„Yra elementarūs aprangos kodo reikalavimai ir diplomatai turi taikytis prie jų. Šioje srityje nedirbantis žmogus gali klysti, bet diplomatas – ne“, – pastebėjo Užsienio reikalų ministerijos Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamento direktorė Rasa Kairienė.
Aprangos kodas – tai dažnai nerašytas tam tikros asmenų grupės (susitinkančių, kartu dirbančių, dalyvaujančių vienokiame ar kitokiame renginyje) susitarimas laikytis bendrų taisyklių išvaizdos, aprangos atžvilgiu. Taigi žmogus, nesilaikantis aprangos kodo, gali būti vertinamas kaip taisyklių laužytojas, išsišokėlis. Grubus aprangos kodo pažeidimas gali būti traktuojamas kaip nemandagumas, nepagarba kitiems renginyje dalyvaujantiems asmenims, juolab – renginio šeimininkams.
Kasdieniniame diplomatų darbe turi būti paisoma dalykinės aprangos reikalavimų. Tokia apranga dažnai tinkama ir vakaro renginiuose, priėmimuose, į kuriuos dažnai tenka eiti tiesiai po darbo.
Santūrumas ir spalvos
Vienas svarbiausių dalykinės aprangos reikalavimų – drabužiai neturi erzinti akies, tačiau tuo pačiu išryškinti žmogaus asmenybę, profesionalumą, autoritetą. Paprastai galioja tokia taisyklė: kuo santūriau, tuo geriau. Todėl itin madingi, permatomų audinių, labai aptempti, atviri ir provokuojantys drabužiai netinka – tai laikoma kompetencijos stoka.
Dažniausiai siūloma dėvėti dalykinio stiliaus arba elegantiškos klasikos drabužius. Tai yra kostiumas: švarkas ir sijonas, švarkas ir kelnės, švarkas ir dieninė „maža suknelė“. Švarko ir prie jo derančio kito drabužio parinkimas kiekvienu atveju yra labai individualus ir priklauso nuo daugybės faktorių: žmogaus amžiaus, figūros, situacijos, sezono ir pan.
Kostiumui audinius ir spalvas siūloma rinktis atsižvelgiant į sezoną. Populiariausios dalykinių kostiumų ar kostiumėlių spalvos – juoda, visi pilki atspalviai, rudos spalvos, visa mėlynos spalvos gama, kai kurie tamsiai žalios spalvos atspalviai, išskirtiniais atvejais – klasikinė raudona ar vyšninė spalvos. O vasarą – prislopinta balta, kreminė, balintos kavos, ledynų pilka.
Sijonas, kelnės ir kojinės
Labai svarbu pasirinkti tinkantį sijono ar dieninės suknelės modelį bei ilgį. Atkreipkite dėmesį – 5 cm iki kelių sijono ilgis dalykiniame kostiume jau laikomas mini, ir kai kuriose situacijose yra neleistinas ar nepageidautinas.
Vyriškos kelnės turi būti gerai išlygintos ir be jokių raukšlių. Jei kelnės tamsios, tuomet marškiniai turi būti tik šviesios spalvos. Priekyje, stovint vietoje, kelnės turi siekti batus ir apačioje susimesti į nedidelę raukšlę, nugaroje – siekti batų kulnus ir einant neatidengti kojinių.
Kojinių spalva anksčiau būdavo derinama prie kaklaraiščio. Dabar – prie kelnių ir batų. Kojinės turi būti vienu tonu šviesesnės arba tamsesnės už kelnes. Ir ilgos, kad sėdint neapsinuogintų blauzdos.
5 cm iki kelių sijono ilgis dalykiniame kostiume jau laikomas mini.
Palaidinė, marškiniai ir kaklaraištis
Patartina vengti įvairiais piešiniais, simboliais, užrašais ar blizgučiais išmargintų palaidinių, prieš auditoriją nedėvėti laisvalaikio, sportinio stiliaus, džinsinių, folklorinio stiliaus drabužių.
Pagal etiketą viešose vietose vyrams galima nusivilkti švarką, prieš tai aplinkinių mandagiai atsiklausus.
Teisingai parinktų marškinių rankogaliai turi baigtis ties riešo ir plaštakos riba ir tik šiek tiek išsikišti iš po švarko. Be to, tarpas tarp kaklo ir apykaklės neturi būti didesnis už vieno piršto storį. Marškiniai turėtų būti vienspalviai arba dryžuoti, bet ne taškuoti, su gėlių atspaudais. Šilko ar satino marškinėlius geriau palikti vakarėliui.
Kaklaraištis visada turi būti tamsesnis už marškinius. Jo piešinys neturi būti stambus. Paprastas testas: atsistokite per penkis žingsnius nuo veidrodžio – iš tokio atstumo neturėtumėte įžiūrėti kaklaraiščio detalių. Patikrintas pasirinkimas – juostelėmis ar taškeliais marginti kaklaraiščiai.
Avalynė ir pėdkelnės
Klasikinis pasirinkimas – uždari, „laivelio“ tipo bateliai, kai pakulnės aukštis – apie 5 cm. Bateliai turi būti saikingai puošnūs, neiššaukiančių spalvų ir būtinai dengti pirštus bei kulną. Pėdkelnės – rusvų, pilkšvų atspalvių, neraštuotos. Net ir karštą vasaros dieną geriau dėvėti pėdkelnes, mat apnuogintos kojos – blogo tono požymis.
Patartina nedėvėti kasdieninių, vaikščiojimui skirtų batų. Tačiau jei toks jūsų pasirinkimas, ši avalynė turi būti labai švari, tvarkinga, kruopščiai prižiūrėta ir uždaru priekiu.
Žiemą sunkius batus, einant į susitikimą, reikėtų pakeisti elegantiškais bateliais. Batelio kulniukas ir noselė neturėtų būti labai aštri, agresyvi ir smaila, o spalva iššaukianti. Kulniuko aukštis bei forma – pasirinkimo reikalas, tačiau darbui netinka beprotiško aukščio smailiakulniai, puošnūs vakariniai, labai seksualūs ar, priešingai, sunkūs, grubūs gatvės batai.
Vyrų batai turėtų būti rudos ar juodos spalvos, odiniai. Kitos medžiagos ir spalvos yra nepriimtinos.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aukščiausio lygio susitikimuose ypač griežtai paisoma aprangos kodo. |
Papuošalai bei aksesuarai
Patartina apsiriboti tik trimis poromis papuošalų. Juos galima rinktis pagal situaciją: auskarai, laikrodis, žiedai (jie gali būti tik ant dviejų pirštų), akiniai, kaklo papuošalas. Pavyzdžiui, jei mūvite žiedus ir segite auskarus, rinkitės, kas bus trečiasis aksesuaras – laikrodis, grandinėlė, skarelė ar apyrankė. Jei turite tatuiruotę, ją reikėtų pridengti.
Nedera pamiršti ir bendros kūno išvaizdos. Oficialioje aplinkoje nedera ilgi, ryškiai lakuoti nagai ar juodos panagės. Tačiau taisyklės lieka taisyklėmis. Asmeninis jūsų stilius nebūtinai turi būti suvaržytas – svarbiausia jausti saiką ir nepersistengti.
Svečiose šalyse
Kokio aprangos kodo reikia paisyti svečiose šalyse, kurių kultūra gerokai skiriasi nuo mūsų? Svarbiausia taisyklė – nedemonstruoti nepagarbos kitai religijai ir tradicijoms. Todėl prieš vykstant į kitos kultūros kraštus, rekomenduotina pasidomėti jų papročiais ir tradicijomis.
Nederėtų rinktis atviros aprangos musulmoniškose, ortodoksiškose šalyse. Jei viešnagės metu numatytas apsilankymas religinėse vietose, šventyklose, moterims reikėtų pasirūpinti galvos apdangalu. Visai nebūtina siekti atkartoti tos šalies įprastą aprangą – bandymas ją aklai kopijuoti kartais gali duoti priešingą ar komišką rezultatą.
Iš istorijos
Aprangos kodai pirmiausia atsirado islamo pasaulyje. Europoje jie prigijo viduramžių laikais. Pirmoji paskirtis – atskirti turtingą žmogų nuo vargšo. XVI a. Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare, kur atsirado etiketas, susiformavo antroji aprangos kodo paskirtis – atskirti privilegijuotą didiką nuo žemesnio rango. Dar po poros šimtų metų Anglijoje aprangos kodas įgijo trečiąją paskirtį – atskirti tikrą džentelmeną nuo atsitiktinai iškilusio „didiko“. Tuometinėje Anglijoje galutinai susiformavo ir sąvoka „vakarinė apranga“ – išskirtinis elito požymis.
Ilgainiui demokratijos, liberalizmo, lyčių lygybės idėjos sušvelnino aprangos kodų laikymosi tvarką. Viduramžiais karališkame renginyje pasirodęs „aprangos išsišokėlis“ galbūt būtų net rizikavęs savo gyvybe. Dabar gi į aprangos kodo neatitinkančią išvaizdą kreipiama vis mažiau dėmesio.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Tarptautinio valiutos fondo direktorė Christine Lagarde, viešėdama Indijoje, pagarbą šiai šaliai išreiškė vilkėdama sarį. |
