Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 14d. 14:50

Neįsirašęs interviu su A.Valinsku: „Gerai, pripažinsiu, sūnui politiko kelio nelinkiu“

Arūnas Valinskas jaunesnysis, Arūnas Valinskas Interviu
15min ir asmeninio albumo nuotr. / Arūnas Valinskas jaunesnysis, Arūnas Valinskas

Taip, tai išties nutiko. Net ir po 10 metų darbo žiniasklaidoje, po išties itin skaudžių klaidų, kai netyčia neįsirašė pusantros valandos interviu su, kiek mintis bando atkapstyti, švietimą išmanančiu profesoriumi. Pusantros valandos. Patikėkite, suvokti, kad teks skambinti žmogui ir pripažinti apie klaidą, buvo skaudu lygiai taip pat, kaip prisimenant, jog pusantros valandos minčių srautą teks atlaikyti darsyk. Su visa derama pagarba, bet situacija išties prilygsta „kill me now“ situacijai. Taigi, tai vėl įvyko, tik kiek kitaip.

Šį kartą išsikrovė diktofono baterijos. Maiše, kuriame buvo gal apie 30 penkių skirtingų rūšių AAA dydžio baterijų, nebuvo rasta nė vienos veikiančios. Taip, taip tikrai nutinka.

Ir tada nuspręsta interviu su Arūnu Valinsku, kurį pirmadienio vakarą, apie 17 valandą, planavau visą dieną galvoje, įrašyti į profesionalų garso įrašytuvą. Kai kurios taiklios Arūno Valinsko mintys, pasakytos nuo pirmos iki šeštos minutės, paskendo cypime, kurį sukėlė prie įrašytuvo per arti pridėtas mobilusis telefonas, iš kai kurių išliko tik fragmentai.

Išskyrus antrą pokalbio dalį, kurioje liko tai, ką Arūnas Valinskas prieš rinkimus pirtyje pasakė sūnui, kaip jaučiasi, kad jį iki šiol persekioja politinis šleifas ir kodėl jis nelinki sūnui šio kelio.

– Visų pirma, pakalbėkime, koks jums emociškai buvo šis laikotarpis iki rinkimų? Buvote aktyvus stebėtojas ar miegojot?

– Na, nebuvau nei miegantis, nei dar kažkoks, tiesiog, kaip ir daugelis, laukiau rinkimų rezultatų. Kadangi pats prieš ketverius metus žengiau į politiką, žinojau, ko tikėtis. O sulaukėme to, ko sulaukėme.

– Visgi grįšiu į detales – ar domėtasi aktyviai?

– Oi ne, ne (juokiasi). Aš nemanau, kad politika šiuo metu nusipelno mano didesnio dėmesio, nei aš skyriau tuos ketverius metus. Nenorėčiau daugiau gyvenimo sieti su politika (įrašas nutrūksta).

– Tai kadangi kandidatas, kuriam skyrėte rinkimų balsą, buvo kone aiškus, partija aiški, net nereikėjo niekuo domėtis?

– Hmmm... Aš skaičiau „valstiečių“ ir „darbiečių“ programas. Tai labai norėčiau jų paklausti, kaip jie tiksliai žada išnaikinti erkes, nes tai tikrai yra įrašyta jų programoje (įrašas nutrūksta). Tiesa, atsimenu, kad mes savo programoje anuomet įrašėme tiesiog 10 Dievo įsakymų.

– O! Gerai, prie šios dalies dar grįšim, bet aš pasitikslinsiu, ar programoje nebuvo daugiau aspektų, kurie patį asmeniškai nustebino, nuliūdino?

– Na, nesakyčiau, kad nuliūdino, tiesiog apmaudu, jog nesibaigiant partijų politiniams žaidimams pandemijos metu žmonės yra mokomi, kaip ranka ranką plauna, o toliau, ką daryti, nėra žinoma. Tai apmaudu.

– O kas pačiam programose buvo aktualu?

– Man aktualiausias klausimas yra švietimas ir švietimo politika. Ir nors šiuo metu visi šaukia, kaip reikia skubiai kažką daryti, tačiau nieko nedaro. Taip, šis klausimas man aktualiausias, nes jau visai netrukus ir anūkė eis į mokyklą.

– O tai kuri partija laimi šiuo klausimu?

– Nė viena.

– Kiek, jūsų nuomone, kiekvienas Lietuvos pilietis privalėtų įsitraukti į domėjimąsi rinkimais, partijų programomis, užkulisiais?

– Tiek, kiek turi domėtis savo pilietybe. Tai yra pareiga, ypač tiems tėvams, kurie, žiūrėdami vakare televizorių, šalia savo vaikų šauks: „Va, vėl tuos idiotus išrinkom!“ Žinote, mes renkam tai, ką turim. Ir mes turim tokią valdžią, kokie patys esam. Nereikia pykti ant veidrodžio (įrašas nutrūksta).

– Po pirmojo turo kokią valdžią gavome?

– Galiu pajuokauti – jeigu ateina konservatoriai, vėl bus krizė.

– Kodėl?

– Na, tai buvo 1999 ir 2008 metais. Ir dabar atrodo, kad taip bus, nes valstybė tiek praskolinta, kad reikia ieškoti pinigų, iš kur juos ištraukti, ir kaip padaryti, kad valstybė neapsijuoktų prieš savo rinkėjus. Bet vieni žada, kiti moka.

Tik šitoje vietoje aš naudoju seniai nuvalkiotą posakį: nežiūrint valdžios pastangų, Lietuvoje gyventi darosi vis geriau ir geriau.

– Nusikelkime į sekmadienio naktį, o gal balsavote iš anksto?

– Mes balsavome anksčiau, nes ši savaitė, pirmoji spalio, išvis tokia įdomesnė – spalio trečiąją yra mūsų su Inga vestuvių metinės, o 10-ąją yra sūnaus Arūno gimtadienis. Rinkėjai jam įteikė tikrai gražią dovaną. Na, ne dovaną, greičiau užkabino skolos raštelį.

Nors daug kam atrodo, kad patekti į Seimą yra kažkas įspūdingo, ne, tu gauni ketverių metų įsipareigojimą, atsakomybę ir esi visų matomas, dažnai nekenčiamas, nemėgstamas ir turintis daryti gerus darbus. Taigi toks savotiškas animacinis personažas.

Balsavome toje vietoje, kur, kaip sakiau Ingai, buvo mano šou biznio pradžia. Atvažiavome į Antakalnį, ten yra buvusi tokia diskoteka. Pirmą kartą ten su „Dviračio šou“ trupe pasirodėme 1985-aisiais metais. Ir balsavimas ten man priminė būtent visą pradžią.

– Net netikintis mistika gali kone patikėt, kad suveikė magija...

– (juokiasi) Ne, suveikė ne magija, o tai, kad Arūnas Valinskas jaunesnysis sistemingai to siekė, o ne kaip tėvas, kuris paėmė ir įšoko iš televizijos ekrano į politiko kėdę. Jis yra teisininkas, politiko keliui ruošėsi, daug dirbo, labai džiaugiuosi, kad jam pavyko. Nors kol kas nežinau, ar jam pavyko, nes dirbti Seime tikrai nėra kažkoks laimėjimas.

– Bet aš įsivaizduoju, kad kai paaiškėjo, kad sūnus patenka į Seimą, buvote įsitikinęs, kad kitą dieną sulauksite žurnalistų skambučių, nes visgi paties politinio gyvenimo šleifas tempiasi. Nors ar tai šleifas jums, jūsų šeimai?

– Mes labai dažnai susėdę pirtyje su vaikais, Arūnčiku, Šaru, pasišnekame. Aš jam sakiau, kad tu, nepaisant to, kad esi 39-as sąraše, o konservatorių pateks kokie 35, manau, būsi Seime. Nelabai tikėjo jisai, nelabai tikėjo Inga, bet kaip pasakė tėvas, kaip ir turi būti.

– Bet kalbant apie paties asmeninę patirtį, kuri, atleiskite, bet tenka pripažinti, nelabai pasisekusi, ar esate kalbėjęs su sūnumi apie tai?

– Pirmas dalykas, aš nemanau, kad mūsų patirtis Seime buvo nelabai, bet kiekvienas žmogus vertina. Elementarus paprastas pasakymas – mūsų kadencija pirmoji po Nepriklausomybės net sunkiausiomis sąlygomis išdirbo visą laiką ir koalicija negriuvo. Čia yra faktas.

O ką mes kalbėjome su sūnumi? Aš jam sakiau, kad bet kuriuo atveju – tu pateksi ar nepateksi, tu laimėsi gyvenime patyrimą. Jis gavo ketveriems metams.

– Ką reiškia būti politiku?

– Tai, visų pirma, reiškia tarnauti žmonėms. Net ne sau, savo šeimai. Žmogus visų pirma pasirūpina savo saugumu, tada savo moters, šeimos, o tada visuomenės. Politikas yra žmogus, kuris rūpinasi valstybe daugiau nei savo šeima, kuriam rūpi kiek daugiau nei tik jis pats.

– O ką reiškia būti politiko šeimos nariu?

– (perklausia klausimą su nuostaba) Tai lygiai tas pats.

– Bet vienaip ar kitaip, pasižiūrėjus į tą mūsų Lietuvos politinį pasaulį, ar sūnui linkėjote tokio kelio?

– Pasakysiu jums pirmai. Na, aišku, transliuosite... Ne. Tai nėra tas dalykas, kur pasakyčiau, kad, sūnau, politika yra tavo vienintelis kelias. Jis ne vienintelis.

Bet kai jis išėjo iš kariuomenės, buvo vienas variantas, bet kai jis joje ketverius metus, dirbo kaip karys, buvo misijose, sakiau: sūnau, politika yra žymiai baisesnis dalykas nei buvimas misijose.

– O ar žinote savo sūnaus misiją politikoje?

– Žinau ir pritariu jo vertybėms, nes mes su jo kai kuriais kolegomis dirbome dar tais laikais, kai buvo du nepopuliarūs politikai – Andrius Kubilius ir Arūnas Valinskas. Tad jeigu nori būti populiarus, neik į politiką, jeigu nori būti gražus – įsigyk grožio saloną, o ne partiją.

– O tiksliau – ar yra kokių nors vertybių, kurioms pritariate arba ne?

– Ne, žinokite, ne. Na, kiek kalbėjau su juo, jis turi savo požiūrį, o aš jam pritariu. Ko gero, jis priklauso liberaliųjų konservatorių sparnui ir norėtų, kad jam rūpimi dalykai būtų sprendžiami, keliami klausimu „taip“ arba „ne“. Jis yra tas labai per anksti subrendęs politikas, konservatorius, bet jis gali tą daryti ir darys.

– Ačiū jums labai, Arūnai, paskutinis klausimas – taigi kodėl 10 Dievo įsakymų?

– O todėl gi: nes tų programų niekas neskaito, užtenka pasakyti 10 Dievo įsakymų ir visi tai žino.

Komentarai: 14

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką