pasinaudoti ji turi didžiulę. Galėtų leisti ir sakyti: „Ups... tiesiog ir to norėjau, ir to...“ Bet ji suvokia ribas. Vien jau tai rodo, kad nepuola naudotis progomis ir nugręžti vyro.

Kitas dalykas: iš gyvenimiškos patirties galiu pasakyti, kad yra moterų, kurios atleistų neištikimybę mainais į finansiškai saugų gyvenimą. Pavyzdžiui, užsimerks dėl vyro nuodėmių, jeigu už tai gaus naują automobilį. Monika – ne tas atvejis. Jeigu aš paslysčiau, ji man pagalvės tikrai nepakištų. Susirinktų daiktus ir išeitų.

Monika: Ir išeičiau ne tam, kad pagąsdinčiau. Tiesiog antro šanso nebeduočiau: jeigu paslydai, išdavei, vadinasi, tau blogai su tuo žmogumi, kurį turi. Kam tada su juo būti? Kokia prasmė atleisti ir toliau kankintis?

Paprastai visi puola moterį, tačiau jūsų atveju lygiai taip pat būtų galima sakyti, kad Andrius sugadino gyvenimą Monikai: būsite jūs kartu ar ne, bet šie santykiai jaunai merginai visam gyvenimui paliko spaudą.

Andrius: Girdėjau girdėjau tų priekaištų: „Aš tau savo jaunystę paaukojau!“

Monika: Ne, kalbama buvo apie tai, kad tu – nusivalkiojęs, o aš – ne (juokiasi). Suprantu, kad Andrių man prikaišios visą gyvenimą.

Andrius: Mes jau seniai tų intrigų epicentre ir jos turbūt niekada nesibaigs. Bet kadangi mes ir apie vienas kitą esame prisiklausę be galo daug nesąmonių, ilgainiui nustoji tikėti ir klausytis. Kiek apie Moniką esi girdėjęs: „Ir aš su ja buvau, ir kitas buvo, ir trečias buvo... ir ketvirtas, ir penktas...“ Nors žinau, kad tai – nesąmonė. Dar juokingiau, kai moterys apsiskelbia, jog su manimi turėjo kokių nors intymių reikalų. Kad ir buvusi Monikos kolegė iš jų grupės: ėmė staiga žurnalistams pasakoti, kad su manimi kalbėjosi, kad aš jai kažką žadėjau... O Monika žino kuo puikiausiai, kad aš tos merginos net nesu matęs!

Jūsų pora – labai jau nelygiavertė. Ne vien dėl amžiaus skirtumo. Monikai tai – pirmi santykiai. Andrius jau turėjęs šeimą, vieną kitą nuodėmę, tris vaikus... Ar skirtingos patirtys nebus kliūtis bendram gyvenimui?

Monika: Gal kaip tik – privalumas. Jeigu Andrius jau turi patirties, gal ateityje nebedarys tų pačių klaidų. Taikytis su melagystėmis ir išdavystėmis aš nežadu.

Andrius: Vieno draugo žmona vis moko Moniką gyvenimiškos patirties: „Jeigu maniškis uždalyvauja kur nors ir grįžta paryčiais skaudančia galva, aš visai neišgyvenu. Jei graužčiau vyrą, verkčiau – tik sau nervus gadinčiau. Todėl ryte geriau jam sulčių išspaudžiu, o jis tada jaučiasi kaltas...“ Išėjus tiems draugams Monika man ir sako: „Aš tau irgi sulčių išspausčiau... tik iš tavęs paties...“ Monika – labai reikli. Jeigu aš per šitą laiką būčiau žengęs bent vieną neteisingą žingsnį, durys man būtų buvusios užtrenktos labai greitai. Kai praeina dama, o aš iš įpročio palydžiu ją žvilgsniu, tuoj gaunu į šoną (juokiasi)...

Tuokiatės, vadinasi, jaučiatės radę savo antrąją pusę?

Monika: Bent jau man Andrius tikrai yra antroji pusė. Mūsų panašūs charakteriai, nejaučiame jokių amžiaus ar kartų skirtumų.

Andrius: Kaip tai nejaučiame? Tu gi mane nuolat dėl muzikos pjauni: ta, kurios aš klausausi, tau – pensininkų muzika (juokiasi).

Andrius: Jeigu Monikai rūpėtų tik pinigai, patikėkite, galimybę jais pasinaudoti ji turi didžiulę.

Monika: Mūsų tiesiog skirtingi muzikiniai skoniai.

Andrius: Ir dėl aprangos skoniai skiriasi. Kokie nors drabužiai man visai normalūs, o Monika sako, kad surinks ir išmes, nes jie man neva netinka.

Monika: „Kur jau išmetei?“ – kelia paniką kokių marškinių pasigedęs. Man tikrai ne visada patinka, kaip Andrius mėgsta apsirengti. Yra ką tobulinti... Ir esmė – ne vardinis drabužis ar kaina. Reikia orientuotis laike ir neįsivaizduoti, kad jeigu apsivilksi jaunystės laikų džinsinį švarką, atjaunėsi dešimčia metų...

Bet tai – lengvai ištaisomos smulkmenos. Per beveik trejus metus neblogai Andrių pažinau ir juo pasitikiu. Juo labiau kad nuo pirmos pažinties dienos jis labai pasikeitė į gera. Didelė laimė, jei gyvenime sutikai žmogų, dėl kurio viską padarytum. Aš dėl Andriaus padaryčiau viską, ir jis dėl manęs padarytų viską.

