Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimvydas Širvinskas: „Noriu, kad Makaliaus burbulas niekada nesprogtų“

Rimvydas Širvinskas-Makalius
Asmeninio albumo nuotr. / Rimvydas Širvinskas-Makalius
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Rimvydas Širvinskas (25) nė nebesiginčija, kai gavęs bilietą ar kvietimą į renginį vietoj savo pavardės išvysta įrašytą pseudonimą – Makalius. Juk jis jau septynerius metus yra Makalius: sėkmės lydimas verslininkas, dievinantis keliones ir išmokęs Lietuvą pigiai skraidyti.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Viskas prasidėjo nuo kelionių tinklaraščio, kurio ėmeisi vos iškopęs iš paauglystės. Tiesa, tokius rašo daug žmonių – kaip manai, kodėl skaitytojai atkreipė dėmesį būtent į tavąjį?

Nes rašiau apie viską. Kiti rašo plikus faktus, o aš norėjau aprašyti ir nuotykius, ir nesėkmes: na ir kas, kad pasirodysiu nevykėlis, bet juk įdomu! Man patinka pasijuokti iš kito nelaimės, kai ji gerai baigiasi, – tegu ir iš manęs kas nors pasijuokia. Kiekviena kelionė yra tobulėjimas. Žmonės susidomėjo mano propaguojamais pigiais skrydžiais, ėmė klausti patarimų, prašyti suorganizuoti jiems keliones.

Asmeninės nuotr./Makalius San Franciske
Asmeninės nuotr./Makalius San Franciske

Dėl to 2011-aisiais ir įkūriau įmonę, kad klientai atėjo ir ištiesė pinigus, o aš supratau, jog privalau tapti juridiniu asmeniu. Neslėpsiu, dvidešimtmečiui tai buvo baisus žingsnis, o ir pinigų sumos atrodė didžiulės. Įstatiniam kapitalui reikėjo dešimties tūkstančių litų: siaubinga suma – iš kur?.. Bet baigėsi geruoju: pinigai atkeliavo iš mano kolegos, dabartinio verslo partnerio.

Esu dėkingas ir kitam bičiuliui, kuris mane stebėjo dvejus metus, kol rašiau tinklaraštį, ir kumščiavo į šoną: „Tu privalai kurti verslą, nes tuoj atsiras kitų, kurie pasinaudos tavo idėja! Turi būti pirmesnis, antraip kelionių agentūros tave aplenks, – jos didelės, turi pinigų, gali investuoti. Jos gali sukurti savo Makalių.“

Taip, tai aš sugalvojau tą idėją – organizuoti pigias keliones. Niekas iki tol Lietuvoje nenorėjo apie jas kalbėti, agentūros nuo klientų slėpė pigius pasiūlymus, nes neapsimoka, maži komisiniai, mažas uždarbis... Įsivaizduok, kaip jos užsiuto, kai rinkoje atsiradau aš – jaunas berniukas, raginantis žmones ieškoti pigių skrydžių, patiems planuoti kelionę ir viską užsakyti internetu!

Agentūros vis dar kaišioja pagalius tau į ratus?

Jau aprimo. Bet iš pradžių koks karas vyko... Užėjo mano populiarumo banga, žiniasklaida ėmė apie mane rašyti, klausti patarimų, ir konkurentai tūžo: „Kodėl jis? Kodėl šitas mažas vaikas, kodėl ne profesionalai, kurie dirba turizme po keliasdešimt metų?“

Feisbuke net susikūrė kelionių agentams skirta grupė, kurioje galioja viena griežta taisyklė: nepriimti Makaliaus. Aš savo ruožtu irgi jiems priekaištavau: „Kodėl jūs gyvenate akmens amžiuje, kodėl nepereinate į internetą, kodėl verčiate žmones eiti į jūsų biurus? Juk suplanuoti kelionę galima ir namuose su kompiuteriu ant kelių!“

Iš pradžių tai ir buvo sunkiausia: įtikinti žmones, kad pirkti keliones internetu yra saugu. Ne visi tai supranta. Ketinau pradėti verslą Baltarusijoje: ten nėra pigių kelionių, net pigių avialinijų lėktuvai ten neskraido, tad žmonės skrenda iš Vilniaus, skaito mano tinklalapį ir verčia į baltarusių kalbą. Pamaniau, atidarysiu baltarusišką puslapį, bet susidūriau su daug problemų.

Asmeninės nuotr./Rimvydo Širvinsko-Makaliaus atostogos Los Andžele
Asmeninės nuotr./Rimvydas Širvinskas-Makalius

Pavyzdžiui, baltarusių avialinijos nuolat rašo pranešimus spaudai, kaip pavojinga pirkti bilietus internetu: „Nepirkite, atvykite į aviakasas“, – griežtai ragina. Pas juos iki šiol yra aviakasos! Ir nesvarbu, kad lėktuvų bilietai senų seniausiai yra elektroniniai, popierinių net nebereikia turėti... Visa tai daroma tam, kad žmonės skristų brangiomis avialinijomis ir kuo mažiau žinotų apie pigių skrydžių bendroves.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje to seniai nebėra. Lietuviai protingi žmonės – daug keliauja, žino savo teises, skaito atsiliepimus internete, ne tik užsisako viešbutį pamatę gražią nuotrauką. Man svarbiausia, kad žmonės keliautų, todėl iki šiol mielai jiems daliju nemokamus patarimus. Per mėnesį kontoroje sulaukiame devynių tūkstančių laiškų – sunkiai suvokiamas skaičius, ar ne?..

Ir visi – nemokamų patarimų prašytojai?

Ne tik – vieni nori užsisakyti kelionę, kiti klausia, kiek blokų cigarečių galima vežti į Angliją, treti – ar galima į Madridą skraidinti šuniuką ir panašiai. Manau, kad žmogus, gavęs patarimą, vėliau grįš pas tave. Dabar jau domimės ne tik lėktuvais – pradėjome organizuoti keliones autobusu. Tai atrodė miręs reikalas, bet išdrįsome pabandyti: „Gal surenkime kelionę į Slovakiją?“

Kad būtų smagiau, pakviečiau „Mis Lietuvą“ Ievą Gervinskaitę važiuoti kartu. Žmonių susirinko du pilni autobusai, jie pradėjo prašyti kitų kelionių – taip ir įsisuko. Du autobusus išlydėjome ir į Rihannos koncertą Varšuvoje – buvo suplanuota dienotvarkė, penkių žvaigždučių viešbučiai ir panašiai.

Kaip per tuos penkerius metus pasikeitė tavo agentūra? Kažkada joje buvo keturi darbuotojai, ir tu džiaugeisi, kad jau gali pats nebekelti telefono ragelio...

Dabar tas telefono ragelis tapo visu skambučių centru: atsiliepia vienuolika darbuotojų, per parą sulaukiame trijų šimtų skambučių, o iš viso įmonėje yra trisdešimt trys darbuotojai. Turime tris biurus – du Vilniuje, vieną Kaune.

Nesu piktas vadovas, nerėkiu ant žmonių: blogiausia, ką esu padaręs, – darbe uždraudęs naudotis feisbuku, bet dabar visi tuo tik džiaugiasi. Darbuotojai į mane nesikreipia nei „direktoriau“, nei „jūs“: mes esame draugai.

Neturiu atskiro kabineto, sėdžiu kolegų būryje, atskirti mano vietą galima tik iš kėdės: visų – mėlynos, o maniškė – oranžinė ir gerokai apdriskusi, nes vis gaila pinigų naujai. Pirmąjį kostiumą nusipirkau visai neseniai – ir tai ne dėl darbo, o dėl M.A.M.A. apdovanojimų... Bet kelionių agentūros, anksčiau man siūliusios kokakolos ir trisdešimt litų už reklamą tinklalapyje kaip kokiam vaikui, dabar į mane žiūri rimtai.

Negaliu atsistebėti: anksčiau ant manęs niršę turizmo verslo atstovai pamažu tampa mano partneriais, kolegomis ir net darbuotojais. Malonu, kai įvertina, pakviečia į įspūdingą kelionę kaip kelionių organizatorių – kad išpopuliarinčiau kelionės kryptį, praneščiau apie tai. Štai turkų avialinijos pakvietė skristi į Mauricijų – buvau ten prieš tris savaites, svaigau nuo prabangos, gyvenau viešbučiuose, kur naktis kainuoja po tūkstantį eurų...

Pats sau gal ir galėčiau tai leisti, bet kol kas taupau: nenoriu, kad Makaliaus burbulas sprogtų. Pildau savo svajonę – dar ne viską išpildžiau.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rimvydas Širvinskas-Makalius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rimvydas Širvinskas-Makalius

Apie ką dar svajoji?

Noriu atidaryti viešbutį Kretoje. Nebūtinai didžiulį – pakaktų svečių namų. Kretoje buvau jau aštuonis kartus, viską ten išnaršiau: žinau, kad yra tokių viešbučių, kurie atsiduria ant bankroto ribos – ir yra išnuomojami, o naujieji šeimininkai sugeba juos išsukti. Norėčiau tokiu tapti. Dar vienas tikslas – tapti didžiuoju kelionių organizatoriumi. Dairausi ir galimybių Latvijoje... Taigi augti dar yra kur.

Svajonių siekti lengviau, kai esi žinomas veidas?

Tiksliai nė nepasakyčiau, kaip juo tapau, – kažkaip savaime. Ačiū žiniasklaidai – ji mane pamėgo gal dėl to, kad aš jaunas ir neišpuikęs. Aišku, dabar jau atsiranda progų puikuotis... Kai su draugais einu vakarieniauti ir prireikia laukti eilėje kokioje nors madingoje vietoje, jie stumia: „Tu eik, paklausk, kiek čia dar reikės laukti.“ Nueinu – o padavėja ima mane už parankės, apveda aplink eilę ir pasodina prie staliuko. Kodėl, širstu, man toks išskirtinumas?.. Draugai protina: „Tu tik džiaukis...“

Asmeninio albumo nuotr./Rimvydas Širvinskas-Makalius
Asmeninio albumo nuotr./Rimvydas Širvinskas-Makalius

Bet pasitaiko ir nemalonių akimirkų. Užeinu savaitgalį į barą pasilinksminti – ir jau kažkas priskretęs, net neatsiginu. Žmogui atrodo – jeigu mane atpažįsta, tai aš jau tarsi jo bičiulis ir jis turi neabejotiną teisę prieiti, atitraukti mane nuo draugų ir pasakoti apie savo reikalus. „Tai kur čia man dabar pigiai nuskristi“, – vapa, o paskui piktinasi, kad laisvalaikį noriu praleisti su draugais ir nelabai trokštu kalbėti apie darbą...

Neseniai per baidarių žygį upėje susidūrėme su kitais baidarininkais, nelabai blaiviais: „O, žiūrėk, Makalius, plaukiam prie jo!.. Agirdi, tai kiek tu iš tų kelionių uždirbi? Nu, sakyk sakyk, nesikuklink! Žiūrėk, vandens buteliuką turi – duok atsigert! Neduosi?.. Kaip tai neduosi?!“ Kartais net išsigąstu, kai žmonės mane atpažįsta... Bet dauguma visgi elgiasi pozityviai.

Ir turbūt neretai prašo papasakoti kokių juokingų nuotykių iš savo darbo?

Klientai išties neapsieina be juokingų situacijų. Pavyzdžiui, žmogus nuskrenda į kurortą, vaikščiodamas pasiklysta, skambina man ir sako: „Iš kairės matau mėlyną namą, iš dešinės – žalią. Kur mano viešbutis?“

Kita klientė nusipirko skrydį į Romą ir nusprendė pati užsisakyti viešbutį. Kompiuterio ekrane išvydo viešbučio pasiūlymą: „Dvivietis kambarys, šaltas pusryčių bufetas“, ir išsigandusi rašo man laišką: „Ar tai reiškia, kad mus apgyvendins pusryčių bufete? Ir dar šaltame? Reikės anksti keltis, nes žmonės pas mus rinksis pusryčiauti?“ Atrašiau: „Ar čia pokštas?“, nes tokių tikrai pasitaiko, bet tada ji supyko: „Koks pokštas, aš klausiu labai rimtai...“

Neseniai viena mergina teiravosi, ar į lėktuvą gali pasiimti kačiuką. „Pigių skrydžių bendrovės draudžia vežti gyvūnus“, – atsakiau, tačiau ji nenurimo: „Mano kačiukas labai ramus. O jeigu aš surišiu jam letenėles ir įdėsiu į lagaminą, gal niekas nepastebės?“ Tąkart nė nežinojau, ko man labiau gaila: šeimininkės ar jos kačiuko, kuris, žinoma, niekur neskrido...

Galiausiai su visais šiais klientais tik smagiai pasijuokėme: juk niekas nėra tobulas. Aš, pavyzdžiui, beveik nieko neišmanau apie automobilius, nors vairuoju: automechanikai iš manęs irgi galėtų linksmai pakikenti.

Asmeninės nuotr./Makalius San Franciske
Asmeninės nuotr./Makalius San Franciske

Kaip žymūs žmonės tapo tavo draugais ir klientais?

Tai irgi susiklostė natūraliai: ėmiau atsirasti interneto portaluose, žymūs žmonės šalia savo interviu pamatė manuosius ir susidomėjo. Tačiau aš jų už dyką nevežioju, nesiūlau nemokamų atostogų už padėką feisbuke. Mitas, kad žvaigždės keliauja prabangiai: visi mes norime sutaupyti. Jie per mano agentūrą keliauja ir su šeimomis, ir su kompanijomis, o jei paskui ir pagiria – tai iš širdies, o ne dėl to, kad tikėtųsi nuolaidėlės.

Savo keliones man dažnai patiki Edvardas Žičkus, Ingrida Kazlauskaitė, mano kaimynė Kristina Ivanova, Simona ir Jonas Nainiai, Monika Linkytė, Gabrielė Martirosianaitė, Laima Tamulytė-Stončė, Rolandas Vilkončius, Marius Jampolskis, Rūta Mikelkevičiūtė.

Su Rūta lankome tą patį sporto klubą ir tarp treniruoklių nuolat diskutuojame: „Barselonoje noriu aplankyti šitą ir šitą vietą – kuri geriau?“ Ji su savo kolektyvu dešimčiai dienų buvo išvažiavusi į Siciliją generuoti idėjų naujam televizijos sezonui. Kai pats noriu kurti idėjas, man reikia gražaus vaizdo, tad kantriai ieškojau jiems viešbučio ir radau nerealų – balkonėlis išsikišęs iš pastato, apačioje skardis, nuostabus vaizdas į įlanką, mažyčiai laiveliai prie kranto...

„Aš jums pavydžiu“, – prisipažinau. „Tai atskrisk kelioms dienoms pas mus, tikrai tilpsi“, – pakvietė, bet netrukdžiau jų. Ateityje gal ir galėsiu sau tai leisti.

Ką tu dabar sau leidi? Kaip gyveni?

Leidžiu tiek, kiek reikia išgyventi. Uždirbtus pinigus laikau įmonėje – juk nežinia, kur pakryps verslas, gal pasitaikys ir blogesnių dienų. Gyvenu nuomojame bute: galėčiau įsigyti nuosavą, bet vis stabdo baimė, kad prasidės krizė ir neturėsiu ko sumokėti savo trisdešimt dviem darbuotojams... Galbūt kai suma sąskaitoje bus dvigubai didesnė, pagaliau leisiu sau nusipirkti butą. Turiu beveik naują, bet ne prabangų automobilį „Toyota Auris“ – pirkau išsimokėtinai ir jis priklauso įmonei.

Jei norėčiau, galėčiau sau leisti labai daug, bet daugelis verslininkų man sako: „Nusileisk ant žemės. Gal dabar matai daug pinigų, bet verslas juk svyruoja – nepadaryk klaidos ir neištaškyk visko vienu prisėdimu.“ Ir aš jų klausau. Manęs dar laukia ilgas gyvenimas. Juk jei pasijusiu didelis ponas dabar, kas bus, kai man bus trisdešimt?..

Asmeninės nuotr./Rimvydas Širvinskas-Makalius kanjonuose
Asmeninės nuotr./Rimvydas Širvinskas-Makalius kanjonuose

Trisdešimt... Iš tiesų – nesuvokiamas skaičius.

Ne ne, nelaikau trisdešimtmečių pagyvenusiais, kone visiems mano draugams – per trisdešimt (juokiasi). Niekada neakcentuoju amžiaus – gal dėl to, kad kai man buvo aštuoniolika, manęs niekas neįvertino. Dabar suprantu, kad amžius žmonėms neturi jokios įtakos. Skrisiu į Maldyvus su Jurga Baltrukonyte: na, jai truputėlį daugiau metų negu man, bet mūsų draugystei tai tikrai netrukdo.

Ką veiki laisvalaikiu, kai uždarai biuro duris?

Pats sunkiausias klausimas... Na taip, vakare aš uždarau biuro duris, grįžtu namo, išsitiesiu ant lovos – ir vėl įsijungiu tą patį kompiuterį, tikrinu rezervacijas, skaitau laiškus, atsakinėju klientams (šypteli). Kelionėmis domiuosi bet kuriuo paros metu. Topteli kokia mintis: girdėjau, kad Balyje prabangią vilą galima išsinuomoti už juokingą kainą, gal pabandyti tokią rasti? Ir radau – 200 kvadratinių metrų ploto graži vila su baseinu – 78 eurai už naktį!

Kito pomėgio neturiu, nors bandau ieškoti: lankau teniso pamokas. Mano draugai tie patys, kurie ir buvo, jie nesikeičia, nes naujų būtų sunku rasti. Sudėtinga kuo nors pasitikėti – naujai sutikti žmonės su manimi dažniausiai bendrauja nenatūraliai. Pats irgi jaučiu atsakomybę už savo žinomą veidą: viešumoje dar niekada nesu nutrūkęs nuo grandinės ar pasigėręs, nes kaipgi čia atrodys – girtas Makalius?..

Dabar, kai verslas jau sėkmingai įsuktas, manęs dažnai klausia: „Tai turbūt ateityje jį parduosi, o pats gyvensi po palmėm?“ Ne, nes mano verslas esu aš. Makalius esu aš. Gal net reikėtų įsirašyti tą pravardę į pasą, galvoju (šypsosi). Kai gavau bilietus į Mauricijų, ten buvo įrašyta: „Rimvydas Širvinskas Makalius“. Viešbutyje buvau „mister Makalius“. Mano mama irgi sulaukia smalsių klausimų: „Tai kokia jūsų pavardė, jei sūnus – Makalius?“ Keista, bet smagu.

Tavo kelionės patarimų jau galima rasti ne vienoje knygoje?

Neseniai išleistas kelionių vadovas po Europą – leidykla manęs paprašė patikrinti informaciją ir duoti patarimų apie kiekvieną šalį. Surašiau rekomendacijas: Barselonoje nevalgykite centrinėse gatvėse, pasukite už kampo, Italijoje išgerkite gerai atšaldyto limončelo ir taip toliau. Knyga išleista didžiuliu tiražu. Atsiranda vis daugiau įmonių, kurios prašo leisti naudoti mano vardą, – smagu, kad jis įgavo vertę.

Bet kai mane kur nors pakviečia papasakoti savo sėkmės istorijos, matau: kai kurie žmonės klausosi ir netiki. „Čia jam tik nuskilo“, – pyksta. Arba dar geriau: „Tėvai sūneliui nupirko verslą.“ Man dėl to pikta, bet kartu ir džiugu, kad pats viską padariau. Neturėjau jokių įtakingų pažinčių ir jokių mokytojų. Tai netgi nėra sėkmės istorija – tai mano darbo istorija. Tačiau tas darbas man labai malonus, nes jį dirbdamas galiu keliauti.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką