Seserys, tiekiančios pedofilams savo vienturtes dukreles. Moterys, turtus besikraunančios iš prekybos vaikais. Pamynusios garbę ir sąžinę. Tokį scenarijų anuomet rašė buvęs Laimutės Stankūnaitės sugyventinis Drąsius Kedys. Scenarijų – ne Holivudui ir net ne vietiniams vaidybinių filmų kūrėjams, o savo mažametei dukrai ir visuomenei.
Suprasdama, kokias nesąmones skleidžia šis Kauno stileiva, Violeta Naruševičienė nutarė veikti ryžtingai. Kreipėsi kur tik galėjo. Rašė visiems. Gynėsi kaip išmanydama. Įsisodinusi dukrelę į savąjį automobilį nieko nelaukdama nuvežė ją pas vilniečius ekspertus. Kad šie mažametę visapusiškai apžiūrėtų ir tartų savo neginčytiną žodį, buvo ji tvirkinama ir prievartaujama ar ne. Sulaukusi atsakymo ji buvo tikra – po mėnesio kito iš šmeižiko prisiteis jei ne milijoną, tai bent pusę tikrai. Tačiau ničnieko nespės – ją nušaus. Vidury baltos dienos. Be gailesčio ir šaltakraujiškai.
Girdėdami viešai skleidžiamą melą be mamos likusios mažametės artimieji prašys vieno – leisti jai ramiai gyventi ir kuo greičiau sulaikyti žudiką. Tačiau vietoj ramybės mergaitė ir toliau bus nuodijama politikų ir žiniasklaidos pasakojimais apie tai, kaip jos mama ją pristatydavusi „dėdėms“, kaip ji po to bendravimo vaikščiodavusi su sauskelnėmis...
„Kaip gali Landsbergis apie mano anūkę žinoti daugiau negu aš, močiutė“, – stebėsis ponia Nijolė, iš karto po žudynių Kaune išsivežusi mergaitę kartu su ja gyventi į vieną Vakarų valstybę.
Mergaitė, atšventusi Kalėdas ir Naujuosius Lietuvoje, jau pakeliui į savo naujuosius namus. Mamos netekusi mažametė išsivežė ten ir savąją svajonę – arkliukų kolekciją.