Andrius: Pastaruoju metu aš ir pats jaučiuosi labai pasikeitęs. Gal šitie ketveri metai Seime buvo į naudą, kad požiūris į gyvenimą dabar – visai kitoks. Seniau: darei verslą, matei tik tvarkingą gyvenimą oro uostuose ir geruose viešbučiuose, pavalgei restorane, surengei vakarėlį namuose, užsidirbai pinigų, nusipirkai mersedesą, dar vieną gerą namą... Bet būdamas Seimo narys mačiau daug paprastų žmonių, mačiau, kaip jie vargsta, kaip badauja. Kai nekilnojamojo turto rinka atsigaus, žadu parduoti tai, ką esu sukaupęs per gyvenimą, ir pinigus panaudoti geresniems tikslams, darbams. Dabar nebedaryčiau to, kas visai natūralu buvo seniau: beprasmiai vakarėliai, pinigų taškymas kazino, kai per vakarą praloši penkis ar dešimt tūkstančių... Geriau kelioms daugiavaikėms šeimoms nupirkti skalbimo mašinų, kokį reikalingą buities prietaisą ar bent maisto, drabužių nuvežti... Vienas toks Šiaulių verslininkas, kažkada davęs daug naudingų patarimų, kaip daryti verslą, sakė: „Duodanti ranka niekada neskursta.“ Dabar tai kaip niekad aiškiai suvokiu.

O kokios naudos pasisėmėte pramogų pasaulyje, į kurį taip veržėtės prieš kelerius metus?

Andrius: Gal todėl, kad smalsus esu, norėjosi iš arčiau pamatyti, patirti. Ir nesigailiu, nors daug kas sako, kad tai sugadino mano politiko karjerą. Užtat dabar žinau, ką reiškia staigiai sužibėti ir užgesti. Kol ten dalyvauji, tol esi visiems įdomus. Tik dingai iš eterio – tą pačią dieną apskritai išnyksti. Gerai, kad turėjau darbo ir veiklos, bet įsivaizduokite, kaip baisu gali būti žmogui, kurį ištraukė iš paprasto gyvenimo, iš kasdienybės, o paskui staiga vėl išmetė į šiukšlyną.

O kaip tada Moniką išleidžiate į pramogų pasaulį? Ji juk dabar dainuoja grupėje „Pop Ladies“.

Monika: Man dainavimas svarbus nuo mažų dienų. Vos gavau tokį pasiūlymą, iškart sutikau. Andrių tik informavau, kad dainuosiu.

Andrius: Man smagu matyti Moniką scenoje, nes dainuodama ji yra laiminga. Mano įmonėje Šiauliuose jai įrengta įrašų studija. Net ir aš ten kartais nueinu pasiklausyti. Kolegės iš grupės jau juokiasi, kad visas jų dainas moku atmintinai, dar netgi Monikai rusiškus dainų tekstus surašau lietuviškomis raidėmis, kad būtų lengviau skaityti. Vyrui nėra nieko maloniau, nei matyti, kad jo moteris laiminga. Jeigu jai laimę teikia dainavimas, tikrai to nedrausiu.

O pagundos... Gyvenimas jų pilnas. Arba atsilaikysi, arba ne. Aš nemažai klaidų esu padaręs, todėl žinau, ką kalbu. Dar ir dabar visokiausių pasiūlymų sulaukiu... Monika, beje, irgi. Bet vienas kitam parodome tas žinutes, pasijuokiame, ir viskas.

Monika: Ko tik nebūna – nuo pasiūlymo išgerti kavos iki kvietimų gyventi kartu.

Andrius: Monika iš kažkokio „draugo“ gauna tokių žinučių: „Palauk, nesituok. Aš parvažiuosiu, mes pasikalbėsime...“

Monika: Gal nekonkretinkime, kokių pasiūlymų iš „draugių“ gauni tu... Į feisbuką rašo, telefono numerius susiranda... Visa laimė, kad mes nieko neslepiame vienas nuo kito. Pasitikėjimas porai – pats svarbiausias dalykas. Tai labiausiai ir stiprina mūsų porą.

Andrius: Man įstrigo fenotipologo Marko Lučino žodžiai, kuriuos apie mane pasakė vienoje laidoje: „Jeigu jis neieškos nuotykių ir susitaikys su tam tikromis taisyklėmis, kurias patys su antrąja puse nusistatys, viskas bus gerai.“ Tikra tiesa. Žinau, kad turiu susitaikysi su tomis taisyklėmis, kurias mes su Monika nusistatėme.

Monika: Skamba taip, lyg gailėtumeisi, kad tavo katino dienos baigiasi...

Andrius: Monika man yra pažadėjusi, kad jeigu aš pirmas kvailystės nepadarysiu, ji irgi tų taisyklių laikysis.

Monika: Yra vienintelė taisyklė: nedaryk to, ko nenori, kad tau padarytų.

Su charakteriu merginą, Andriau, išsirinkote...

Andrius: Taip, Monika mane skriaudžia. Sakiau, kviesiuosi laidą „24 valandos“, kad išsiaiškintų (juokiasi). Įsivaizduojate: atvažiuoja, filmuoja, o aš toks dvigubai didesnis sėdžiu ir verkiu: „Jin mane muša...“

Monika: Čia mūsų pastarųjų dienų juokeliai... Bet jeigu „24 valandų“ dar neišsikvietėme, vadinasi, gyvename gerai.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką