Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 6d. 13:00

Ramūnas Šiškauskas: „Dabar labiausiai noriu stebėti, kaip auga sūnūs“ (papildyta sausio 6 d.)

Ramūnas Šiškauskas
Viganto Ovadnevo nuotr. / Ramūnas Šiškauskas

Dar keista jį matyti be sportinės aprangos – Ramūnas Šiškauskas (34) atmintyje tarsi suaugęs su krepšinio kamuoliu ir aikšte, o jo žodžius apie šįmet baigtą įspūdingą profesionalo karjerą nejučia norisi praleisti pro ausis.

„Viskas, sustojau, galiu tik padėkoti Dievui už tą etapą. Dabar metas naujam“, – santūriai primena vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų. Šiandien jo laikas skirtas tiems, kam beveik neturėjo anksčiau, – šeimai, buičiai, bičiuliams, tenisui. Ir, sako, tas šių metų virsmas jam nepaprastai patinka.

Apie karjeros pabaigą paskelbėte pernai gegužę, bet tikriausiai ir šiandien daug kas klausia: kodėl? Dažnam lietuviui, pratusiam prie senos šlovingos kartos žaidėjų, kurie sportavo, kol paėjo, sunku tą suprasti. Skaičiau, kad net žmona Edita siūlė dar parungtyniauti...

Sportuoja, kol paeina, ne vienas ir dabar. O aš nenorėjau. Nenorėjau, kad rytą dėl skausmų būtų sunku atsikelti. Sprendimą priėmiau viduryje sezono, nors nebuvo jokių fizinių priežasčių, ligų, bėdų, – tiesiog klioviausi nuojauta. Sveikata gal būtų leidusi dar ketverius ar penkerius metus pažaisti, bet kas iš to?.. Prie tos minties pripratau pamažu, užtat jaučiuosi labai gerai. Gal būtų kitaip, jei karjera būtų nutrūkusi staiga, pavyzdžiui, dėl traumos, jei vakar dar būčiau žaidęs, o šiandien nebegalėčiau.  
Šis etapas, turbūt vienas didžiausių ir svarbiausių, baigėsi, bet gyvenimas nesustojo. Reikia žiūrėti į priekį – juk nieko, kas buvo, nebepakeisi. O ir keisti neturėčiau ką, nes viskas klostėsi geriau, nei galėjau tikėtis.  

Ir koks tas gyvenimas be didžiojo krepšinio?

Galėsiu atsakyti gal po dvejų metų, nes dar per mažai laiko praėjo. Vasaromis ir anksčiau ilsėdavausi nuo tada, kai nebeatstovavau rinktinei, o per tuos keturis rudens ir žiemos mėnesius dar nėkart nesijaučiau taip: eina sau, ką čia daryti? Dukart per savaitę sportuoju treniruoklių salėje, pabėgioju, nuo rugpjūčio vidurio žaidžiu tenisą – norėčiau geriau jį išmokti. Dabar turiu trenerį, kartu sportuojame. Kol oras leido, buvo smagu pažaisti lauke, Sereikiškėse, žiemą yra uždarų kortų. Kitaip sakant, nesėdžiu namuose ir pilvo neauginu (šypsosi).  

Pilvas turbūt ir taip neaugtų bėgant paskui šešerių su puse Matą ir trejų su puse Luką.

Matas lanko parengiamąją klasę mokykloje, Lukas – darželį. Veikti su jais yra ką, diena prabėga labai greitai. Rytais, kaip ir visi, nuvežu vaikus į darželį, mokyklą, paskui visokių buitinių dalykų tenka imtis – ką nors patvarkyt, su kuo nors susitikt, susitart, paskui – pietūs, tada – vaikus susirinkt. Žiūrėk, jau penkta šešta – vakaras.  

Anksčiau dirbti tėčiu tikriausiai taip ir neteko?

Net ir būnant namuose ne visada išeidavo su jais ką nors nuveikti. Prieš varžybas ar treniruotes turėdavau pailsėti, o dar tos nuolatinės kelionės – jei, pavyzdžiui, per savaitę pasitaikydavo dvi išvykos, keturių dienų nebelikdavo – išvažiuoji juk rungtynių išvakarėse. Mums dar būdavo gerai: CSKA lėktuvu grįždavome po varžybų iškart, o kitos komandos, kurios skraidė reisiniais, užtrukdavo dar ilgiau.  

Labai džiaugiuosi, kad esu su šeima. Jei būčiau rungtyniavęs iki sūnų paauglystės, jie jau būtų turėję savo reikalų, būčiau nematęs, kaip auga. O dabar, manau, dar nepavėlavau. 

Tėčio diena turbūt prasideda ne vėliau nei profesionalaus krepšininko?

Iki tol keldavausi apie devintą, nes treniruotė – nuo dešimtos ar pusės vienuolikos, o dabar – apie pusę aštuonių: kol vaikus pažadini, aprengi. Jei turiu reikalų, juos veža Edita. Nesame pasiskirstę, kad kuris nors griežtai darome viena ar kita. Gal daugiau vežioju aš, bet man tai tikrai nėra kančia.
Labai džiaugiuosi, kad esu su šeima. Jei būčiau rungtyniavęs iki sūnų paauglystės, jie jau būtų turėję savo reikalų, būčiau nematęs, kaip auga. O dabar, manau, dar nepavėlavau.

Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl pasitraukėte iš didžiojo krepšinio?  

Visada sakydavau, kad žaisiu, kol pirmam sūnui reikės eiti į pirmą klasę, nes nenoriu, jog jie keistų mokyklas: praleis kur nors užsienyje metus dvejus, paskui išvažiuosiu į kitą šalį, teks pratintis kitur, vėliau – dar naujoje vietoje. Vaikų auginimo modelių yra daug: vieni sako, kad labai gerai tą daryti nuolat kraustantis, tada jie tampa komunikabilūs, pažįsta kitus kraštus, bet aš manau, kad sūnūs patys, jei norės, pasaulį pamatyti spės, o mokytis geriausia vienoje vietoje. Mes visada planavome gyventi Lietuvoje, tad kam blaškytis? Reikia čia pradėti ir baigti mokyklą. Aišku, dar šįmet Mato klasė – parengiamoji, ne tikroji, dar metus tarsi galėjau pažaisti, bet...

Niekada nenorėjote įsikurti ten, kur daugiau šiltų, šviesių dienų nei Vilniuje?

Ne. Gal todėl, kad aš – jau prisikeliavęs?.. Žaidžiau ir gyvenau, kur šilta, kad ir Graikijoje. Atrodo, smagu: net ir žiemą saulė, šiluma, bet visada ilgėjausi metų laikų kaitos – sniego, pavasario, net pirmo lapkričio šaltuko. Sutapo mūsų su Edita nuomonės: abiem čia geriausia, nors nesiskundėme gyvenimu kitur. Maskvoje praleidome penkerius metus. CSKA organizacija, jei ne geriausia Europoje, tai viena geriausių. Ten pačiam beveik niekuo rūpintis nereikia, viską padaro klubas, o tu tik žaisk. Oras panašus kaip pas mus – žiemos, sniegas. Kalbą supranti, užtat ir integracija paprastesnė. Ten net maistas panašus – yra juodos, baltos duonos, varškės. Dažniausiai valgydavome namuose: Edita nuostabiai gamina, bet, užsinorėję kad ir cepelinų, galėdavome eiti į lietuvišką restoraną. Pavyzdžiui, Italijoje dėl kalbos buvo sunkiau – aplink beveik niekas nešnekėjo angliškai.

Dabar mūsų namai – Vilniuje, o savaitgaliais traukia sodyba Molėtų rajone, nes norisi pabūti gamtoje. Mėgstu žvejoti, tik pastaruoju metu retai tą dariau. Gal dėl to, kad dar neatsibuvau su vaikais?.. Man labiausiai norisi su jai žaisti, bendrauti, juos stebėti. Keista, bet broliai išties skiriasi: vienas – šviesiaplaukis, kitas – tamsus. Tačiau kas žiūri iš šalies, sako, kad abu panašūs į mus su Edita, kokie esame savo mažų nuotraukose. Vyresnėlis ramesnis, mažasis energingesnis.  

Kuris labiau nori kamuolį į krepšį mėtyti?

Neliepiu jiems to daryti, bet gal didysis labiau užsidegęs. Jis matė mane žaidžiantį salėje ar per televiziją, mažasis dar nesuprato, kas vyko.  

O koks pats buvote vaikas? Kaip atėjote į krepšinį? Gimtuosiuose Kaišiadoryse jokios specializuotos mokyklos nebuvo.  

Išbandžiau turbūt visus būrelius, kokių ten atsirasdavo. Buvo paskelbta futbolininkų atranka: iš visų Kaišiadorių suėjo gal penkiasdešimt vaikų. Kai visi patraukė į stadioną, ten vietos beveik neliko. Treneris tokiam būriui neką galėjo pasakyti – tiesiog numetė kamuolį: „Žaiskit.“ Palakstėme pusvalandį visi mažiukai krūvomis, gal tik kartą kamuolį paliečiau. Kai treniruotė baigėsi, pasakiau, kad į futbolą nenoriu. Tada išbandžiau boksą, karatė.

Krepšinis man buvo įdomus tiek, kiek su draugais jį žaisdavome kieme. Būdavo, prisižiūri televizoriaus – „Žalgirio“ rungtynių ar kaip tik tada pradėtos rodyti NBA – ir iškart skambutis: „Į kiemą?“ Žaidėme be jokių svajonių kuo nors tapti, tiesiog savo malonumui. Mano komanda būdavo „Čikaga“. Jokių derinių – nieko nemokėjome, tik per televizorių ką nors pamatęs bandydavau daryti taip pat.  

Rimčiau krepšiniu susidomėjau, kai buvau trylikos ar keturiolikos. Rinkdamas Kaišiadorių komandą, treneris pasikvietė. Po kiek laiko jis ėmė sakyti, jog manimi domisi Lietuvos krepšinio lygoje rungtyniaujantys „Sakalai“. Maniau, juokauja: kokie dar „Sakalai“ – juk aš atėjęs į Kaišiadorių „Baltiją“ iš kiemo tiesiogine prasme, visiškas krepšinio savamokslis, tik klasių varžybose rungtyniavęs.  

Po kiek laiko treneris Šarūnas Sakalauskas atėjo į namus, klausė, ką žadu veikti po mokyklos, ar nenoriu stoti į tuometę Policijos akademiją ir žaisti „Sakalų“ komandoje. Ta policija man, aišku, nei šilta, nei šalta: policininku tikrai nenorėjau būti, stojau tik dėl krepšinio. Akademijos taip ir nebaigiau, bet dėl nežinojimo, ką veikti dvyliktoje klasėje, neturint didelių planų, kad būsiu krepšininkas, viskas ir prasidėjo – „Sakalai“, „Lietuvos rytas“... Talentą turėjau, o kitkas susidėliojo savaime. Užtat ir dabar manau, kad sprendimas, ką geriausia veikti išėjus iš krepšinio, ateis nejučia. Dėl to esu ramus.

Nežinau, kas kada nors gali apsiversti, bet šiuo momentu būti treneriu nenoriu. Juk tai sunkiau, nei žaisti. Ne dėl fizinio krūvio, bet dėl laiko.

Jums, savamoksliui, vos trejus metus pasitrynusiam LKL, kvietimas į Lietuvos rinktinę turėjo atrodyti kosmosas?

Kai dabar atsigręžiu į visą karjerą, suvokiu, kad tikrai negaliu skųstis ar ko nors gailėtis. Juk man taip sekėsi! 1996-aisiais pradėjau žaisti „Sakaluose“, o jau 1999 metais gavau kvietimą į rinktinės stovyklą. Aišku, tada į pagrindinę komandą nepatekau, bet vien kvietimas man, devyniolikmečiui, atrodė kažkas nerealaus. Net pagalvojau: kuo nusipelniau, kad man gyvenimas tiek visko duoda. 2000-aisiais jau su Lietuvos komanda rungtyniavau Sidnėjaus žaidynėse, laimėjome bronzą. Paskui kiekvienoje šalyje, kur žaidžiau, su savo klubu tapau čempionu.  

Tokie titulai, garbinimas daug kam apsuktų galvą. O štai vaikinas iš asfaltuotos Kaišiadorių aikštelės liko nesugadintas ir paprastas. Tokį charakterį lėmė auklėjimas?

Mano aikštelė buvo medinė! Neabejoju, kad auklėjimas suformuoja požiūrį į gyvenimą. Šeima buvo tikinti ir mane to išmokė. Materialūs dalykai man nėra svarbiausi – aišku, daug kas dabar sakys, kad bepigu taip kalbėti, kai „pats sėkmingai žaidė, pinigų užsidirbo“. Bet visa tai neatėjo iš niekur. Gyvenime pasitaikė visokių etapų, tėvų atlyginimai buvo tokie, kad negalėjo leisti abiem su sese ko nors išskirtinio. Yra tekę skolintis pinigų sportbačiams. Patyręs, ką reiškia neturėti, kitaip vertinu ir turėjimą. Riba labai trapi. Viską prarasti gali labai greitai – bankrutuos bankas, audra sugriaus sodybą. Nesilaikau įsikibęs materialinių dalykų, nes esmė – ne tai, o santykiai, šeima, brangūs žmonės. Gali būti labai turtingas, bet ko bus verti turtai, jei kas nors iš artimųjų ims ir susirgs?  
Mes vaikams stengiamės nepirkti, ko nereikia, pernelyg jų nelepinti. Žinoma, kartais sunku atsilaikyti, kai prašo, bet bandome perteikti savo principus ir požiūrį.  

Garsūs žmonės dažnai bičiuliaujasi su tokiais pat, o jūs sakote, kad geriausi draugai Kaišiadoryse – ta pati kiemo kompanija.  

Niekada nebuvau vadas, kuris visus užveda, bet mūsų ryšiai, santykiai visuomet atrodė svarbūs. Neturiu ko riesti nosies prieš senus bičiulius. Juk jei šiandien turiu daugiau už kurį nors, tikrai dėl to nesu geresnis nei jis. Žvaigždžių, populiarumo liga manęs nepalietė. Man tikrai keista žiūrėti į tuos, kurie kažkada buvo paprasti, o paragavę šlovės į kitus ėmė kreivai, iš aukšto žiūrėti.  

Išduokite, kaip Lietuvoje būnant garsiu krepšininku įmanoma nuo žiniasklaidos nuslėpti vestuves?

Na, taip – apie mūsiškes niekas nesužinojo. Net draugams iš anksto nieko nesakėme, kad kuris neišsiduotų. Visi puolė skambinti jau po vestuvių: „Ką, tikrai apsiženijot?“

Jūsų su Edita požiūris į viešumą, regis, sutampa?

Šia prasme abu vienodai norime asmeninį gyvenimą pasilikti sau.  

Kol rungtyniavote, didieji šeimos rūpesčiai teko žmonai, gal dabar karjeros imsis ji?

Edita baigusi gydomosios kosmetologijos studijas, galbūt dirbs pagal specialybę, gal kitur savęs ieškos. Pažiūrėsim, nuspręsim, namuose neužsisėdėsim – jau ir taip juose iki soties ji buvo, kol augino vaikus. Kol kas abu niekur nepuolam lyg akis išdegę, norime viską apgalvoti, nesiblaškyti. Mėtytis nemėgau dar tada, kai žaidžiau krepšinį. Jei pasakiau, kad baigiau karjerą rinktinėje, vadinasi, baigiau, nekilo minčių porą metų pailsėjus vėl grįžti.

Aišku, ir tas sprendimas nebuvo lengvas, bet jį priėmiau apgalvojęs: vasarą skirti šalies komandai, o visą likusį sezoną klubui – labai sunku. Pervargsti, padidėja traumų tikimybė. O lietuviai aistruoliai negailestingi. Kai laimi, visi būna geri. Kai pralaimi, puola sakyti: „Na šito jau nereikia.“ O jei nebeatstovauji rinktinei, apkaltina, kad pralaimėjo, „nes tu neatvažiavai“. Visiems neįtiksi, o reikalavimai tokie dėl to, kad Lietuva daug metų buvo krepšinio elite, kovojo dėl medalių. Bet juk net JAV visada nepavyksta laimėti.

O kaip save po krepšinio matote jūs? Girdėjau, gavote ne vieną pasiūlymą treniruoti.

Nežinau, kas kada nors gali apsiversti, bet šiuo momentu būti treneriu nenoriu. Juk tai sunkiau, nei žaisti. Ne dėl fizinio krūvio, bet dėl laiko. Man tikrai niekada nebuvo dzin, kaip gyvensiu, kas bus ateityje, bet kol kas ketinu metus pailsėti, pasidairyti, pagalvoti, ko man reikia, ko noriu. Ir vėl atrasiu save.

„Žmonės“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

S.Skvernelis dėl sunaikinto įrašo su savo pasisakymais aiškinasi Seime

Verslas

Ekonomistai: valstybė turėtų siekti didesnio biudžeto pertekliaus

Maistas

B.Nicholson receptas: traškios vištienos blauzdelės – vaikų ir vyrų favoritės

24sek

Manny Harriso pasirinkimą apgynęs Dainius Adomaitis atskleidė: naujokų nebus

Apie nėštumą pranešę princas Harry ir Meghan Markle pirmą kartą pasirodė viešumoje

Deuce

Nepriekaištingai žaidęs Ričardas Berankis pateko į „Kremlin Cup“ aštuntfinalį

Gazas

Žiemos švelnėja, o dviratininkų miestų gatvėse reta, kodėl?

Verslas

„Audi“ dėl „nuokrypių nuo emisijų reikalavimų“ Vokietijoje sumokės 800 mln. eurų baudą

Verslas

Lietuva kitąmet ketina skolintis apie 3,16 mlrd. eurų

Aktualu

V.Pranckietis pakvietė palestiniečius Lietuvoje steigti atstovybę Baltijos šalimis

Verslas

Projektas: gynybos biudžetas kitąmet turėtų siekti 2,01 proc.

Aktualu

Premjeras: švietimo ministrė šiuo metu gali toliau eiti pareigas, lemiama bus VTEK išvada

Aktualu

Seimo opozicija siūlo neleisti Vyriausybei skolintis dėl „socialdarbiečių“

Deuce

Lietuvos tenisininkams paskirstyta šimtatūkstantinė finansinė parama

Verslas

Eurostatas: 30 proc. Lietuvos gyventojų – ties skurdo riba

Maistas

Kaip skaniai iškepti bulves: gudrybės, kurių nežinojote, ir 5 receptai

24sek

Po skausmingo antausio Šaras žada kovą Stambule – stabdys buvusį žalgirietį

Verslas

Vyriausybė pritarė 2019 metų biudžeto projektui

Gazas

Sostinėje atnaujinama Neries krantinės viršutinė terasa: nauji takai dviračiams ir pėstiesiems

Pratybos, kurios gelbsti žmonių gyvybes

Naujienos

Aktualu

S.Skvernelis dėl sunaikinto įrašo su savo pasisakymais aiškinasi Seime

Verslas

Ekonomistai: valstybė turėtų siekti didesnio biudžeto pertekliaus

Maistas

B.Nicholson receptas: traškios vištienos blauzdelės – vaikų ir vyrų favoritės

24sek

Manny Harriso pasirinkimą apgynęs Dainius Adomaitis atskleidė: naujokų nebus

Apie nėštumą pranešę princas Harry ir Meghan Markle pirmą kartą pasirodė viešumoje

Deuce

Nepriekaištingai žaidęs Ričardas Berankis pateko į „Kremlin Cup“ aštuntfinalį

Gazas

Žiemos švelnėja, o dviratininkų miestų gatvėse reta, kodėl?

Verslas

„Audi“ dėl „nuokrypių nuo emisijų reikalavimų“ Vokietijoje sumokės 800 mln. eurų baudą

Verslas

Lietuva kitąmet ketina skolintis apie 3,16 mlrd. eurų

Aktualu

V.Pranckietis pakvietė palestiniečius Lietuvoje steigti atstovybę Baltijos šalimis

Verslas

Projektas: gynybos biudžetas kitąmet turėtų siekti 2,01 proc.

Aktualu

Premjeras: švietimo ministrė šiuo metu gali toliau eiti pareigas, lemiama bus VTEK išvada

Aktualu

Seimo opozicija siūlo neleisti Vyriausybei skolintis dėl „socialdarbiečių“

Deuce

Lietuvos tenisininkams paskirstyta šimtatūkstantinė finansinė parama

Verslas

Eurostatas: 30 proc. Lietuvos gyventojų – ties skurdo riba

Maistas

Kaip skaniai iškepti bulves: gudrybės, kurių nežinojote, ir 5 receptai

24sek

Po skausmingo antausio Šaras žada kovą Stambule – stabdys buvusį žalgirietį

Verslas

Vyriausybė pritarė 2019 metų biudžeto projektui

Gazas

Sostinėje atnaujinama Neries krantinės viršutinė terasa: nauji takai dviračiams ir pėstiesiems

Pratybos, kurios gelbsti žmonių gyvybes

Daugiau vandens

Gera keliauti kartu

Video

01:02
01:11
35:31

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką