Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologė pataria: kaip dukrai guosti mamą, kuri bijo išgirsti diagnozę – vėžys?

Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Asmeninio albumo nuotr. / Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Gerb. Ramune. Mano mamos pažastyje atsirado auglys. Kraujo tyrimo jai dar nedarė, dar nėra aišku, ar tai vėžys, bet aš bijau blogiausio... Man pačiai nustatyta vidutinė depresija. Bijau dėl savęs, kaip nepasinerti į dar gilesnę depresiją dėl mamos. Nežinau, kaip mamą guosti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Patyriau labai didelį stresą, kai sužinojau apie mamos ligą.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Esu labai pasimetusi, kyla visokių minčių. Pvz. kad brangiai kainuos mamos gydymas: mama dirba valytoja, mano tėvas darbininkas. Šeimoje mes 4 vaikai. Yra neįgalus brolis... Mūsų tėtis geria ir tai labai nervina mamą. Be to mamai labai sunku auginti neįgalų sūnų. Tai atima daug sveikatos, turbūt nuo nervų ir ta mamos liga... Labai lauksiu jūsų atsakymo. Audra

Laba diena, Audra. Skaitant jūsų laišką apima mintis, kad regis, tikrai labai mažai viltinga jūsų situacija, visgi tai tik pirmo įspūdžio mintys bei jausmai. Viltis, išeitis visada yra ir labai svarbu, kuo mes tikime.

Kol neatliktas kraujo tyrimas, nėra patvirtintos diagnozės, nereiktų daryti skubotų išvadų. Žinoma, reiktų pasiruošti visokiai įvykių eigai. Jūs teisi, ši liga greičiausiai yra „iš nervų“. Apie vėžinį susirgimą kaip psichosomatinę ligą kalbama jau seniai. Paprastai toks žmogus nemyli savęs, nevertina, menkina, visiškai negerbia savęs ir neskiria sau dėmesio, nesirūpina savimi ir ilgainiui susinaikina arba jis pasirenka sąmoningą poziciją nepasiduoti ir pradeda kovoti su savo paties agresija savęs atžvilgiu.

Nemažai žmonių sugebėjo įveikti šią ligą: jie ilgai ir nuosekliai dirbo su savimi, keitė įsisenėjusias negatyvias pažiūras, nelanksčius įsitikinimus, žalingas nuostatas – visą savo mąstymą, pasaulėžiūrą, įpročius, elgseną. Jie išmoko gerbti ir mylėti save, nustojo nuolat save kritikuoti.

Kuo daugiau žmogus patyrė skausmo, pykčio ir kuo labiau šiuos jausmus gniaužė, slopino, tuos stipresnė ir gilesnė yra jo depresija.

Onkologinės ligos turi emocines priežastis: neduodanti ramybės nuolatinė širdgėla ėda, griaužia žmogų iš vidaus, žmogus savo širdyje ilgai nešiojasi neapykantą, nuoskaudą, pyktį, kartais net įniršį ar didžiulį apmaudą, jis negali pamiršti tų skaudulių, gyvena gailėdamasis savęs.

Taigi, vėžys yra liga, kurią sukelia didelė ilgai jausta nuoskauda, kuri tiesiogine ta žodžio prasme „suėda“ kūną. Beviltiškumo, bejėgiškumo, nevilties jausmai tiesiog įsiskverbia į tokio žmogaus mąstymą. Visos šios minėtos pragaištingos emocijos tiesiog „suryja“ jo kūną. Taigi, žmogaus mąstymas tampa panašus į vėžinę ląstelę, kuri ardo audinius, kuri naikina ir save, ir visą organizmą. Ilgainiui žmogų sunaikina jo negatyvus mąstymas. Jis generuoja destruktyvias mintis, kurios jį ir nužudo.

Nuo negatyvaus mąstymo paprastai kenčia arba psichika, arba kūnas. Jūsų atveju – psichika. Depresija taip pat rodo susikaupusią vidinę agresiją, tai yra agresija, kuri nukreipta prieš save. Kraštutinė to forma yra nenoras gyventi.

Depresija – tai taip pat negatyvios mintys apie save ir pasaulį, tai užslopintos ir vėliau grįžusios skaudžios ir agresyvios emocijos. Depresija – tai gilus liūdesys ir sielvartas (dažniausiai atsinešti iš ankstyvos vaikystės), kurie yra neišjausti iki galo, neišgyventi. Tai gynybinė psichikos reakcija: jei vaikas iki galo išjaustų savo skausmą, galbūt jis tiesiog išprotėtų, numirtų.

Labai dažnai depresija sergantys žmonės yra patyrę gilias traumas savo vaikystėje: galbūt jie buvo atstumti, nenorimi, nelaukiami, emociškai apleisti, kritikuojami, menkinami, prieš juos naudojamas psichologinis, fizinis smurtas, kartais – ir seksualinė prievarta. Kuo daugiau žmogus patyrė skausmo, pykčio ir kuo labiau šiuos jausmus gniaužė, slopino, tuos stipresnė ir gilesnė yra jo depresija.

Turint omenyje, kokioje šeimoje jūs užaugote: geriantis tėvas, menkai save vertinanti, linkusi įkristi į aukos poziciją motina, situaciją dar labiau sunkinanti brolio negalia... Nieko nuostabaus, kad sergate depresija. Negalėjote atsiremti į savo artimuosius, negavote palaikymo, pripažinimo ir meilės tokios, kokios jums tada reikėjo (ir tebereikia), o greičiausiai patyrėte atmetimą. Dėl šių neigiamų patirčių dabar savo sielos gilumoje jūs ko gero laikote save neverta meilės.

Visgi, Audra, manau, galite sau padėti: visų pirma, įsisąmonindama ir įvardindama patirtą traumą (nebūtinai tai turi būti konkretus traumuojantis įvykis. Trauma gali būti, tarkime, nuolat pasikartojantis vaiko emocinis žlugdymas, menkinimas, kritikavimas, emocinis abejingumas ir t.t.) ir sąmoningai ją išgedėdama. Žinoma, be psichoterapeuto ar kito profesionalaus specialisto pagalbos tą padaryti yra labai sunku, o neturint tam tikrų žinių ir patirties praktiškai nelabai ir įmanoma.

Vaistai (jūsų atveju antidepresantai) palengvina depresijos simptomus, sušvelnina sunkią būseną, gali šiek tiek pagerinti nuotaiką, tačiau jie negydo problemos esmės, nesprendžia gilių tokios būsenos priežasčių, neprisiliečia prie jos šaknų. Taigi, manau, jums reiktų pradėti gydytis, tai yra ne tik vaistais, bet ir pokalbiu su žmogumi, kuriuo galėtumėte pasitikėti ir kuris turėtų patirties, kaip išeiti iš tokių būsenų ir pasveikti.

Manau, kad jūsų mamos liga gali suveikti atvirkščiai: t.y. ne bloginti būseną, o gerinti: liga gali mobilizuoti mamą keistis, pradėti gydytis, rūpintis savimi bei savo sveikata, pradėti gerbti ir mylėti save, imtis atsakomybės už savo gyvenimą.

Jums labai svarbu suprasti, kad mama yra pati atsakinga už save ir savo ligą, savo tokį gyvenimą. Mama pati jį pasirinko ir leidžia tokiam savo gyvenimui vykti (ne tėvas „tampo nervus“, o ji pati mama sau „tampo nervus“), taigi jūs galite ją palaikyti, suprasti, tačiau nereiktų prisiimti mamos gyvenimo naštos.

Neapsimeskite, kad nieko neįvyko

Taipogi jūs galite nuoširdžiai pasikalbėti su mama, išsakyti savo jausmus, neapsimesti, kad nieko neįvyko, neslėpti savo baimės, liūdesio, skausmo, nevaidinti to, ko nėra, „nesaugoti“ mamos ir paklausti, o kaip gi jaučiasi ji pati, ką mama galvoja. Žmonėms dažnai būna labai baisu atvirai kalbėtis apie tai, kas vyksta, neretai jie yra linkę galvoti, kad jų artimieji jaučia vienokius jausmus, o šie pasirodo jaučiais visai kitaip. Po artimųjų mirties žmonės dažnai labai apgailestauja, kad atvirai kažko neišsakė, nepasikalbėjo, nesidomėjo vieni kitais. Toks pokalbis gali būti kritinis lūžis jūsų santykiuose. Nuoširdus ir atviras pokalbis gali labai juos pasikeisti, tikėkimės į gerą pusę.

Dabar, Audra, jūsų ir mamos gyvenimas pasiekė kritinę ribą: gal šios ligos yra kvietimas atsisukti į save, pažvelgti į savo gyvenimą atviromis akimis, nustoti meluoti ir apgaudinėti save ir rimtai pažvelgti į savo skausmą? Tikiuosi taip ir įvyks, patikėkite labai daug kas priklauso nuo jūsų pačios pozicijos ir sąmoningo pasirinkimo, t.y. ar jūs būsi auka, kuri visą gyvenimą „rys“ vaistus ir skųsis savo baisiu gyvenimu, ar bandysite ieškoti sprendimo ir pagalbos, imsitės atsakomybės už save ir pradėsite keisti savo gyvenimą, mąstymą, santykį su savimi ir jus supančia aplinka. Sėkmės.

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką