TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Nijolė Pareigytė. Po ištartų piktų žodžių kelio atgal gali ir nebebūti (papildyta gruodžio 15 d.)

Nijolė Pareigytė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Nijolė Pareigytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Vieną dieną ji staiga dingo. Nutilus grupei „69 danguje“, Nijolę Pareigytę (27) tarsi vėjas kur būtų nupūtęs: jos nebeliko nei scenoje, nei televizoriaus ekrane, nei anksčiau taip mėgtuose vakarėliuose. Net jos namai sostinėje liko tušti. „Išvažiavo į užsienį... Paliko vaikiną dėl naujos meilės... Dabar yra rami, įsimylėjusi ir laiminga“, – skriejo padriki gandai. „Mano gyvenimas iš tiesų apsivertė aukštyn kojomis“, – šypteli Nijolė, atsiradusi taip pat netikėtai, kaip ir pradingusi. Ir patvirtina dabar iš tiesų esanti rami, įsimylėjusi ir laiminga.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Prieš tris mėnesius su „69 danguje“ merginomis nužengei nuo scenos ir paskelbei, jog grupė išyra. Kilo toks triukšmas, kad per tą laiką galėjai ir apsigalvoti...

Mūsų atsisveikinimas iš tiesų daug kam buvo netikėtas. Kilo galybė klausimų, diskusijų, o mes su merginomis labai aiškiai pajutome, kad Lietuvos pramogų katile buvome reikalingos, kad mūsų labai trūks. Tebeskambina užsakovai: „Mergaitės, nekvailiokit, pakoncertuokit bent jau gruodį, gal galima kaip nors susitarti...“ Dabartinė mūsų situacija tokia, kad niekaip neįmanoma susitarti: Karina ką tik pagimdė ir rūpinasi kūdikiu, o Goda svečiuojasi Ukrainoje, taigi tiesiog fiziškai negalime susiburti ir surengti atsisveikinimo koncertų. Bet vasarą tai gal ir bus įmanoma. Norėtųsi atsisveikinti su gerbėjais gražiai, kaip dera, išeiti aukštai pakelta galva.

Bet išeiti vis tiek norisi? Per tuos kelis mėnesius nesupratai, kad baigdama dainininkės karjerą padarei didžiausią klaidą?

Tikrai nepadariau jokios klaidos. Viešpatie, dabar sunku būtų net įsivaizduoti, kaip vėl reikėtų važiuoti koncertuoti... Sukti ratus automobilio skaitiklyje... Sningant, lyjant... Paspaudusi mygtuką „stop“, aš vis dar tuo mėgaujuosi: galiu sau leisti nesikelti ankstų rytą, nebereikia lėkti į filmavimus, duoti daugybės interviu. Savęs dalijimas į kairę ir dešinę man buvo tikrai įgrisęs: tas pats per tą patį, tiesiog nebeturėdavau ką pasakyti... Sunku nuolat šypsotis pro sukąstus dantis, klapsėti dirbtinėmis blakstienomis, jausti butaforiją, netikrą žemę po kojomis ir be perstojo svyruoti, laviruoti...

Bet juk tai ir yra pramogų pasaulis!

Tai ir yra pramogų pasaulis! Todėl dabar, ištrūkusi iš jo, jaučiuosi labai gerai. Nebereikia rodytis bet kur, kalbėti bet ko... Meluoti, o paskui pačiai patikėti, kad tai yra tiesa... Džiaugiuosi, kad dabar bendrauju su kitokio rato žmonėmis ir gyvenu realybėje. Kol kas tikrai dėl nieko nesigailiu.

Žodžiu, po paskutinio „69 danguje“ pasirodymo rugsėjo mėnesį tu išjungei telefoną, griuvai į lovą...

Ir vis dar joje tebesivartau (juokiasi). Mėnesį ničnieko nedariau: niekur nesirodžiau, nesidomėjau jokiomis naujienomis, net į pramoginius interneto portalus nė karto nelindau! Užtat pagaliau radau laiko nuvažiuoti pas tėvus: jie buvo labai laimingi, džiaugėsi mano dėmesiu, mano buvimu.

Džiaugėsi ar primygtinai klausinėjo: „Vaikeli, o kas toliau? Ką tu dabar veiksi?“

Klausinėjo, aišku... Mano tėtis toks jau yra: jeigu man gerai sekasi, jis pagiria, paliaupsina, jeigu blogai – pabara. Taigi dabar yra toks metas, kai nebegirdžiu liaupsių, niekas nebesako: „Tu šaunuolė“, „Aš tavimi didžiuojuosi“... Užtat kone kasdien klausia: „Ką veiksi ateityje? Kokie tavo planai?“ O aš nežinau, ką atsakyti.

Ką tik pradėjai vadovauti sostinės naktiniam klubui „Cocainn“. Argi tai nėra rimtas darbas?

Pasiūlymą gavau visiškai netikėtai. Man paskambino dainininkė Atlanta: „Atsidaro naujas klubas, savininkai klausia, ar nenorėtum pabūti jo reklamos veidu.“ Pamaniau – kodėl gi ne? Šiaip ar taip, aš mėgstu savaitgaliais užklysti į klubus, o čia už tai dar ir pinigėlius moka. Susitarėme, kad paruošiu programą ir būsiu už ją atsakinga. Oficialiai vadinuosi klubo direktore, bet man nereikia rūpintis buhalterija ir administraciniais reikalais, nereikia dirbti nuo aštuonių iki penkių. Kita vertus, tai būtų sudėtinga: juk dabar gyvenu nebe Vilniuje, o Kaune.

Į Kauną tave nuviliojo nauja meilė?

Taip.

Ar ji palengvino skyrybų su krepšininku Artūru Jomantu kartėlį?

Skyrybos visuomet būna skaudžios. Geriau jų kuo mažiau pasitaikytų... Skirtis su Artūru buvo tikrai skaudu, bet taip jau išėjo. Paskui Artūras lyg ir jautėsi įžeistas, paliktas... Bet iš tiesų mūsų skyrybų iniciatorius buvo jis.

Kodėl tuomet jis jaučiasi paliktas?

Jis – labai principingas, o santykiuose negali būti aštrių principų. Sykį įpykęs jis tiesiog pasikarščiavo: „Viskas, skiriamės!“ Žodis po žodžio... Aš irgi ne iš kelmo spirta: jei skiriamės, tai skiriamės. Išsilakstėme į skirtingas Lietuvos puses: aš su merginomis koncertavau pajūryje, jis išvažiavo į rinktinės stovyklą Druskininkuose, ir nebuvo kada susitikti, susėsti, ramiai pasikalbėti, išsiaiškinti... Jis – geras žmogus, negaliu apie jį pasakyti nė vieno blogo žodžio, ir nesigailiu nė dėl vienos drauge praleistos dienos. Tačiau ši gyvenimiška situacija mus abu karčiai pamokė: jeigu tikrai myli, jei nori būti kartu, jei jauti, kad tau gera su tuo žmogumi, reikėtų nesimėtyti tokiais žodžiais kaip „skiriamės“. Vėliau, deja, jie gali kirsti bumerangu: po vieno ištarto pikto žodžio kelio atgal gali ir nebebūti. Nėra ko slėpti – man irgi buvo liūdna, bet tą liūdesį išgyventi lengviau, kai yra į ką atsiremti.

Naujasis tavo draugas – vėlgi visuomenei žinomas žmogus: Rimvydas Rukaitis, populiaraus Kauno kokteilių baro „BarBar’a“ bendraturtis, tavo bendraamžis. Pramogų pasaulio šnekučiai dar būtinai pridurtų: buvęs dainininkės Kristinos Ivanovos draugas... Kaip judu su Rimvydu susipažinote?

Kaip dažniausiai būna – draugų kompanijoje. Tai buvo kuriozinė situacija (šypteli). Pasakojimą reikėtų pradėti nuo mano kirpėjos: ji ne tik kirpėja, bet ir puiki psichologė, žolininkė, sapnų aiškintoja ir taip toliau. Taigi aš vasarą nueinu pas ją, tokia liūdna ir nusiminusi: „Išsiskyriau su Artūru...“ O ji sodina mane į kėdę: „Išgerk kavos, pabursiu iš tirščių.“ Kavos aš nemėgstu ir negeriu, bet vis tiek privertė išgerti. Ir ką tu manai?.. „Tirščiuose matau princą. Na, tikras princas: aukštas, gražus, protingas, išsilavinęs...“

Turi butą, mersedesą...

Tiksliau – BMW (juokiasi). Mane kuo toliau, tuo labiau ėmė juokas, bet kirpėja laikėsi rimtai: „Tau tikrai pasiseks. Jeigu jo norėsi – jį turėsi ir būsi laiminga.“ Dieve, tu mano... Vieną vasaros naktį, kokią trečią valandą, su didele kompanija einame Palangos Meilės alėja. Kompanijoje – aš, Goda, Ingrida, jis... Plepame, juokiamės, ir staiga Goda iš galo man rėkia: „Nilka! Juk čia ir yra tas princas!“ Taip Goda mus supiršo. Taip aš ir prisijuokavau su tuo savo princu...

Tau nereikėjo to princo su kuo nors išskirti?

Ne, jis buvo laisvas paukštis. Su Kristina Ivanova jiedu jau seniai išsiskyrė... Ir aš buvau laisva. Taigi dabar su Rimvydu įsikūrėme Kaune. Mano gyvenime viskas vertėsi ir keitėsi vienu metu: draugas, namai, veikla, gyvenimo būdas...

Turbūt daug kas norėtų vieną dieną nubraukti savo praeitį ir viską pradėti iš naujo...

O man buvo nelengva. Mėnesį net nekėliau kojos iš namų – aš, kuriai įprasta nė minutės nenusėdėti vienoje vietoje!.. Paskui po truputį apsipratau. Kaunas – mano gimtasis miestas: gimiau Kauno klinikose, ten praleidau pirmąją savo gyvenimo savaitę. Tuo mano ryšys su šiuo miestu ir baigėsi, o dabar bandau jį atnaujinti. Aišku, kartais užpuola nostalgija Vilniui... Sykį vakare sėdime namuose, valgome savo pačių marinuotas alyvuoges, ir staiga mane perskrodžia mintis: jos beveik tokios pat skanios kaip bare „In Vino“! Noriu į „In Vino“!!! Važiuojam!.. Draugas vos sulaiko: „Kur tau bevažiuosim, dabar dešimta valanda vakaro...“ Pasiilgstu Vilniaus kvapo, žmonių paprastumo, tikrosios bohemos. Kita vertus – esu užtektinai patyrusi, kad labiausiai vertinčiau ne aplinką, o žmogų, kuris yra šalia. Juk ne taip svarbu, kokie žmonės Laisvės alėjoje vaikšto, – svarbiau, kas yra namie greta manęs. Sakote, Kaune nėra ką veikti? Mudu ir dviese galime sugalvoti, ką veikti. Pavyzdžiui – nuskristi į Ameriką...

Kaip pirmoji kelionė kartu – sakyčiau, labai įspūdinga!

Tikrai (šypsosi). Keliavome po žemyną tris savaites, ir buvo labai linksma. Ne kiekvienam pasiseka susirasti antrąją pusę, su kuria būtų taip gera ir lengva bendrauti. Man pasisekė.

Taigi nebėra dėl ko liūdėti?

Esu mylima, patenkinta, tikrai neturiu kuo skųstis. Gražiai gyvenu, ruošiu valgį, vedžioju savo kalytę Zarą po parką, lankau pilatesą, pradėjau mokytis teniso. Rodos, viskas nuostabu, tik... Man jau ima trūkti veiklos. Įsitikinau: kuo daugiau užsiimi, tuo daugiau ir nuveiki. Kuo mažiau užsiimi, tuo mažiau nuveiki. Buvau įpratusi nuolat lėkti, todėl man norisi už kažko kabintis, kažką daryti... Neįsivaizduoju, kas tai galėtų būti, tik žinau, kad nenoriu dirbti kitiems – noriu dirbti sau. Įtemptai galvojant, mąstant, domintis, tikrai turėtų kas nors ateiti į galvą.

Juk galėtum ir nieko nesiimti: tiesiog būti graži ir viskuo aprūpinta moteris, turinti daug laisvo laiko, dieną pradedanti viename salone, baigianti – kitame...

Tikrai negalėčiau. Manau, ir vyrai tai vertina: jie labai jaučia, kurios moterys baltarankės, kurių nagučiai tik į save riesti... Džiaugiuosi, kad tėvai taip išauklėjo, jog pinigai ir turtai man nėra esmė. Jaučiuosi esanti gilesnė asmenybė, turiu kitokių vertybių. Bendravimą ir supratimą vertinu labiau už pinigus. Jei atvirai – nė nežinau, kiek mano draugas tų pinigų turi, kiek jis gali sau leisti... Ir netaškau jo pinigų salonams. Net – atvirkščiai: jis iš manęs išmoko taupyti! Pati daug metų dirbau, puikiai žinau pinigų vertę, todėl negaliu žiūrėti, kaip jie švaistomi. Draugystės pradžioje Rimvydas gal truputį jautė norą pasirodyti prieš mane: švyst čia, švyst ten... „Negalima šitaip, – ėmiau jį auklėti, – pinigai sunkiai uždirbami, juos reikia pataupyti!“

Ką tu darai! Jam vis dar tęsiasi svaigaus įsimylėjimo fazė – jos nereikia slopinti, ji praeis savaime!

Gal (šypteli). Bet man tikrai svarbūs ne turtai. Aišku, džiaugiuosi, kad draugui gerai sekasi, kad jo klubas – vienas geriausių visame Kaune, kad ten renkasi gražūs žmonės.

Nepavydi savo draugo toms gražioms merginoms, kurios ten renkasi?

Tikrai ne. Tik nuo vyro priklauso, moteris pavydės ar ne. Jei jis suteiks tam pagrindo... Rimvydas jo nesuteikia – niekada nemačiau, kad rodytų malonų dėmesį kitai moteriai. Aš jaučiuosi saugi.

Tu jau suaugusi, patyrusi, racionali, nepriimi skubotų sprendimų – taigi tikriausiai rytoj dar neištekėsi?

Dar ne... Bet tokiame amžiuje jau norisi šeimos, taigi visko galiu prisigalvoti. Ir merginos mane skatina... Goda net naktimis sapnuoja, kad aš išteku (juokiasi). Vieną rytą skambina: „Nilka, dar nepasipiršo?“ – „Ne.“ – „O taip aiškiai sapnavau, kad sutikau tave klube, žiūriu – vestuvinis žiedas ant piršto! Supykau, kad manęs nepakvietei, o tu ramiu veidu paaiškinai, kad greitai apsisprendėt, paskubom apsiženijot...“

Taigi nebus taip, kad tu niekam nieko nesakiusi ištekėsi?

Ne... Aš – ne slapukė.

Ko jautiesi pasimokiusi per visą šį laiką?

Supratau, kad jeigu myli žmogų, reikia tai rodyti. Nepamiršti savo meilės, neslėpti jos. Tai galioja abiem pusėms: jeigu yra jausmai, gražūs santykiai, reikia būti likimui už tai dėkingam, o ne priimti tai kaip savaime suprantamą dalyką. Džiaugiuosi, kad naujuose santykiuose atsirado kalbėjimasis. Jeigu kas nors nelabai patinka, imu ir pasakau: „Gal galime apie tai pasišnekėti, gal gali daugiau taip nebedaryti, nes mane tai skaudina...“ Atsiranda susitarimas. Nekeliame tono, nerėkiame vienas ant kito – diplomatiškai susitariame gražiuoju. Manau, tai ir yra branda. Metams bėgant viskas keičiasi: vienokia buvau, kai įsimylėjau devyniolikos, ir visai kitokia – dabar. Bet viskas – savo laiku.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką