Kaltės jausmas tautietei motinai diegiamas nuolat: kad neužsimirštų, neatsipalaiduotų, kad nuolatos jaustųsi visuomenei už ką nors skolinga. Vaikui paaugus, reikia atsiprašyti darbdavio ir kolegų, kad jis dažnai serga, paskui – mokytojos, nes atžalėlė išdykusi. Vėliau – kaimynų už garsią muziką, anytos – už vaikaičio užsispyrimą, marčios ir žento – kad taviškiai gadina gyvenimą. Nesijausti kaltai ir netgi savimi didžiuotis privaloma tik kartą per metus – per Motinos dieną.
Mieloji, būk supermama!
Supermama visur spėja: nuveža vaikus į darželį ir mokyklą, laiku atvyksta į darbą (su nepriekaištinga šukuosena, makiažu ir dalykiniais drabužėliais), tarnyboje našiai triūsia (kasmet madingais aukštakulniais palypėdama po laiptelį stačiais karjeros laiptais), o vakare meiliai šypsodamasi žaviam ir bemaž idealiam sutuoktiniui meistriškai patiekia turbūt savaime pasigaminusią gurmanišką vakarienę. Supermamos namai spindi švara, jos tylūs ir labai tvarkingi vaikai vakare, užsikniaubę ant knygų, kramsnoja ne kokius nors nesveikus traškučius, o morkas ir obuolius. Nesijuokite, kartą mačiau televizijos siužetą. Apie tikrą moterį – įsivaizduojate? Nes buvau įsitikinusi, kad jos egzistuoja tik filmuose. Bet jei pasižiūri kokius tris siužetus per televiziją, o paskui dar kur nors perskaitai, kad žinoma moteris N savo gyvenimą surikiuoja taip lengvai kaip puodelius lentynoje, pradedi manyti esanti visiška nevėkšla. Nes tavo vaikas mokykloje kažkam nusuko ausį ir šiandien eini „ant kilimėlio“ (mušiesi į krūtinę, išpažinsi savo kaltes ir žadėsi jį dar tobuliau auklėti). Nes dėl to pavėluosi į darbo susitikimą ir gausi velnių nuo slibino vadovo, paskui paskambins iš darželio, kad apsivėmė tavo penkiametis, kuris, skubiai evakuotas namo, staiga pasijus visiškai sveikas ir ta proga apšniaukš ką tik sutvarkytą butą. Sėdėdama tarp sausainių trupinių vis dėlto ryšiesi paskambinti į tarnybą, kad praneštum, jog po pietų tavęs nebus, nes susirgo vaikas.
Nors visuomenė lyg ir skatina visur spėjančios supermamos kultą, tačiau anksti auklėms vaikus palikusios arba itin daug dirbančios moteriškės irgi verčiamos jaustis kaltos.
Ligų grėsmė kabo virš kiekvienos vargšės moteriškės galvos. Ir kiekviena jaučiasi kaltesnė už kitas, nes jos vaikas esą serga dažniausiai. Pardavimo vadybininkė S. papasakojo štai ką: „Priimdamas į darbą toks storas direktorius pirmiausia į mane įsispoksojo savo mažomis akutėmis. Paklausė, ar turiu vaikų. „Na taip, – sakau. – Vieną.“ – „O antrą planuojate?“ – nužvelgė dar įdėmiau. Pasijutau kaip pas ginekologą. Numykiau, kad vėliau kada nors. Tada susidomėjo esamu palikuoniu. Kiek metų, ar dažnai serga? Ėmiau tikinti, kad serga itin retai, o jei ką – mama prižiūrės. Vaikas susirgo jau po savaitės. Paskui – po trijų. Drauge su mama... Direktorius priminė, ką buvau sakiusi. Turėjau pasijusti baisiai kalta. Gerai, kad dar nereikėjo pasižadėjimo rašyti, jog maniškis nesirgs, kol toje įmonėje dirbsiu. Apie paaukštinimą negalėjo būti nė kalbos, nors stengiausi kaip įmanydama ir dirbau viršvalandžius. Gyvenimas virto chaosu: namie tapau nervinga ragana, amžinai susigraužusia dėl darbo problemų, tad nenuostabu, kad ėmiau rietis su vyru, priekaištaujančiu, jog vakarais nuolatos trūniju kontoroje. Bet kartą susikaupiau ir susiradau kitą darbą. Čia daug mano amžiaus moterų su mažais vaikais. Dėl jų ligų niekas tragedijos nedaro: viena kitą pavaduojame. Nei iš kolegių, nei iš viršininko negirdžiu: „Na jau tavo vaikas tai serga ir serga...“
Dėstytoja A. sako iki šiol jaučianti dėkingumą viršininkei ir kolegoms, kurie toleruodavo, kad ji kartais savo darželinuką atsivesdavo į darbą. Aišku, vaikas buvo klusnus ir ramus, tiesą sakant, rasdavo jį ten, kur palikusi, o tai šiais neramių asmenybių laikais – retenybė. Nors visuomenė lyg ir skatina visur spėjančios supermamos kultą, tačiau anksti auklėms vaikus palikusios arba itin daug dirbančios moteriškės irgi verčiamos jaustis kaltos. Buhalterė J. į darbą dėl tam tikrų aplinkybių grįžo, kai vaikui buvo keturi mėnesiai. Apie save prisiklausė visko: kad jai svarbiau pinigai, o ne vaikas, kad užaugusi dukra nebejaus ryšio su mama, kad senatvėje ne tik stiklinės vandens nepaduos, bet ir pati dienas baigs moterų kalėjime. Kalbos redaktorę P. irgi pjovė kolegų požiūris į jos darboholizmą: „Auginau savo porelę trejus metus, nuo namų šeimininkės buities „važiavo stogas“, todėl į darbą ištrūkau kaip kulka. Palikti vaikus auklei spaudė asmeninis įsipareigojimas (o gal niekingas pasiteisinimas – net nežinau...) – kuo daugiau uždirbti, kad laikas, praleistas atskirai, atsipirktų, turėtų prasmę, kad galėčiau vaikams dovanoti savo vaikystės svajones: keliones, atostogas, teatrus, kinus. Darbe būdavau jau nuo septynių, o išeidavau paskutinė, na, tokia sužvėrėjusi mama-darboholikė... Kolegės pradėjo pjudyti: „Juk turi šeimą, ko čia sėdi vakarais?“, „Visų pinigų neuždirbsi.“ O man atrodė, kad vienintelis pasiteisinimas, kai vaikai užaugs ir kada nors paklaus, kodėl taip elgiausi, bus: „Labai stengiausi, kad jums nieko netrūktų.“ Padėtį apibendrina teisininkė G.: „Tik nereikia vaidinti, kad viską galima spėti atlikti tobulai. Kai užsisėdžiu darbe, jaučiuosi nusikaltusi vaikams, o kai stengiuosi būti gera mama, graužia sąžinė, kad padarau mažiau nei kolegės, neturinčios vaikų.“
Jukš nuo stalo!
Lietuvoje, tiesą sakant, net savos atžalos netoleruojamos, ką jau kalbėti apie svetimas. Užtat iš atostogų Pietų šalyse grįžę mažiai, matydami, kaip ten ne tik juos – visus vaikus kalbina, rodo jiems dėmesį, tiesiog jais džiaugiasi, prašo mamų vėl važiuoti „pas tuos gerus žmones!“ Vaikai supranta, kad čia jie visiems trukdo: pardavėjoms drabužių parduotuvėse (pamėgink ką nors pasimatuoti su dviem zyzliais...); keleiviams transporto priemonėse (tenka atsiprašinėti, kai jie nekaltai paklausia: „Mamyte, o kodėl to dėdės tokios atlėpusios ausys?“); lankytojams kavinėse ir praeiviams gatvėse (jei vaikas smalsus ir komunikabilus, geriau laikyti jį uždarytą); pacientams poliklinikose (nes rėkia, laksto ir kosti).
Bičiulė pasakojo, kad viešėdami pas močiutę du jos pradinukai per šeimynines vaišes buvo pasodinti prie stalo kartu su svečiais ir sulaukė jų pasmerkimo, nes esą „vaikai turi žinoti savo vietą“. Turi būti vaikų stalas, vaikų kambarėlis, vaikų rezervatas – uždarei, ir jokių problemų. Dar nuo būrų laikų likę – vaikai, marš į užpečkį! Nepasitenkinimas prasiveržia sakant pastabas jų mamai, kuri turi pasijusti visai niekam tikusi višta. Netgi tuo atveju, jei jos vaikas nieko neiškrėtė. Pasakoja prekybininkė I.: „Sykį lauko kavinėje drauge su savo šešiamečiu ir bičiule mėgavomės ledais, kai staiga prieš mus išdygo didžiulis vilkšunis be antsnukio ir pavadėlio, urgzdamas ir iššiepęs dantis. Sūnus paniškai bijo šunų, net mažų, net jei jų šeimininkai pažįstami. Taigi vaikis užšoko ant suolo, pradėjo verkti, o aš – raminti ir dairytis šuns šeimininko. Netrukus iš kavinės išlindo ponia ir jį pašaukė. Pasakiau tai moteriai, jog augintinį viešoje vietoje galėtų laikyti taip, kad jis nekeltų baimės ir grėsmės. Madam burbtelėjo, kad jos šuo geras. Prie gretimo stalelio sėdėję du vyrukai (vienas – žinomas parlamentaras) ironiškai mestelėjo: be reikalo esą aš putoju. Na, tada ir pratrūkau... Paskui pasijutau it kokia isterikė, bet supratau, kad mūsų visuomenei priimtinesni tie, kurie augina šunis, o ne vaikus.
Šunis myliu, esu jų auginusi, tačiau maniškiai turėjo šunų, o ne žmonių teises...“ Keletą metų Airijoje gyvenusi dizainerė J., grįžusi į tėvynę, patyrė šoką: jau buvo primiršusi lietuvių požiūrį vienas į kitą, o ypač – į vaikus. „Buvau atpratusi nuo tokių vaizdų: gatvėje tėvai bara ir muša vaikus, jei jie, pavyzdžiui, netyčia pargriūva. Kartais atrodo, kad 90 proc. gimdytojų atžalas kas nors prievarta įgrūdo ir liepė auginti. Apie svetimų žmonių nuomonę net nekalbu. Airijoje stebindavo, kad atidumas ir pagarba kitiems skiepijama nuo kūdikystės: jei smėlio dėžėje koks mažius parpuola, kitas prikeverzoja ir paklausia, ar viskas gerai... Lietuvoje vėl įpratau už savo vaikus kiekviename kampe atsiprašinėti. Štai einu su pustrečių metukų sūnumi per senamiestį: vaikas (dar nesusiorientavęs, kad čia – kitos taisyklės) plačiai šypsosi praeiviams, sveikinasi ir veržiasi bendrauti, o jie žiūri į mus tokiais akmeniniais veidais, kad aš tik kaltai gūžiuosi. Mokykloje irgi jaučiuosi kalta, nes maniškis esą vienas iš trijų klasės berniukų, kurie nuodija kitiems gyvenimą. Per tėvų susirinkimus vis atsiprašinėju auklėtojos ir tėvų, vis teisinuosi. Net nutempiau sūnų pas psichologę, kuri pasakė, kad jis normalus, išdykęs berniukas, o jo liga – vaikystė, iš kurios išaugama.“
