Labai suklystum, jei pasakytum, kad duris į Sauliaus ir Nerijos įkurtą „Boho Chic boutique“ retai kas praveria. Atvirkščiai, kol kalbamės, eina vienas po kito – dvi smalsuolės, greičiausiai mama su dukra, drabužių dizainerė, elegantiška moteris, aiškiai ieškanti ko nors ypatingo. Svečius prie durų pasitinka labradorė Lapsė. Lyg tikra šeimininkė, ji pakelia akis, šnervėmis uodžia orą, tarsi mėgindama suprasti – pirks? Nepirks? Jos bičiulė, vipetė Pepė, guli susisukusi į languotą pledą ant lango ir tingiai stebi po parduotuvėlę šmirinėjančius svečius bei mus, įsitaisiusius ant minkšto, didelio minkštasuolio.
Lapsė kartu su Nerija parkeliavo iš Amerikos. „Negalėjau jos ten palikti“, – švelniai perbraukia aukso spalvos kailį šeimininkė ir pradeda savo istoriją. Lapsė atsainiai išsitiesia ant grindų, suprask, girdėjo tai šimtus kartų...
Kas ta „Prada“?
„Nuo vaikystės dainavau sakralinės muzikos ansamblyje „Pastoralė“, – pasakoja Nerija. – Tai buvo puiki jaunų, gražių, protingų merginų kompanija – vadovė visas mus pati surinko. Daug važinėjome, kviesdavo į koncertus Europoje, pasiekėme Ameriką ir Kanadą. Tąsyk Amerika man visai nepatiko. Kultūra svetima, žmonės – svetimi. Grįžtant lydėjo kažkoks slogutis: ir ko žmonės ten veržiasi? Kokios laimės ieško? Amerikiečių gyvenimo tempas man priminė, kaip gyvenome Sovietų Sąjungoje. Nė už ką nebūčiau pagalvojusi, kad pati kada nors ten atsidursiu.“
Tačiau taip atsitiko. Prieš trylika metų Nerija laimėjo žaliąją kortą, suteikiančią leidimą gyventi Amerikoje. „O paskui jau viskas klostėsi savaime, pernelyg nesistengiant, gavau gerą darbą ir užsilikau...“ – šypteli. Dabar ji negalėtų pasakyti, kodėl profesionaliai muzikei šovė mintis ieškoti darbo prabangiuose mados namuose ir butikuose. Gyvenimo aprašymas nieko gero nežadėjo: ir ką mados pramonėje gali nuveikti muzikos mokytoja?
Vis dėlto kai kam tai pasirodė įdomu. Vieną dieną Nerijai paskambino iš mados namų „Prada“. „Iš kur skambinate?“ – perklausė Nerija. „Iš „Prados“. Jūs nežinote, kas tai yra?“ „Aaaa, „Prada“... Girdėjau...“ – sutriko Nerija. Jos įžūlumui nebuvo ribų: eidama kalbėtis dėl darbo, apsirengė draugės dovanotus marškinėlius. Ant jų buvo užrašyta: „Who the f...k is Prada?“, mat Nerijos draugei daug juoko sukėlė jos pokalbis telefonu. Pamatęs tuos marškinėlius mados namų „Prada“ vadovas Majamyje neteko amo.
 |
| Nerija Makarskaitė ir Saulius Ivanauskas su Pepe |
„Nežinau, kodėl jie mane priėmė, – dabar svarsto Nerija. – Manau, jiems reikėjo žmogaus iš šalies, niekada nedirbusio mados pramonėje, alkano, degančio... Be to, aš kalbėjau rusiškai ir lenkiškai, o tai irgi buvo pliusas, – Majamio parduotuvėje apsilankydavo galybė rusų.“
Tiesą sakant, ne tik „Prada“, bet ir rusai Nerijai buvo tamsus miškas: „Kartą į parduotuvę užėjo dainininkas Filipas Kirkorovas. Žinoma, kad aš jo nepažinau! Pradėjau kalbėtis su jo asistentu, o tas ir kviečia: „Filipai, čia viena mergina rusiškai šneka.“ Na, pradėjome kalbėtis. Jis klausia: „Ateisit į koncertą?“ Sakau: „Žinoma! Kaip laukiu! Tai pamatyti buvo mano svajonė! Turiu bilietus, sėdėsiu pirmoje eilėje ir jus tikrai matysiu. Kokiu instrumentu grojate?“ Kaip įsižeidė! Apsisuko ir išėjo iš parduotuvės, o aš maniau, kad jis – muzikantas, kad groja Niujorko simfoniniame orkestre, į kurio koncertą buvau nusipirkusi bilietus! Ten daug rusų groja...“
Darbas mados namuose „Prada“ nebuvo lengvas. Sakoma: jei čia išsilaikai du mėnesius, vadinasi, dirbsi ilgai. Begalinė konkurencija, tarpusavio kova dėl komisinių, nuolatinė įtampa, ar tikrai padarei viską, kad klientas išeitų patenkintas. Ar buvai mandagus, ar nepasakei nieko tokio, kas įžeistų turtingą juodaodį arba įnoringą žvaigždę.
„Prada“ turi galybę taisyklių, – sako Nerija. – Po devyniais užraktais saugomos knygos, kuriose esame pasirašę konfidencialumo įžadus. Nebuvome vien tik pardavėjos, – rinkdavomės kolekcijas, dalyvaudavome madų pristatymuose, parinkdavome drabužius filmavimams, dalyvaudavome labdaros renginiuose. Nuolat turėdavome stebėti, kas ne taip, galvoti, ką galima padaryti geriau, bendrauti su Milano ofisu.“
Dešimt metų pradirbusi mados namuose „Prada“, Nerija gali drąsiai sakyti, kad šis ženklas – tobulas. „Prieš penkiolika metų pirkti daiktai neišeina iš mados, – pritaria jos vyras Saulius. – Nerija turi keletą suknelių ir sijonų iš 2003 metų kolekcijos – tokie pat drabužiai kabo moderniojo meno muziejuje „The Metropolitan Museum of Art“. „O mano pirmieji „Prados“ bateliai! Kaip aš jų norėjau! Nors buvo šiek tiek per maži, vis tiek nusipirkau. Apsiauk ir eik, nors dabar!“
Pabėgimas iš Hamburgo
Ir vis dėlto po dešimties darbo metų lietuvė sako atsidūrusi aklavietėje. Ką nors reikėjo daryti su savo gyvenimu. Norėdama pabėgti nuo prabangos ir blizgesio, ji pradėjo dalyvauti savanorių veikloje. O paskui... Išvyko į Lietuvą, atsisakiusi karjeros pasiūlymo persikelti į Niujorką. Žinoma, apie būsimąjį vyrą Saulių ji tuomet nieko nežinojo. „Turėjau vaikiną, britą, bet santykiai nebuvo tobuli“, – šypteli prisiminusi praeitį.
Saulius tuomet gyveno Hamburge. Atsidūrė ten 1990-aisiais. „Kaip ir visi normalūs lietuviai, prekiavau automobiliais, – juokiasi. – Vieną kartą nuvažiavau, kitą, susipažinau su žmonėmis, jie man pasiūlė pasilikti ilgiau, sako, gal kokį verslą kartu padarysime. Užsikabinau. Hamburgas man patiko, baigiau informatikos studijas. Maniau, bus perspektyvu. Taip ir buvo... iki krizės. Firma bankrutavo, likau be darbo. Ir vėl – ką veikti? Domėjausi motociklais, šiek tiek lenktyniavau, šalia to sugalvojau nedidelį versliuką – ėmiau prekiauti motociklų detalėmis...“
Vokietijoje Saulius sukūrė šeimą. Žmona buvo vokietė, jiedu susilaukė dukters. Michelle dabar – šešiolika, su mama gyvena Hamburge. „Laukiam atvykstant“, – šypteli Nerija, puikiai žinanti savo vyro gyvenimo peripetijas. Na, gal išskyrus vieną, kad Saulius baigė keletą tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos kursų. „Bėgau nuo armijos...“ – paaiškina tas.
Hamburge dar likęs butas, kuriame Saulius paskutiniais metais gyveno. Tada prekyba motociklų detalėmis jau buvo pasibaigusi, o lietuvio gyvenimas pakrypęs į visiškai kitą sritį – jis padėdavo apsipirkti atvykėliams iš Rusijos. Saulius nepasakoja, iš kur jam nukritusi bičiulystė su „Louis Vuitton“ darbuotojais, bet įspūdį turtingiems rusams padarydavęs: norimą prekę Saulius sugebėdavęs gauti per kelis mėnesius, kai įprastai užsakymo tekdavo laukti metus ar dar ilgiau. „Vis neprisirengiame nuvažiuoti ir parsivežti visų daiktų“, – sako abu, o Saulius neslepia stačia galva iš Hamburgo į Lietuvą bėgęs dėl... Nerijos.
„Pamatėme vienas kitą, ir viskas“, – tikina abu, vestuves atšokę praėjus vos keletui mėnesių po pažinties. Sako, buvę visiškai aišku, kad likusį gyvenimą norėtų nugyventi kartu.
Gal jųdviejų susitikimu būtų galima paaiškinti, kodėl, grįžusi atostogų, Nerija neskubėjo atgal į Majamį. „Buvau labai pasiilgusi Lietuvos, tėvų, norėjau atostogų. Nusprendžiau išeiti iš darbo ir grįžti namo. Iš pradžių čia praleidau vasarą, paskui nusprendžiau, kad turiu sulaukti sniego ir Kalėdų – dešimt metų nebuvau mačiusi! Paskui, pamaniau, na, dar tegu Velykos praeina... Kažkas stipriai stipriai mane čia laikė. Tik vėliau supratau, kas – ne vien pažintis su Sauliumi, bet ir nelaimė, kuri atsitiko mano šeimai. Žuvo tėvelis. Mudu buvome labai artimi, jis mane ir slidinėti išmokė, nuo vaikystės ant kalno – vis kartu, kartu...“
Skaudūs Nerijos prisiminimai dar gyvi, dar gyvena... Šypsena jai veidą vėl nušviečia tik tuomet, kai pasakoja apie kalnų slidinėjimą. „Nerija turi aukso medalį!“ – išduoda Saulius. „Laimėjau pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo čempionatą“, – trumpai paaiškina Nerija ir priduria, kad slidinėjimas – tėvelio nuopelnas. Nuo kalnų slidžių, matyt, prasidėję ir kiti ekstremalūs jos pomėgiai, na, kad ir jėgos aitvarai.
Čia yra ką veikti!
Nerija puikiai prisimena savo tėvelio žodžius: „Susirask tokį darbą, kuris tau teiktų malonumą, pamatysi, dirbti nė nereikės.“ Dabar Nerija ir Saulius, atrodo, kaip tik tai ir daro. Vilniaus senamiestyje įkūrę jaukų butiką, jie prekiauja tuo, kuo žavisi patys. „Nė neįsivaizduojate, kokie puikūs yra lietuviai dizaineriai, kokius kokybiškus drabužius jie siuva, kiek gerų idėjų turi“, – giria Saulius, o Nerija pasakoja, kad į jų parduotuvėlę užsukantys užsieniečiai negali patikėti, jog tai – tikrai lietuvių darbai. Ir perka, perka...
Per pusantrų metų Nerija su Sauliumi ir patys tapo itin pastebimi, mielai fotografuojami. „Vilniuje jau atsiranda stilingų žmonių, – sako Saulius. – Gaila, kad jų mažiau kituose miestuose. Vilnius gal drąsesnis, nebijo eksperimentų, nebijo atrodyti kitaip, iššaukiančiai.“
Susirask tokį darbą, kuris tau teiktų malonumą, pamatysi, dirbti nė nereikės.
Jie abu prisimena, kad išsinuomoję patalpas svarstė, ką jose įkurdinti. „Gal kebabinę?“ – toks Sauliaus pasiūlymas Nerijos nesužavėjo. Tik jau ne kebabinę! Geriau ką nors prasmingo... „Tu turi čia ką veikti!“ – Nerija gerai prisimena savo bičiulės iš Amerikos žodžius, kai ši atvyko aplankyti. Vienintelis dalykas, kuris tuomet ją nustebino, buvo pilkai, tamsiai apsirengusi minia miesto gatvėse.
Nerija prisipažįsta kažkada tikrai norėjusi studijuoti drabužių dizainą, bet jos mama odos dizainerė pasakė: „Namuose ir vienos tokios užteks!“ „Tačiau vis tiek tu atsiduri ten, kur turi būti...“ – įsitikinusi stiliaus jausmą, matyt, iš menininkės mamos paveldėjusi ir per dešimt darbo metų „Pradoje“ sustiprinusi moteris.
„Nerija stilinga ir su chalatu... – juokiasi Saulius. – Aš užtinęs iš ryto, negražus, susivėlęs, o ji – visada graži.“ Gal todėl vyras ir nebamba, kai žmona po mados parodymų nusigauna į užkulisius ir iš ten pareina su nauja suknele. „Taip buvo po Lilijos Larionovos pristatymo, kai jame pamačiau auksinę suknelę, – savo silpnybę pripažįsta Nerija. – Kol manekenė ėjo podiumu, vis kartojau: mano, mano, mano. Šiandien ji kabo mano spintoje. Iš tiesų atsispirti gražiems daiktams man sunku, norėčiau daug ko, kas kabo mūsų parduotuvėje, bet valdausi. Nebesu ta baisi vartotoja, kokia buvau Amerikoje, kai namo teko grįžti su šešiais didžiausiais lagaminais, prigrūstais drabužių ir batų.“
Dabar Nerijos spintą užkariauja lietuvių dizainerių drabužiai. Jai patinka Ievos Daugirdaitės, Lilijos Larionovos, Kristinos Kruopenytės, Lauros Dailidėnienės kūryba. Saulius renkasi „Prados“, Roberto Kalinkino, prancūzų „Balmain“ prekių ženklų drabužius.
Dainuoti Nerija beveik nebedainuoja. „Tik dulkes nuo pianino nuvalo...“ – tarsteli Saulius. Paklausta, ar ilgisi Amerikos, ji akimirką susimąsto: „Gal... Kai kurių momentų... Bet Lietuva man labai patinka, čia tiek daug yra ką veikti, čia žmonės taip nuoširdžiai bendrauja! Myliu Vilnių, myliu Senamiestį, savo draugus, šeimą, šunis... Kai kas sako, kad Lietuva – provincija, bet aš esu tikra, kad provincija yra mūsų galvose.“
