Paryžiuje gyvenanti Nijolė Dahmani 15min atskleidė, dėl kokių priežasčių šiuo metu gyvena meilės kupiname mieste, ko ją išmokė vos trejų metų Salima ir neseniai pasaulį išvydusi penkių mėnesių Kaya, ir kodėl ji taip stipriai ilgisi gimtosios Lietuvos.
– Jūsų instagramas žvilga nuo įvairiausių kelionių, prabangaus gyvenimo ir net dviejų labai žavių dukrų. Tačiau įdomu sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip susipažinote su savo būsimu vyru?
– Likimas su Mani suvedė net kelis kartus. Todėl užfiksuoti tikslią datą, kada mes susipažinome, būtų sunku. Vienas kitą pamename dar gerokai iš anksčiau nei iki to karto, kai iš tikrųjų vienas kitam prisistatėme. Iš kažkur buvome girdėję vienas apie kitą, tačiau, kaip mes patys sakėme, nebuvome dar išlaukę savo laiko.
Oficialiai mus supažindino mūsų bendras draugas mano vyro organizuotame renginyje. Toliau sekė bendrų draugų susibūrimai, pokalbiai, galiausiai pasimatymai ir kelionės.
– Kas paskatino pradėti bendro gyvenimo pradžią kartu? Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip jums pasipiršo?
– Ilgai žiedelio ant piršto laukti nereikėjo! Jis pasipiršo man labai gražioje Paryžiaus vietoje, priešais Šv. Marijos Magdalenos bažnyčią. Prieš tai buvome suplanavę susitikimą, nes kartu turėjome apsilankyti „Leonor Greyl“ salone dėl plaukų procedūros. Tiesa, dėl to netikėtumo mes į jį vėlavome.
Tuo metu neturėjau jokio žalio supratimo, nors jau kurį laiką puoselėjome tikrai gražius santykius, daug kartu keliavome ir netgi buvo kalbų apie bendrą ateitį. Tačiau man nekilo jokia mintis, kad tai įvyks būtent tą dieną. O tą dieną prisimenu kaip šiandien, nes buvau labai maloniai nustebinta. Buvo gera žinoti, kad kažkas nori su manimi praleisti visą likusį gyvenimą ir net turi drąsos žengti tokį svarbų žingsnį.
– Turbūt kaip Paryžiuje gyvenanti pora turėjote iškelti pasaką primenančias vestuves. Ar taip ir padarėte?
– Na, po sužadėtuvių neilgai trukus apsigyvenome kartu, vestuves surengti galvojome jau kitais metais. Tačiau po metų į mūsų gyvenimą pasibeldė pirmagimė Salima Tiana, kuri šiek tiek sujaukė būsimus planus.
Aš nenorėjau tuoktis būdama nėščia, todėl vestuves atšventėme praėjus dviem mėnesiams po dukros gimimo. Prisimenu, kad buvo išties graži šventė. Susituokėme Paryžiaus centro merijoje, dalyvavo tik artimiausi draugai.
Gimus Salimai norėjome įforminti mūsų šeimą, todėl šventę surengėme ganėtinai greitai. Nusprendėme daryti kuklias, jaukumo perpildytas vestuves. Vis dėlto apie dideles vestuves vis dar pasvajojame ir planuojame kelių metų bėgyje ir vėl iškelti.
– Galima išgirsti įvairiausių situacijų, kai iš skirtingų pasaulių esantys sutuoktiniai pradeda nesutarti dėl įvairiausių tradicijų ar net religijos. Tai kaip yra jūsų šeimoje, dėl ko tenka susipykti? Ir kokiais būdais šiuos barnius sprendžiate?
– Manau, kad nereikia būti iš skirtingų pasaulių, kad sutartum ar nesutartum. Viskas priklauso nuo noro tuos nesutarimus išspręsti ir juos paversti kompromisais. Kaip ir bet kuri pora, to mokomės ir mes. Mano manymu, namų be dūmų nebūna, o jei būna, tai kažkuri pusė matomai prisitaiko kaip kitam patogiau. Iš esmės juk visi esame skirtingi. Net giminaičiai, kurie augo toje pačioje šeimoje, irgi yra visi skirtingi, o čia šnekame apie suaugusius žmones skirtinguose pasauliuose.
Žinoma, nesutarimų būna. Tačiau juos vienaip ar kitaip mes išsprendžiame. Nuolat primenu sau, kad atsiprašymas yra menas, o atleidimas yra mokslas. Juk tradicijas šeimoje mes kuriame patys, ką atsinešame iš savo šeimų ir ką sugalvojame šiuo metu. Vienareikšmiškai šventes švenčiame kartu, gerbdami vieni kitų skirtumus ir stengdamiesi išlaikyti balansą vienas kito atžvilgiu, kad neliktų nuskriaustųjų.
– Panašu, kad jūsų sutuoktinis užsiima tikrai įdomia veikla, bendradarbiauja su pasaulinio lygio žvaigždėmis, dalyvauja įvairiuose projektuose. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie savo vyrą, jo veiklą ir koks jis yra tėtis savo vaikams?
– Mano vyras dirba muzikos industrijoje. Joje užsiima beveik viskuo: nuo muzikinių įrašų, talentų paieškos, prodiusavimo, renginių, koncertų organizavimo iki pasaulinio lygio atlikėjų užsakymų muzikiniams ir kitiems projektams. Jis dirba tikrai daug, dėl to daug keliauja, turi būti nuolat pasiekiamas telefonu dėl darbo reikalų. Todėl galima sakyti, kad jis dirba visą parą. Mani nedirba standartinio darbo, kurio darbo valandos iki 17 val. vakaro ir gali laisvai skirti daug laiko savo šeimai. Pas jį yra atvirkščiai, atsirandantys dažni renginiai, koncertai, projektai atima labai daug laiko.
Visgi, kai būname visi namuose, mes stengiamės savo laiką praleisti kokybiškai ir nuveikti ką nors smagaus kartu. Todėl dažnai keliaujame, galime sau leisti išvykti į visokius pasaulio kampelius ir nelaukti būsimų atostogų. Iš esmės mes nesame standartinė šeima, pradedant nuo sudėties ir baigiant gyvenimo būdu.
O jeigu kalbant apie Mani buvimą tėčiu, tai jis paprasčiausiai yra mylintis tėtis. Jis savo dukras myli, jomis rūpinasi ir stengiasi suteikti viską, ką gali.
– Atkreipiau dėmesį, kad savo dukroms Salimai ir Kayai sukūrėte atskirą instagramo anketą. Kaip kilo ši idėja ir, žinoma, svarbu paklausti, kodėl būtent tokie mergaičių vardai?
– Sukūrėme atskirtą instagramo paskyrą ir mūsų dukrytėms. Joje fiksuojame ypatingas akimirkas, kuriomis norime dalintis su artimais žmonėmis. Smagu atsiversti jų anketą ir matyti, kaip jos auga, keičiasi.
Mergaičių vardus rinkome atsižvelgdami į kelis kriterijus. Visų pirma, vardai turėjo būti paprasti, visiems perskaitomi ir ištariami. Juk mes nežinome, kur vėliau jos norės gyventi užaugusios. Pasaulis yra platus, o vardų norėjosi ieškoti suprantamų.
Ši idėja kilo vien dėl to, kad pačiai išvykus į užsienį prisistatyti buvo sudėtinga. Žmonės dažnai nesupranta, neišgirsta vardo, tada prašo jį pasakyti skiemenimis, o tada dar ir paraidžiui... Tad norint išvengti tokių situacijų mūsų dukroms, tiesiog nesugalvojome jokių sudėtingų ar „neįkandamų“ vardų.
Taip pat man asmeniškai buvo svarbu, kad vardai baigtųsi raide A. Toks sprendimas buvo priimtas, kad grįžus į Lietuvą nereikėtų jo lietuvinti ir kaip nors kitaip tarti. Dar ieškojome tokių, kuriuose nebūtų skirtingai tariamų raidžių, pavyzdžiui, J, G, Š ir t.t. Na, ir, žinoma, kad tas vardas nekeltų jokių asociacijų su kitais žmonėmis. Juk dažnai taip nutinka, kai išgirstame kokį nors vardą, prieš akis iškyla visai kito žmogaus portretas.
Vis dėlto vardus rinkti nebuvo lengva. Juokaudama iki šiol sakau, kad dėl pirmagimės vardo taip ir nesutarėme, todėl jai davėme du vardus – Salima Tiana. Na, o šįkart apsiribojome vienu, trumpu ir labai gražiu Kayos vardu.
– Beveik kiekvienoje jūsų nuotraukoje galima pamatyti plačią šypseną ir nepriekaištingą išvaizdą. Juk esate dviejų mažylių mama, įsivaizduoju, kad visur turėtumėte skubėti. Kaip jums pavyksta visur suspėti?
– Nepavyksta! Visko būna! Esu moteris, kaip ir mes visos. Nuolat skubu mėgindama visur suspėti ir dažniausiai vis tiek tenka vėluoti. Niekada nebuvau labai punktuali, tai įsivaizduokite, kas turėjo būti, atsiradus pirmam, o vėliau ir antram vaikui. Nors galiu pasakyti, kad per visą šį laiką dukrytės mane „ištreniravo“. Dabar galiu susiruošti per labai trumpą laiką, man užtenka vos penkių minučių.
Beje, gebėjimas planuoti irgi yra mažųjų nuopelnas. Galiu pasakyti, kad vaikai – tai didelė organizacija. Ypač tada, kai nori nuveikti ką nors daugiau nei tik nubėgti iki parduotuvės. Kai žinau, kad kitą dieną reikės kažkur eiti, susiruošiu dar iš vakaro. Pradedu aprangą dėlioti, maistą ir sauskelnių krepšį ruošti, Salimos kuprinę perdėlioju.
Žodžiu, stengiuosi planuoti bei organizuoti, apgalvoti viską kiek įmanoma anksčiau. Nes žinau save. Paskutinę minutę tikrai ką nors pamiršiu.
Na, o dėl šypsenos, tai nuotraukų, kai verkiame, į socialinį tinklą nedėsime. O ir šiaip pati mieliau pasijuoksiu nei liūdėsiu, tai ir atsispindi mano instagramo paskyroje. Nesu robotas, kuris nuolat šypsotųsi ir būtų laimingas, tikrai taip nėra. Esu žmogus su įvairiausiomis emocijomis. Tiesiog iš esmės manau, kad gyvenime viskas klostysis kur kas geriau, jei į viską žiūrėsime paprasčiau ir su humoru.
– Po kiekvienu įrašu instagrame parašote po mielą tekstą, iš kurio akivaizdu, kad savo gyvenimu džiaugiatės. Ar galėtumėte atskleisti, kokia yra tokio gyvenimo paslaptis?
– Kaip jau minėjau, gyvenimas yra spalvotas, reikia mokėti jį priimti. Visuomet žinau, kad ir kokia situacija bebūtų, ji nesitęs amžinai ir viskas visada išeis tik į gerą. Toks požiūris padeda. Nėra jokio laimingo gyvenimo paslapties. Mes kiekvienas savo gyvenimą kuriame tokį, kokį norime turėti. Kiekviena diena yra pasirinkimas, kaip ją nori nugyventi. Jei kas nors netinka, visada galima tai pakeisti. Niekas negali priversti elgtis ar gyventi taip, kaip nenori. Jei kiekvienas tai suprastume, manau, pasaulyje būtų daugiau laimingų žmonių.
– Kuo skiriasi gyvenimas gimtojoje Lietuvoje ir mada garsėjančiame Paryžiuje? Galbūt mados sostinė tapo jūsų tikraisiais namais, o į gimtinę grįžti neplanuojate?
– Lietuva man visada bus tikrieji širdies namai. Aš visada viena koja ten. Nepaleidžiu Lietuvos dar niekaip. Negaliu ilgai ištverti negrįžtant atgal. Tai mano namai, šeima, draugai, ten viskas artima, ten visas mano gyvenimas. Myliu Lietuvą.
Tuo tarpu Paryžius man vis dar svetimas. Nors meilė šiam miestui po truputį atsiranda, bet man tai trunka kiek ilgiau nei kitiems, kurie pamilo šį miestą iš pirmo žvilgsnio. Tai be galo gražus miestas, turintis daug šurmulio, kuris galbūt pradžioje atrodė gąsdinantis, tačiau su laiku prie jo pripranti. Kuriu savo gyvenimą šiame mieste gal kiek nedrąsiai, vis dar atsargiai, bet manau, kad judu teisinga linkme.
Visgi mados atžvilgiu tai yra madingas miestas. Gatvėje galima sutikti tikrai ne vieną instagramo stileivą. Iš jų gali pasisemti nemažai stiliaus idėjų. Visi mados renginiai vyksta čia. O ir pats gyvenimas čia verda visą parą, kiekvieną dieną rasi, ką veikti, mane tas labai žavi ir įtraukia.
– Be to, ar užsiimate kokia nors veikla, darbu Paryžiuje ir kaip atsirado „P.S Lov3 clothing“ drabužių tinklas?
– Pati šiuo metu esu vadinamose motinystės atostogose. Turiu dvi mažametes dukrytes, tarp jų nedidelis metų skirtumas, todėl pasiruošti ir grįžti į darbus taip ir nespėjau. Beje, nuolat atsiranda papildomos veiklos.
O drabužių tinklą „P.S Lov3 clothing“ sugalvojome įkurti kartu su drauge Lietuvoje. Paryžiuje didelė pasiūla madingų drabužių, todėl pasitarusios pradėjome bendradarbiauti su keliais butikais. Nors šiuo metu esame kiek pristabdžiusios veiklą, tačiau, paaugus dukroms, mielai grįžčiau į mados ir grožio verslą.
Pasaką primenantis Nijolės Dahmani gyvenimas – galerijoje:
