O posakis „Svetimo skausmo nebūna“, tikina, negalioja, skausmu reikia dalytis, nes tik atvirumas ir informacija yra pats geriausias palaikymas žmonėms, kurie išgyveno tą patį.
„Mums laimė baigėsi tą akimirką, kai gydytojai pareiškė, kad kūdikiai nesivysto... Kiekvienas kentėjome savaip. Tai buvo lyg koks dugnas. Dugnas abiem. Povilas nerodė savo skausmo, kad palaikytų mane. Aš irgi laikiausi, kiek galėjau, bet jaučiausi visiškai tuščia, nevisavertė“, – prisimena Rimantė.
Tačiau pradėję daugiau socializuotis sužinojo, jog kone kas antra pora prisipažino patyrusi persileidimą ar turėjusi panašių problemų. Tas žinojimas, sako Rimantė, gal skausmo ir nepalengvina, bet bent jau padeda atsikratyti kaltės jausmo dėl to, kas nutiko.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“
