Pažiūrėjusi naujojo serialo „Mano mylimas prieše“ ištraukas, kolegė buvo sužavėta: „Ramunė vaidina puikiai!“ O kaip atrodo jums?
Na, štai ir apšnekėjote mane (juokiasi)! Save girti nekorektiška. Nekuklu. Bet jei režisierius kartais pagiria... Dar anksti kalbėti. Jaučiuosi gerai, nors gal norėtųsi daugiau iš savęs ištraukti. Buvo įdomu įlįsti į serialo virtuvę ir susitikti su mėgstamais aktoriais.
Seriale „Mano mylimas prieše“ vaidinu viešbučio savininko asistentę Liviją. Nežinau, kaip „vystysis“ jos personažas, bet dabar ji man artima – tokia niekur nesikišanti, daug bosui padedanti darboholikė, gana griežta, teisinga, kukli. Gal vėliau įgaus kitokių spalvų (paslaptingai šypsosi)... O klausite, ar turiu priešų?
Ne. Reikia būti politiku arba dideliu viršininku, kad jų įgytum.
Nebūtinai... Mano priešas – bėgantis laikas.
Bet jūsų jis nekeičia – atrodote nuostabiai! Be to, matote prabėgusio laiko rezultatą – tris augančias dukras.
Būtent! Viena jau visai suaugusi, o atrodo, kad vis tas pats išlepintas vaikas... Pažiūrėk, Ramune, į veidrodį, tavo Agnei jau tuoj aštuoniolika!
Ir kas nors drįsta jums taip pasakyti?!
Nesako. Pati sau sakau.
Be reikalo.
Visi mes sau šitaip sakome – juk visi bijome senatvės. Aš – klaikiai bijau...
Bet su amžiumi nekovojate?
Ne, ne! Kaip yra, taip gerai, reikia džiaugtis tuo, ką Dievas davė. Nors įvairios grožio procedūros – nieko blogo. Nesu prieš plastines operacijas, esu prieš svetimkūnius.
Prieš dietas – taip pat?
Jokių dietų! Mėgstu sveikai ir skaniai pavalgyti. Bet visada sportavau, aptingau tik Miglę išleidusi į mokyklą. Vyras taip pat nuolat sportuoja: buvo imtynininkas, dabar – salėje treniruojasi. Tai gyvenimo būdas, patinkantis mums abiem.
Pietus šeimai gaminate jūs?
Labai norėčiau, kad vyras dažniau gamintų (nusišypso). Vertinu namuose ruoštą maistą – tada žinau, kokių produktų į jį dėta. Aš į save, kaip į automobilį, pilu gero benzino. Darbo dienomis nuo viryklės mane išvaduoja auklė, o savaitgaliais drauge su tinginiu einame ruošti pietų. Kartais su vyru mėgstame ir be progos nueiti į italų restoraną romantiškai pasėdėti.
Visada nuo viešumo akylai saugojote savo šeimą. Šis sprendimas – tik jūsų ar to pageidavo ir vyras?
Tai mano asmeninis apsisprendimas. Eidama į televiziją nesitikėjau tokio dėmesio: kad visi spoksos į mane, laikraščiai rašys ir gera, ir bloga, bus daug kritikos, komentarų, dėl kurių labai išgyvenau... Dabar lengviau – tegu, visiems neįtiksiu. Juk ne į grožio konkursą atėjau! O pasakoti apie savo šeimą nematau reikalo. Ji man per daug brangi. Kai porą kartų nusvilau, kilo noras visiškai užsidaryti.
Darbo dienomis nuo viryklės mane išvaduoja auklė, o savaitgaliais drauge su tinginiu einame ruošti pietų. Kartais su vyru mėgstame ir be progos nueiti į italų restoraną romantiškai pasėdėti.
Trys dukros, vyras, namai turbūt pasiglemžia daugiausia jūsų laiko. Ar paprasta nusirišti prijuostę ir lėkti į filmavimo aikštelę?
Tik nesakykite „nusirišti prijuostę“! Turiu puikią pagalbininkę – vaikų auklę, mano dukros prižiūrėtos, aš labai daug dėmesio joms skiriu. Tai, kad turiu tris dukras, nereiškia, jog apsitvėrusi puodais, prijuostėmis, rankšluosčiais sėdžiu ir neišeinu iš namų. Anaiptol – manęs daug visur: ir mieste, ir teatre, ir kine. Su vaikais būti man nepaprastai smagu, bet dirbti aš turiu. Nesu sukurta tam, kad vien namuose sėdėčiau. Gerbiu save ir siekiu dirbti. Tai ir noras save realizuoti, ir bendravimas – įsiliejau į „Priešo“ kolektyvą. Darbas man – naujos pažintys, nauji bičiuliai, kūrybinis procesas.
Jums svarbus materialinis atlygis už darbą?
Pageidautinas. Diegiu dukroms, kad reikia būti savarankiškoms, finansiškai nepriklausomoms.
Rodote tai savo pavyzdžiu?
Nėra taip, kad vyras sakytų: „Na, duosiu tau pinigų“, ar aš jo prašyčiau. Esame šeima, viskuo naudojamės bendrai. Dabar honorarai sumažėję, bet buvo laikas, kai visiškai nuo vyro buvau nepriklausoma.
Kokias dar vertybes diegiate savo dukroms?
Auklėju, kad užaugtų dorais, garbingais žmonėmis, kad vertintų save. Nuo mažens vyresnėlei kalu, kad garbę labai sunku susigrąžinti. Ir mane tėvai šitaip auklėjo. Didelis autoritetas buvo močiutė su dieduku – mamos tėvai. Jie – Smetonos laikų inteligentai, nuo mažens man įstrigę jų žodžiai, kokia mergina turi būti.
Daug dėmesio skiriu dukroms: į spektaklius vedžioju, žiemą rogutėmis važinėjame, vasarą – dviračiais, skaitau pasakas, mažiukei lopšines dainuoju. Labai mėgstu lietuvių liaudies dainas mergaitėms dainuoti. Kaip buvo smagu, kai metukų Luka žinojo du žodžius „teka teka“, „saulė“ ir man pritardavo! Smagu, kad suskaičiuoja iki dešimties, nors gal dar nelabai supranta, kas tai yra. Mama pasakojo, kad aš išmokau skaityti ketverių, dar nelankiau mokyklos, o ilgiausias poezijos ištraukas mokėjau atmintinai.
Vyriausiajai Agnei, aišku, nelabai tėvai reikalingi: amžius toks – septyniolika. Nusprendė studijuoti mediciną. Ji užsispyrusi ir sieks savo. Labai ja didžiuojuosi. Vidurinioji Miglė – pirmokė. Sėdime kartu prie pamokų, skaitome, rašome, ji labai kruopšti, darbšti, mokykloje jai labai gerai sekasi, o bijojau – juk nelankė darželio. Miglutė padėdavo man prižiūrėti mažąją sesę, su artimaisiais net vadinome Maža Mama.
O kokių mažų nuodėmių sau leidžiate? Gal parduotuves nusiaubti ar slapta kavinėje torto gabalėlį sunaikinti?
Argi čia nuodėmė? Atvirai tai darau. Mes su vyru – smaližiai. Na, mėgstu, kaip visos moterys, kartasi pakelti sau nuotaiką ir nusipirkti kokį rūbelį. Turiu ir baisią silpnybę – batus. Man labai patinka pirkti mergaitėms. Bet nelepinu – spintos tikrai nelūžta. Ir auklėju, kad ne šmutkės turi būti gyvenimo pagrindas.
Taigi mažyčių baltų nuodėmių gal ir turiu... Bet svarbu didelių, mirtinų nedaryti. Nesu praktikuojanti katalikė, bet dekalogas man svarbu. Mano gyvenimo kredo: gerbti gyvenimą ir save. Tai viską apima.
Prisimenate beprotiškiausią savo poelgį?
Mano mylimas brolis (deja, jo netekau) vienu metu buvo autobuso vairuotojas. O aš vairuoju nuo mažens (dar tėvelis mokė ant kelių pasisodinęs) ir buvau išbandžiusi turbūt visas tarybines mašinas: zilą, kamazą, mazą, pobedą, volgą, zimą, žigulį, moskvičių, nivą... Buvo taip smalsu, o kaipgi autobusas vairuojamas? Broliukas man leido sėsti prie oranžinio „Ikarus“ vairo ir pavažiuoti atkarpėlę. Toks beprotiškas jausmas apėmė! Ilgą laiką net baisu prisiminti buvo. O dar per vieną šventę Kaune skridau lėktuvėliu su akrobatinio skraidymo meistru – visus viražus atlikome, net mirties kilpą! Krintam, kylam, sukutis! O jis dar sako: „Kartais stogelis atsidaro, tai užsidarysi, jei ką...“ Manau, tai išties beprotiškas poelgis. Ir dar parašiutu noriu šokti! Mano svajonė – išmokti pilotuoti lėktuvą ir groti pianinu. Kitame gyvenime tikrai būsiu karo lakūne ar keleivinio lėktuvo pilote!
Na, o šiame gyvenime esate aktorė. Kodėl kadaise nelikote teatre?
Teatre vaidinau tik mokydamasi Muzikos ir teatro akademijoje, režisieriaus Jono Vaitkaus aktoriaus meistriškumo kurse. Jis atsivedė mus, vaikus, į Akademinį dramos teatrą, vaidinome masuotėse, buvo spektakliukų ir Mažojoje scenoje. Kai baigusi studijas pradėjau dirbti Gyčio Padegimo trupėje, Kauno dramos teatras pasirodė šaltas ir negražus, o aktoriai pasitiko pikti. Pasijutau kaip vaikas, paliktas vienas mieste...
Netrukus Padegimas leido man išbandyti jėgas kuriant vieną pagrindinių vaidmenų savo statomame spektaklyje. Ilgai galvojau, svarsčiau, mąsčiau ir... pabėgau! Kvailiukė buvau... Dabar to nedaryčiau.
Pasigailėjote, kad taip ir nežengėte į sceną?
Tuomet – ne. Buvau jauna, šalia – mama, draugai, nieko netrūko. Pasigailėjau vėliau, kai dusyk gavau labai rimtą kvietimą atlikti pagrindinį vaidmenį teatre. Pirmą kartą atsisakiau, nes reikėjo rinktis – televizija ar teatras, antrą – laukiausi... Gal būčiau, oho, kaip pakilusi teatre karjeros laiptais?! O gal kaip tik kam nors užleidau vietą, neįleidusi giliai šaknų į teatrą (nusijuokia)? Su metais vis labiau apgailestauju...
Prieš pasukdama į aktorystę dar buvote įstojusi mokytis anglų kalbos?
Esu britofilė nuo mažens. Šviesaus atminimo mano tėvelio tėvas buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas, emigravęs į Britaniją, sovietiniais laikais negalėjo grįžti tėvynėn. Buvau gal pirmokė, kai tėvelį išleido į Angliją, prabuvo jis ten visą vasarą. Kai grįžo, mokė mane angliškai – po žodelį, po žodelį prie pietų stalo, daug pasakojo apie šalį. Bet tuo pat metu norėjau studijuoti ir mediciną – ji labiausiai mane traukė (matyt, Agnė paveldėjo mano siekį. Tai štai nežinojau, kam įtikti: mamai – studijuoti mediciną, tėveliui – studijuoti anglų kalbą ar pačiai sau – aktorinį. Pasirinkau anglų kalbą.
Vis dėlto studijas metėte?
Tai buvo labai spontaniškas sprendimas. Buvau gal septyniolikos, kai vienoje televizijos laidoje pamačiau režisierę Galiną Dauguvietytę, pasakojančią savo biografiją. Jos charakteris, vidinė energija, paliko man tokį įspūdį! Atrodė, kad daug kas mumyse sutampa. Ir parašiau jai laišką. Beje, vaikystėje esu parašiusi laišką ir Andrejui Gromykai – tuometiniam SSRS užsienio reikalų ministrui! Rašiau jam rusiškai, kad noriu tapti gydytoja ir kad noriu taikos – tuo metu vyko šaltasis karas. Dar, pamenu, nupiešiau gaublį, perrištą juodu kaspinu. Ant voko užrašiau: „Moskva, Kreml.“ Nežinau, ar nuėjo tas laiškas...
Tai štai parašiau laišką ir Galinai, išdėsčiau, kad svajoju bandyti stoti į aktorinį. Ji atrašė, nuvažiavau pas ją į svečius. Kai įstojau į konservatoriją, laiptais į Tauro kalną užbėgusi eidavau pas ją pietauti. Nuo to laiko tapome artimos draugės, ji – mano profesinė krikštamotė.
Ir į televiziją mane atvedė. Jau buvau išėjusi iš Kauno dramos teatro, paskambino Galina mano mamai: „Kur dingo Ramunė? Ar dirba?“ Mama: „Ne.“ Pasikalbėjome, ji prisakė nueiti į LNK. Atsakiau: „Gerai, gal kokį administratorės darbą gausiu, ar „su popieriais“.“ Žinoma, televizija viliojo, bet, kaip ir dabar, labiau – darbas už kadro. Nuvažiavau į Lapes, tuometinis LNK generalinis direktorius Audrius Giržadas pasiūlė pabandyti naujoje prodiuserio Saliaus Bartkaus laidoje „N–14“. Tikėjausi administratorės darbo, o gavau eterį!
Draugystė su Galina tebesitęsia. Ji mane kritikuoja, kartais bara, kad negrįžau į teatrą, vis turiu išklausyti, kokia bloga esu, kad progą praleidau. Dabar gyvename kaimynystėje.
Koks draugių būrys jus supa?
Visos geriausios mano draugės gyvena užsienyje, Tik vardai iš jų liko... Aišku, susiskambiname, retsykiais susitinkame, bet visai kas kita draugą turėti šalia. Draugų yra, bet greičiau, sakyčiau, pažįstamų. Neišgyvenu, kad neturiu artimų draugių, vyras – mano draugas, man su juo geriausia. Ką tik paminėjome aštuntąsias vedybų metines, bet iš tarpusavio santykių tų metų mums nesijaučia.
Vienas iš daugiaveidės „Be tabu“ Ramunės...
...matot, niekaip be „Be tabu“ neapsieinam – tai štampą man uždėjo!..
...veidų – fatališka, širdis vyrams daužanti moteris. Tokia ir buvote?
...ėjau per gyvenimą ir visiems vyrams širdis daužiau (kvatojasi)! Juokauju! Išties vyrų dėmesiu nesiskundžiau. Bet pasiekti mane buvo labai sunku. Vis tas smetoniškas senelių auklėjimas. Vaikinas turėjo man būti tik draugas, jei pajusdavau, kad nori tapti kuo nors daugiau, mūsų bičiulystė baigdavosi. Ai, kokia aš fatališka moteris... Kažkada Vaitkus mane fatališka pavadino. Tada dar pagalvojau: o ką tai reiškia?
