Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 27d. 08:02

Po įveikto krūties vėžio – atviras Aušros Maldeikienės interviu: apie ligą, mirtį ir norą gyventi

Aušra Maldeikienė Interviu
Viganto Ovadnevo, Ernestos Čičiurkaitės nuotr. / Aušra Maldeikienė

Prieš metus europarlamentarei Aušrai Maldeikienei diagnozavus krūties vėžį, gyvenimas aukštyn kojomis toli gražu neapsivertė. Taip, ji neslepia, kad buvo dienų, kai atrodė, jog daugiau niekada nebebus tokia pat sveika, o nuovargis ir nuo chemoterapijos skaudantys delnai neleis grįžti į normalią dienos rutiną. Bet rankų niekada nenuleidžianti, dabar jau galutinai pasveikusi politikė sako, kad yra kur kas didesnių problemų, nei iš gydytojo išgirsta diagnozė – „Jums vėžys“. Apie mirtį ir norą gyventi, pakilimus bei nuopolius – atvirai 15min interviu.

Kalbėti apie onkologines ligas pasiryžęs ne kiekvienas. Dalis žmonių baiminasi, kad sužinoję aplinkiniai gatvėje juos palydės kreivais žvilgsniais ar išstums už sociumo ribų. Kitokią nuomonę šiuo klausimu turi Aušra Maldeikienė. Anot politikės, reikia ir net privaloma garsiai diskutuoti apie vėžį. Ši liga nėra neįveikiama, nors daugelis žmonių, sužinoję, kad serga, jau turi išankstines nuostatas, o jomis vadovaudamiesi kelia paniką ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Kad serga krūties vėžiu, pati Aušra sužinojo rugpjūčio mėnesį. Jai buvo atlikta operacija, prasidėjo chemoterapijos kursas. Bet, kaip sako moteris, ji niekada nesustojo dirbti, stengėsi save motyvuoti. „Nesuprantu, kodėl aš turėčiau dabar artimiausiu metu mirti. Jei kas nors labai šito laukia, ilgai laukęs dar palauks“, – interviu metu juokiasi moteris ir atvirai papasakoja apie metus trukusį gydymą, silpnumo akimirkas bei gyvenimo džiaugsmą.

– Aušra, paskambinusi jums pasakiau, kad norėčiau pasikalbėti apie ligą, dabartinį gyvenimo etapą. Atrodo nė nesuabejojusi sutikote duoti interviu. Ar dabar, praėjus metams po žinios, kad sergate krūties vėžiu, jau pripratote prie žurnalistų skambučių, prašančių paatvirauti šia tema?

– Pasikalbėti apie onkologinę ligą žurnalistai man skambino ne taip ir dažnai, bet šia tema garsiai kalbėti ir šviesti žmones reikia kuo daugiau. Kol gydžiausi, supratau, kokia neskani, nevalgoma mišrainė yra sumaišyta lietuvių galvose. Taip, turėjau nueiti nemalonų gydymosi kelią, bet man nereikėjo gulėti metus su sugipsuota ir virš lovos iškelta koja. Nežinau kodėl, bet šiuo atveju žmonės įsivaizduoja, kad tai nieko baisaus, o diagnozė „Jums onkologinė liga“ tampa tarsi gyvenimo nuosprendžiu.

Prisipažinsiu, kartais būdavo sunku, nes reikėdavo prisiversti dirbti, o jėgų tam neturėdavau, norėdavau tik gulėti. Tuomet stengdavausi nenuleisti rankų, todėl ir kartoju, kaip svarbu keisti požiūrį į šią ligą. Juk dabar Lietuvoje vėžiu serga beveik 120 tūkst. žmonių, bet daugelis gyvena ir dar ilgai gyvens. Man buvo didelis smūgis, kai sužinojau, kad sergantys žmonės nesigydo. Atsiranda ir tokių, kurie geria žibalą, daktarai pasakoja, jog būna įsipila ir aviacinio spirito. Tokio ligonio tuomet ir gydyti nebereikia, nes jis pats sau kenkia. Nereikia kvailioti, svarbu klausyti specialistų patarimų ir laikytis jų paskirto režimo. Vėžys neatsiranda nuo karmos, blogos akies, cukraus ir visokių kitokių nesąmonių. Pavyzdžiui, krūties vėžys – tai paprasčiausias hormonų sutrikimas.

Pamenu, kai kelioms savo draugėms papasakojau, kaip aš jaučiausi sirgdama, jos džiaugėsi, kad pasidalijau savo patirtimi. Dabar ir jos, užklupus tokiai ligai, nebijotų gydytis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė

– Kalbate, atrodo, gana pozityviai, o kaip šiuo metu laikotės, ar jau pavyko galutinai įveikti ligą?

– Gegužės 6 dieną man padarė paskutinę švitinimo procedūrą. Dabar jau esu pasveikusi, bet kurį laiką dar turėsiu kas tris mėnesius lankytis pas gydytojus, vėliau pasitikrinti kartą per metus. Manau, kad tai nėra labai baisu, ypač jei žmonės viską priimtų ramiau, nebūtų išgąsdinti.

– O kaip jūs manote, iš kur žmonėms atsiranda tokia onkologinės ligos baimė, nenoras gydytis?

– Kalbėti apie ligą reikėtų paprasčiau, pasaulyje yra tikrai baisesnių dalykų. Taip, Lietuvoje daugiausia moterų miršta nuo krūties vėžio, bet jei ji laiku pastebima, dauguma onkologinių ligų yra pagydomos. Antra, atrodo, kad išgirdus žodžius „onkologinė liga“, kažkas susisuka žmogaus galvoje. Neseniai moteriškame žurnale perskaičiau straipsnį „Vėžys – ne sloga“. Juk apendicitas irgi ne sloga, jei laiku neišgydysi, tikrai numirsi, o susirgusi vėžiu gal dar metų metus gyvensi. Visokie unikauskai, kurie nusikliedi, yra kažkas siaubingo. Jis savo laidoje pranešė, kad Lietuvoje nuo krūties vėžio miršta 90 tūkst. moterų, bet tiek žmonių bendrai miršta per metus. Aš jam tada net laišką parašiau.

Mūsų šaliai labai trūksta suvokimo, kad mus ištinka ligos ir esame mirtingi. Taip pat kartais lengvai pamišę nuomonės formuotojai aiškina 4000 metų indų išmintį, esą vėžys yra karminis susirgimas už blogą charakterį. Beje, esu ir pati gavusi tokių laiškų, kad šia liga Dievas atlygino. Ši idėja yra absurdiška, juk gyvename XXI amžiuje. O kuo dėtas cukrus? Nuo jo galime nebent nutukti. Nereikia apie viską galvoti taip primityviai. Pavyzdžiui, vakariečiai į šią ligą žiūri daug paprasčiau, nesimaino jų veido išraiška, kai pasakai, kad sergi.

– Apie diagnozę sužinojote jau beveik prieš metus. Kas per visą tą laiką buvo sunkiausia?

– Pajaučiau, kad susirgau dar 2018 metų rudenį. Mane kankino nuolatinis nuovargis, buvo sunku dirbti, kartais jis buvo net sunkesnis už pačią ligą. Kai į chemoterapijos pabaigą taip skaudėjo pirštus, kad nebegalėjau spausdinti klaviatūra, pasidarė graudu. Tuomet atsirado keistas jausmas, galvojau, kada niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau.

Bet po poros savaičių viskas praėjo. Kartais jausdavau silpnumą, bet blogiausios buvo tik kelios dienos. Atrodė, kad labai sunkiai sirgčiau gripu, tik temperatūros nebuvo – gulėjau lovoje ir neturėjau jėgų net televizoriaus žiūrėti. Tiesiog snaudžiau. Ir tai tikrai nebuvo pats baisiausias dalykas, kuris galėjo nutikti.

– Onkologine liga sergantys žmonės dažnai susiduria su stigmomis, atsiranda įvairių stereotipų, ypač kai moterims tenka nusiskusti plaukus. Ar jus gąsdino tai, kad veidrodyje matėte slenkančias kasas?

– Tai dar vienas mitas. Kažkodėl visoms labai baisu netekti plaukų. Na, nebus, tai nebus. Tu neturėsi plaukų ir taškas. Ši istorija baigta. Tai buvo tikrai nedidelė problema. Labai greitai prie to pripratau ir patogiai gyvenau. Nedarydavau cirko, užsidėdavau peruką ir vaikščiodavau. Dabar mano plaukai yra trumpi, ataugę. Taip ir nešioju. Ateityje juos taip pat kirpsiu ir nebedažysiu. Būsiu tokia, kokia esu. Moterys, kurioms yra virš 55 metų, turėtų suprasti, kad žili plaukai yra labai gražūs, o būti senai yra visiškai ne gėda.

Jei kas manyje ir pasikeitė, tai atėjo suvokimas, kad aš noriu būti tokia, kaip vakarietės moterys, o ne tokia, kaip Rytų europietės, kurios naudoja labai daug makiažo ir plaukus sustato į didelius rutulius. Dabar man yra didelis malonumas ruoštis kur nors išeiti, susitaupo daug pinigų kirpimui ir dažymui.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė

– Atrodo, mirties žmonės, kad ir kaip drąsiai apie ją kalbėtų, vis tiek bijo. Bet iš skaitytų interviu panašu, kad jūs visai dėl to nesijaudinate. Tai priimate kaip gyvenimo duotybę?

– Apie mirtį baisiai kalba žmonės, kurie neturi smegenų. Jūs manęs galite paklausti, ar aš noriu numirti. Ne, aš noriu pagyventi, ypač dabar, kai esu sveika ir labai gerai jaučiuosi. Bet ar mirsiu? Taip, mirsiu. Ar nuo vėžio? Nežinau. Vėlgi, manau, kad lietuviams labai reikia keisti savo mąstymą. Vaikas nuo mažens turi žinoti, kad žmonės miršta, yra laidojami.

Kai dar tiksliai nežinojau savo diagnozės, mane labai nustebino supratimas, kad nebijau mirti. Tos neapibrėžtos savaitės nebuvo baisios, tik pasidarė šiek tiek graudu, laukiau, kas bus toliau, bet neišsigandau. Suprantu, kad taip jau yra.

– Prisijaukinote mintis apie mirtį?

– Jau nuo vaikystės esu jas prisijaukinusi. Kai buvau maža, gyvenau su vienuolėmis, jos mane išmokė už kiekvieną mirusį asmenį, kurių šeimoje buvo 17, sukalbėti maldą. Užtrukdavo labai ilgai. Tie žmonės, kurie iš tikrųjų yra tikintys, su savimi visada nešiojasi mintis apie mirtį. Juk tikėjimas ir yra apie mirtį, ir tai, kas bus po to. Kartais netgi įdomu, o kas gi bus.

– Esate minėjusi, kad sūnui parašėte laišką, kuriame išdėstėte, kokių laidotuvių norėtumėte. Ką reiškia gyventi, kai jauti, kad netrukus gali būti paskutinė diena?

– Tas tekstas, kaip mane palaidoti, yra parašytas, jei neklystu, dar 2010 metais. Kai Lietuvoje pradėjo laidoti žmones viešai, kategoriškai pasakiau, kad mano laidotuvės turi būti privačios, mažos. Tai juk ne cirkas, nenoriu viešumo ir savo nuomonės nepakeičiau. Net esu sugalvojusi, kokia muzika turi groti. Bet testamentas neturi jokio ryšio su dabartine situacija, tuo metu, kai jį sudariau, buvau visiškai sveika. Pamenu, notarė dar klausė, kas atsitiko, o aš tik galvojau, kad turi būti tvarka. Viską reikia daryti laiku. Testamentą reikia rašyti, kai turi bent truputį turto ir vaikų, tuomet svarbu apie juos pagalvoti.

– O artimieji ramiai priėmė žinią, kad sergate?

– Kai sužinojau diagnozę galvojau, kaip gerai, kad mano mama yra mirusi, nes jai tai būtų buvusi nepakeliama našta. Dievas buvo man geras, aplink subūrė labai sveiko proto žmones. Niekas nepuolė džiaugtis, bet ir vaikai, ir artimieji stengėsi padėti, kai reikėjo. O, kai pradėdavau ko nors zirzenti, juokdavosi, sakydavo, gal jau baik.

– Sunkiu metu jums padėjo brolis Kazimieras. Ar tai yra žmogus, kuriam visada išsipasakojate, atveriate savo širdį, kai kas nors slegia?

– Absoliučiai. Jis ir po mano operacijos visas dienas sąžiningai buvo šalia manęs, atnešdavo maisto, iškepdavo bulvinių blynų. Moterys paskui pradėjo klausinėti, kas jis toks ir kodėl mane lanko (juokiasi).

– Ar per šį laiką labai pasikeitė jūsų draugų ratas?

– Žinote, daugumą savo draugų aš pažįstu nuo 3 arba 5 klasės. Jie nesikeičia priklausomai nuo statuso ar ligos. Žinoma, kai susirgau, gavau daugiau jų dėmesio, draugės stengėsi paklausti, kaip man sekasi. Bet niekas mano gyvenime nepasikeitė, tai nėra stebuklas. Vis dėlto, man jau 62 metai ir, jei savo aplinkoje turėčiau tokių draugų, kurie neigiamai reaguoja į ligą, kažkas su manimi būtų negerai. Iki 40-ties metų, manau, jau reikėtų tokius draugus pamiršti.

– O ar pasikeitė visuomenės požiūris į jus?

– Daug žmonių rašė gražius laiškus, linkėjimus, džiaugėsi, kai parašiau, jog esu jau pasveikusi. Žinoma, buvo ir siunčiančių nemalonias žinutes, bet tokių juk visada atsiranda. Toks jau politiko darbas, kad tavęs nemėgsta.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė

– Krūties vėžiu kiekvienais metais suserga daugybė moterų. Ką joms patartumėte?

– Nebijoti. Ramiai tikrintis ir nepanikuoti, klausytis gydytojų. Aš viską, ką man liepdavo, įvykdydavau. Per tą laiką gavau ir labai daug laiškų su patarimais, ką turėčiau vartoti, kad pasveikčiau, bet nekreipdavau į juos dėmesio. Reikia stengtis palaikyti savo jėgas, dirbti, nesidomėti papildoma informacija, valgyti, vaikščioti, neieškoti mistinių gelbėjimosi kelių.

– Žinot, kai žmonės išgirsta, kad serga onkologine liga, ateina suvokimas, kad po savęs reikia kažką palikti, padaryti visus nebaigtus darbus, išpildyti svajones. Jūs savęs tokiomis mintimis nekankinote?

– Kol pakankamai gerai jaučiausi, reikėjo dirbti, tai kada dar čia tas svajones savo pildysi. Nežinau, ne. Tik dažnai susitikdavau su draugėm pasišnekučiuoti ir tiek.

– Minėjote, kad važiuojate į kaimą. Dabar daugiau laiko stengiatės skirti sau, poilsiui?

– Nesvarbu, kaime ar Vilniuje, vis tiek dabar dirbu nuotoliniu būdu. Iš ryto pomidorai, o paskui – posėdžiai. Tiesiog kaime man linksmiau. Dėl ligos per tuos metus praleidau tik 4 darbo dienas. Dažnai gaudavau daug priekaištų, daug kas sakė, jei miršti, tai ko lendi, atiduok savo vietą kitam, kas dirbtų tą darbą. Tai žmonės gali būti ramūs, aš dirbau.

– O kaip išgyvenote karantino laikotarpį? Ar nesinorėjo šalia sielai artimo žmogaus?

– Oi, karantinas buvo labai geras laikas. Padarydavau dar daugiau darbų. Pas mane ateidavo Kaziukas, užsukdavo vaikai. Tiek, kiek aš turiu aplink save žmonių, man jų visų užtenka ir jokių pseudoartimųjų nereikia.

Vis dėlto sutikime, man yra 60 su viršumi metų. Problemos kamuoja žmones, kai jiems yra 20 ar 30 metų, o protingi gyvena savo amžiuje. Tai padaro gyvenimą ramų. Aš tikrai negyvenu tame tarpsnyje, kai labai rūpinuosi, kad šalia manęs kas nors būtų. O kam? Kaip tik nusipurtau nuo tokios minties. Turiu savo gyvenimo taisykles, o santykiai yra sudėtingas derinimo mechanizmas. Kai tau 20 metų, jis gali įvykti gana lengvai, kai 40 – sudėtingiau, o mano amžiuje tai tiesiog jau nesąmonė.

– Kokie tuomet jūsų ateities planai?

– Laukiu savo pensijos, tuomet persikelsiu į kaimą. Iki to laiko norėčiau būti sveika, skaityti ir rašyti knygas. Toks gyvenimas, kokį aš gyvenu, man dabar labai patinka.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką