Neištikimybė šeimoje ar ilgalaikiuose poros santykiuose dažnai slepia nusivylimą, baimę būti paliktam (-ai), kuomet santykiai kiek atitolsta, bei neurotinį poreikį pasitikrinti savo vyriškumą (moteriškumą). Neištikimybė paprastai negresia tai porai, kurioje vyksta abipusis partnerių augimas, tobulėjimas, kuomet žmonės rūpinasi vienas kitu, skiria vienas kitam tinkamą tikrą dėmesį, atidžiai įsiklauso, įsigilina į vienas kitą.
Taip vadinama „dvasinė neištikimybė“ kyla iš gilesnio bendravimo poreikio, kuomet žmogus ilgisi, trokšta šilumos, švelnumo, atsidavimo, kuriuos ir gauna iš meilužės ar meilužio. Tokia neištikimybė paprastai yra natūrali seka artumo bado (nebūtinai seksualinio) ir vienišumo jausmo, nes prieš išdavystę emociniame poros gyvenime būna prarastas pasitikėjimas ir pagarba, atsiranda nepakantumas ar net abejingumas kitam. Būtent tą atsiradusią emocinę tuštumą ir užpildo meilužė ar meilužis.
„Išduotasis“ šiuo atveju nėra vien auka, o ir bendrininkas, nes savo veiksmais, pavyzdžiui, abejingumu, šaltumu, atstūmimu, priekabėmis, užgauliojimais, seniai provokavo savo sutuoktinį (-ę) ieškoti supratimo, švelnumo ir meilės kitur. Taigi jis ar ji savotiškai pastūmėja savo antrą pusę į neištikimybę.
Kartais neištikimybės reiškinyje vertėtų pamatyti abi puses ir susimąstyti apie „raguotojo“ atsakomybę.
Kartais „išduotasis“ daugiau ar mažiau nutuokia tikrąją reikalų padėtį. Neretai „neištikimas“ partneris vienokiomis ar kitokiomis užuominomis praneša jam ar jai, kas iš tiesų vyksta. Tuo tarpu „išduotasis“ asmuo tiesiog nenori matyti realybės, nes ši verstų kardinaliai keistis arba tiesiog sužlugdytų. Šiuo atveju neištikimybės bendrininkavimo reiškinys yra dar akivaizdesnis. „Raguotajam“ partneriui vien mintis, kad jį ar ją gali palikti ir teks likti vienam (-ai), yra per daug siaubinga, todėl jis ar ji, patys to neįsisąmonindami, išstumia ją iš sąmonės ir tarsi nieko nemato, nieko negirdi (jis ar ji iš tikrųjų tampa savotiškai akli, kurti). Taip veikia psichikos gynybinis mechanizmas, skirtas apsiginti nuo skausmo. Dažnai taip elgiasi žmonės, kurie yra labai narciziški: pastarieji taip tvirtai įsitikinę, kad yra visų, taip pat ir partnerio, dėmesio centre, kad jiems net į galvą neateina mintis, kad juo ar ja nesižavima.
Manau, jog kartais neištikimybės reiškinyje vertėtų pamatyti abi puses ir susimąstyti apie „raguotojo“ atsakomybę. Koks yra jo/jos indėlis į tai, kad sutuoktinis (-ė)/draugas (-ė) ieško dėmesio iš šalies, ar jis/ji yra pakankamai geras vyras arba žmona? Galbūt išduotasis ieško sutuoktinyje mamos/tėvo/brolio/sesers? Gal tikisi iš jo/jos besąlyginės meilės, kurią paprastai gauname tik iš savo tėvų ar vaikų? Gal „raguotasis“ ilgą laiką nežiūrėjo į sutuoktinį kaip į vyrą/moterį, o pastarajam buvo tiesiog per sunku ar net neįmanoma visa tai nešti, nes norėjosi moters/vyro šalia o ne vaiko ar sesės/brolio…
Nenuvertinant „išdaviko“ atsakomybės ir jo vidinių baimių, kompleksų ar kitų problemų, kartasi svarbu suprasti jo ar jos norą tiesiog būti mylimam (-ai) ir mylėti, taigi nepulkime iškart smerkti „neištikimųjų“, pasižiūrėkime į situaciją plačiau ir įžvalgiau. Geros Jums vasaros!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
