Dabar populiaru
Publikuota: 2008 liepos 14d. 16:25

Romas Bubnelis: dainininkas, kuris užsiima verslu

A.Pilvelytė ir R.Bubnelis
LNK nuotr. / A.Pilvelytė ir R.Bubnelis

Spalvingos biografijos verslininkas 53-ejų Romas Bubnelis po savo ir Aistės Pilvelytės triumfo LNK „Žvaigždžių duetuose“ sakosi dar kartą pajutęs, kaip saldu būti scenoje.

– Po pergalės „Žvaigždžių duetuose“ sakėte ilgai negalėjote suvokti, kas įvyko. O kaip jaučiatės dabar?

– Jaučiuosi truputėlį pakylėtas, nes turėjau galimybę prisiliesti prie muzikos, o drauge ir šiek tiek sutrikęs: lyg ir norisi didelių darbų, bet nežinau, ar esu tam pasirengęs. Iki šiol gyvenau ramiau, bet abejoju, ar užteks išminties ir šalto požiūrio, kad vėl kur nors „nenugrybaučiau“.

– Kas jums buvo sunkiausia duetų projekte?

– Rinktis repertuarą, derintis prie partnerės, juk iki tol duete nebuvau dainavęs. Mano partnerė Aistė Pilvelytė – gana stipri asmenybė. Kol prisiderinome vienas prie kito, buvo visko – ir pykomės, ir taikėmės...

– Ar per tuos mėnesius išmokote ko nors naujo?

– Gal atsakingesnio požiūrio į darbą scenoje. Anksčiau į ją žengdavau su senu bagažu, ir to pakako. O čia kas savaitę turėdavome paruošti po naują dainą. Teko suktis greičiau, repetuoti daugiau, atsakingiau žiūrėti į šį darbą. Be to, duetai išmokė kantrybės bendraujant su moterimis.

– Kieno nuomonė jums buvo svarbesnė – vertinimo komisijos ar žiūrovų?

– Komisijos balsai buvo labai svarbūs, nes, gavus gerą įvertinimą, klausytojų balsai turėdavo mažiau įtakos. Komisijoje sėdėjo profesionalai, iš kurių sužinodavai, ko esi vertas, ką darai gerai ar blogai. Tikėdamasis, kad ir toliau teks koncertuoti, iš žiūrovų palaikymo stengiausi sužinoti, ar jiems patinka tai, ką ir kaip darau. Šįkart, rodos, pataikėme.

– Ar „Žvaigždžių duetai“ buvo svarbiausias jūsų muzikinės veiklos etapas?

– Buvo svarbesnių. 1982 ir 1984 m. esu dalyvavęs estradinės dainos konkurse „Vilniaus bokštai“, buvau Siguldos tarptautinio, Estijoje Piarnu festivalių laureatas. Kai gyvenau Kaune, prisimenu, vos ne pusmetį ruošdavomės miesto saviveiklinių kolektyvų apžiūrai, svarbiausiam muzikantų ir dainininkų patikrinimui. O čia, „Žvaigždžių duetuose“, buvo lengviau.

– LNK muzikinis žaidimas jums buvo tarsi senos aistros sužadinimas?..

– Taip. Dainavimas man buvo likęs tik kaip hobis.

– Kuo labiau jaučiatės – dainuojančiu verslininku ar dainininku, kuris užsiima verslu?

– Veikiau dainininku, kuris užsiima verslu. Taip jau gyvenimas susiklostydavo. Žinodavau, kad privalau ir noriu dainuoti. Viską darydavau, kad pavyktų, bet dainuoti, deja, tekdavo mažiausiai. Savo laiku tam ir studiją Lapėse buvau įkūręs. Ir televiziją, kad klipus būtų galima kurti. Bet kuo daugiau klimpau į verslą, tuo mažiau prisiliesdavau prie muzikos.

– Apie kokią ateitį svajojote dar besimokydamas Veisiejų vidurinėje mokykloje?

– Save įsivaizdavau muzikantu, nuolat ieškodavau galimybių dainuoti. Net ir įstojęs į Žemės ūkio akademiją aktyviai dalyvavau meno saviveikloje. Didelį postūmį tam davė į akademiją dėstytojauti atėjęs Antanas Stancevičius, ansamblio „Nuogi ant slenksčio“ vadovas. Jis subūrė ansamblį. Pradėjome važinėti po festivalius ir pelnyti prizines vietas.

– Tėvams neatrodė rimta, kad baigęs mokyklą iškart suktumėte muzikanto keliu?

– Tėvai nesipriešino. Mokykloje aš daug sportavau – žaidžiau Veisiejų rankinio rinktinėje, buvau vartininkas. Kai baigėme mokyklą, visą komandą pakvietė studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Taip ir nuėjome ten. Akademijoje žaidžiau iki trečio kurso. Paskui mečiau, nes dainuoti norėjau labiau.

– Niekada nebandėte studijuoti muzikos?

– Bandžiau. Studijuodamas akademijoje, po trečio kurso nutariau stoti į tuometinę konservatoriją. Nepriėmė net į parengiamuosius kursus. Patarė grįžti į akademiją ir baigti mokslus. Aš taip ir padariau. O baigęs įsisukau į verslą.

– Su kokiu jausmu įžengėte į LNK – juk tai televizija, išaugusi iš savo pirmtakės „LitPoliinter“ televizijos, kurią kitados pats įkūrėte?

– Džiaugiausi, kad mane įsileido. Anksčiau visos televizijos mane truputį blokuodavo. Buvau asmenybė, kuri viešumoje buvo pateikiama specifiniu rakursu. Tad, matyt, nenorėdamos veltis į intrigas ar skandalus, televizijos manęs nekviesdavo. Dabar labai džiaugiuosi. Čia sutikau nemažai žmonių, kuriuos kitados pats priėmiau dirbti į „LitPoliinter“.

– Savo laiku „LitPoliinter“ buvo ne tik televizija, bet ir alkoholiniais gėrimais prekiaujančių parduotuvių tinklas, bankas, radijas, o jūs – vienas iš turtingiausių Lietuvos žmonių. Ar tai pats šviesiausias jūsų veiklos laikotarpis?

– Ir taip, ir ne. Taip, nes buvo sukurtas stambus daugeliu verslo krypčių besiverčiantis koncernas, sėkmingai buvo vykdomi rimti komerciniai projektai. Deja, kai viskas baigėsi fiasko, negaliu sakyti, kad pats projektas pavyko. Bet kaip nepavyko, jei ir dabar veikia viskas, kas buvo sukurta?.. Tik viskas dirba ne man.

– Per savo gyvenimą esate išbandęs pačių įvairiausių darbų – nuo generalinio direktoriaus, fotoreporterio, iki kapinių priežiūros reikalų tvarkytojo. Koks darbas jums pats smagiausias?

– Smagiausia dainuoti. Buvo etapas, kai vien iš to gyvenau. Baigus mokslus, teko nemažai važinėti po Lietuvą ir koncertuoti. Dainavau dabartinėje „Rondo“ grupėje, Kęstučio Lušo, „Versmės“ ansambliuose, dalyvaudavau restoranų varjetė programose.

– Kitados jūsų daina „Salamita“ dažnai skambėdavo eteryje...

– Tą dainą įrašėme, kai 1991-aisiais Lapėse įkūrėme įrašų studiją ir įsigijome naują, labai brangų magnetofoną. Lietuvos TV buvo sukurtas labai gražus šios dainos klipas.

– Regis, buvote ir prie garsiojo „Žvaigždžių kvarteto“ kūrimo ištakų...

– Pradėjome keturiese – Janina Miščiukaitė, Ona Valiukevičiūtė, Viktoras Malinauskas ir aš. Tačiau po vieno pasirodymo A. Šabaniausko konkurse Kauno „Metropolyje“ valdžios atstovai pasakė: viskas gerai, tik Bubnelio nereikia.  Turėjau išeiti. Mane pakeitė Valdemaras Frankonis.

– Tačiau tarp gražių verslo prošvaisčių juoduoja ir devyni kalėjime praleisti mėnesiai. Ar tai yra tas momentas, kurį labiausiai norėtųsi išbraukti iš savo biografijos?

– Ta tema vis mažiau norisi kalbėti, bet to neišbrauksi. Tai buvo laikotarpis, kuris mane privertė sustoti, atidžiai apsidairyti ir apsigydyti sielą. Nusiraminus viskas geriau matyti. Nesakyčiau, kad tai reikėtų išbraukti. Juodžiausias mano gyvenimo laikotarpis buvo, kai nušovė mano tėvuką. Aišku, dar buvo artimieji, kuriems teko išgyventi neką mažiau nei man pačiam.

– Įsitraukęs į duetų projektą buvote pristatomas kaip alaus gamyklos „Gubernija“ generalinis direktorius. Regis, šių pareigų jau neturite...

– Taip, alaus jau nedarau.

– Susitikti pakvietėte į „Respublikos“ kavinę. Sugrįžtate į žiniasklaidą?

– Kol kas paslaptis, kur ir ką dirbu. Bet netrukus viskas išaiškės. Iš verslo neišeinu. O dainuoti ir toliau bandysiu. Saldu būti scenoje.

– Tai dabar jums jau nebereikės blaškytis tarp Vilniaus ir Šiaulių?

– Lieku Vilniuje.

– Esate gimęs ir užaugęs Veisiejuose, nemažai gyvenote Kaune, dabar Vilniuje. Kuo iš tikrųjų save laikote?

– Laikau save dzūku, nes abu tėvai kilę iš to krašto. Mano charakteryje įsikūniję būdingiausi to krašto žmonėms bruožai: esu jautrus, atviras, pažeidžiamas, ambicingas... Kai gyvenau Kaune, vilniečiai versle man atrodė keistoki: lėtai mąstantys, vangiai reaguojantys. Kauniečiai viską darydavo greičiau. O kai atvažiavau į Vilnių, dabar kauniečiai atrodo kitokie. Vilniečiai yra atsargesni, apdairiau analizuojantys visą padėtį, neretai susilaikantys nuo veiksmų. Vilniuje viskas solidžiau. Bet tai ir gerai. Dėl to nesistebiu, kad Kaune iki šiol arena nepastatyta. Kur norėčiau gyventi? Išmokau džiaugtis tuo, ką turiu. Man gera ten, kur tuo metu esu.

– Iš ko paveldėjote puikų balsą?

– Mano abu tėvai buvo muzikalūs. Tėvukas ir smuiku grojo, ir akordeonu. Mama iki šiol ansamblyje Veisiejuose dainuoja. Mano sesuo baigusi chorinį dirigavimą konservatorijoje. Kai mokėsi Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, dainavo ansamblyje. Jos abu vaikai taip pat dainuoja – Bernarda dalyvavo realybės šou „Dangus“, Haroldas – „Kelias į žvaigždes“. Susitikę visi nemažai pakalbame apie muziką.

– Ar iš jūsų keturių vaikų taip pat yra į menus linkusių?

– Mano dukra Aira iš pirmosios santuokos yra tapusi klasikinių šokių pasaulio čempione. Dabar jai 27-eri. Šiuo metu ji gyvena JAV, ten įkūrė savo šokių studiją. 23-ejų sūnus Karolis gyvena Vilniuje. Jis dirba banke. Jaunėliai sūnūs gyvena su mumis. Dvylikametis Kristupas turi gerą klausą, bando groti, gal ir pasuks įmuziką. O mažiausiajam Gabrieliui – dar tik devyneri. Jis su automatais kariauja.

– Ar jūsų šeima palaikė jus „Žvaigždžių duetuose“?

– Visus koncertus žiūrėjo, kartais sėdėjo salėje.

– Ar sulaukdavote pastabų iš artimųjų?

– Mano žmona Gerda vis klausdavo, kada tai baigsis. Namuose buvo daug triukšmo – juk kasdien repetuodavau. O Kristupas aiškindavo, kad kartais nešvariai dainuodavau. Vyresnieji taip pat džiaugėsi, kad tėčiui sekasi.

– Paminėkite bent tris dalykus, kurie jums gyvenime svarbiausi.

– Šeima. Turiu omeny – vaikai, žmona, tėvai. Antras dalykas – irgi šeima. Trečias – taip pat.

– Kai žlugo jūsų verslas, pirmoji santuoka iširo...

– Kai išsiskiria du, skyrybos nėra jokia tragedija. Bet vaikams jos yra didelė trauma. Skyrybos, kaip geriausias tėvų sprendimas kilusioms problemoms išspręsti, užsifiksuoja vaikų pasąmonėje. Šito neturėtų būti. Mano giminėje tokių atvejų nėra. Bet man nutiko. Sukūriau antrą šeimą ir joje labai gerai jaučiuosi. Manau, visiems mums gera kartu. Vyresnieji mano vaikai jau turi savo gyvenimus. Su jais taip pat gerai sutariu.

– Esate griežtas tėvas?

– Griežtas, bet geras. Aš jų nemušu, nebaudžiu, bet visuomet stengiuosi kalbėtis. Man svarbu juos apsaugoti ne tik nuo tų klaidų, kurias pats padariau, bet ir nuo pasaulio blogybių. Baiminuosi, kad jiems neatsitiktų tai, ko nenoriu, kad man atsitiktų. Subyrėjus pirmajai šeimai, vaikai liko lyg ir šalia tėvo, bet, ačiū Dievui, nenuklydo blogais keliais. Džiaugiuosi, kad jie nuoširdūs ir labai geri. Dabar turiu prižiūrėti mažuosius.

– Ką darytumėte kitaip, jei turėtumėte galimybę gyventi iš naujo?

– Daugiau dainuočiau. Bet juokinga kalbėti, kai nieko negali keisti. Gyveni ir gauni tai, ką užsitarnauji. O viską reguliuoja tas, kuris aukštai.

– Ar šiandien esate turtingas žmogus?

– Turtingas, nes turiu keturis vaikus. O kalbant apie materialius dalykus, tai save galėčiau priskirti prie vidutiniokų. Tikiuosi, kad manęs dar laukia gražūs dalykai, gražios atostogos ir pinigai, kuriuos galėčiau joms skirti. Bet tam dar turiu daug dirbti.

– O buvo laikų, kai turėjote net lėktuvą...

– Ir lėktuvą, ir laivą, ir prabangų automobilį... Buvo verslas. Žinau, ką reiškia tai turėti. Jei turėčiau tiek pinigų, dabar lėktuvo nepirkčiau, dėl laivo nežinau, galbūt jachtą ir automobilį.

– Pirmajai šeimai pastatėte namą Kaune, o su dabartine kur gyvenate?

– Gyvename dabartinės žmonos tėvų pastatytame name. Prieš mums pradedant bendrauti, tas namas jau stovėjo.

– Ką dar norėtumėte nuveikti gyvenime, kad pasakytumėte, jog pasiekiau viską, ko norėjau?

– Nieko ypatingo. Tik norėčiau savo gyvenimą stabilizuoti, kad mano namai būtų patrauklūs mano vaikams, kad būčiau geras tėvas ir geras senelis, kad turėčiau vietą, kurioje jausčiausi saugus, ramus ir artimuosius trauktų pas mane. To dar nesu pasiekęs.

– Kokių turite muzikinių ambicijų?

– Norėčiau dainuoti. Žinau, vien iš to duonos nevalgysiu. Užsidirbti norėčiau kitur, o scenoje būčiau vien dėl malonumo.

– Ar sutiktumėte dainuoti vestuvėse?

– Anksčiau esu jose nemažai dainavęs. Vestuvės dabar labai pasikeitė. Anksčiau nebuvo mados kviesti žinomus atlikėjus. Dabar dažnai net ir žvaigždės mielai važiuoja, pusvalandį padainuoja ir išvyksta. Aš irgi taip sutikčiau. Kodėl gi nesuteikus žmonėms malonumo, jei jie to nori ir tai leidžia sąlygos.

– Manote, kad dainininkams šiais laikais lengviau nei anuomet?

– Žinoma. Anuomet ir techninis lygis buvo žemas, ir prodiuserių nebuvo. Dabar net ir nemokantis dainuoti gali scenoje žiopčioti pagal fonogramą, skambant studijoje po kruopelytę sudėliotam įrašui. O ir pinigai kiti sukasi. Anksčiau aš gaudavau po 17 rublių už koncertą. Tai buvo dešimt kartų mažiau nei darbininkas gaudavo, o dabar už koncertą tūkstančius moka.

– Kas iš Lietuvos atlikėjų jums labiausiai patinka?

– Mano mėgstamiausi jau išėjo Anapilin – Janina Miščiukaitė, Vytautas Kernagis... Kas patinka iš dabartinių, nenorėčiau minėti.

– Ar yra tokių dainų, kurios tiesiog prilipo prie jūsų?

– Yra. „Feelings“. Ją visuomet dainuoju kompanijose. Arba V. Kernagio „Išeinu“. Man ji dar mokyklos laikais įaugo, labiausiai primena jaunystę, pirmąją meilę.

– Ar, nulipęs nuo „Žvaigždžių duetų“ scenos, dabar dažnai dainomis trikdote namų ramybę?

– Namuose turiu visą aparatūrą. Padainuoju ir prie instrumentų prisėdu. Dabar esame kviečiami ir su Aiste padainuoti. Manau, dar negreit aš nutilsiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką