Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 25d. 13:10

Ruslanas Kirilkinas: kazino manęs vos nesužlugdė... (papildyta lapkričio 25 d.)

Ruslanas Kirilkinas
Asmeninio albumo nuotr. / Ruslanas Kirilkinas

Restorane nereikia ilgai dairytis jo, šviečiančio gera nuotaika ir niūrųjį lietuvišką lapkritį pamirštu įdegiu. Kažkur Amerikoje, tiesiog gatvėje, pirktas pakabutis su daug nuo blogybių saugančių stiklinių akučių primena ką tik lankytas šalis, tolimojoje Meksikoje likusį širdį suvirpinusį žmogų. Bet pirmiausia kalbamės ne apie tai. Ruslanas Kirilkinas (29) kaip niekad rimtas ir pasirengęs atvirai ištarti: ne vienus gražiausius savo metus ir ištisus tūkstančius litų prašvilpė kazino, melavo, prasiskolino, prarado pasitikėjimą, draugus, mylimą...

„Ilgus metus nešiojau paslaptį apie savo priklausomybę. Apie tai žinojo tik artimiausi draugai, bet nei šeimos nariai, nei tie, su kuriais dirbau, nieko nenumanė. Užtat labai noriu atsiprašyti visų, kuriuos įskaudinau, nuvyliau, neatėjau į sutartus interviu, renginius, net – koncertus... Juk iš to gyvenu, televizija, koncertai – mano duona. Reputaciją, pasitikėjimą susigrąžinti daug sunkiau, nei prarasti. Bet nuoširdžiai stengsiuosi. Laiką, per kurį galėjau dirbti, tobulėti, praleidau kitaip. Ir nebežinau, kas turėtų atsitikti, kad artimi žmonės manimi patikėtų“, – liūdnai šypteli gurkšnodamas kavą. Taip pat Ruslanas nori įspėti lošimo namų naujokus – šita aistra pavojinga, nejučia gali sugriauti gyvenimą.

Ruslanai, kaip viskas prasidėjo? Iš smalsumo ar noro praturtėti?

Lošti pradėjau dvidešimt vienų – įtraukė draugai, bet iš pradžių tai buvo tarsi žaidimas. Vėliau, kai ėmiau daugiau uždirbti, praloštos sumos didėjo, viskas tik gilėjo ir kaip reikiant įklimpau maždaug prieš ketverius metus.

Save tikinau: čia – nieko bloga, juk ne vienas vaikštau. Mūsų, ligonių, daug. Visi laimi. Ne? Na, gerai, kažkas ir pralošia. Bet ar tai priklausomybė, suvoki tik praradęs draugus, asmeninį gyvenimą. Tada griebiesi alkoholio, nes, kai esi blaivus, užduodi sau daug klausimų: kam meluoji, ką darai? Kad savęs negrūzintum, paprasčiausia – prisigerti. Juk turi kažkaip visa tai nuplauti. Alkoholis padėdavo sau atleisti visas blogybes.

Ta saujelė artimiausiųjų, kurie žinojo, kaip bėga tavo naktys, gana ilgai tylėjo...

Jie sakė, kad lošimai tapo liga, norėjo mane supažindinti su priklausomybes įveikti padedančiais psichologais, bet taip kalbančius greitai nurašydavau. Manyje tarsi kažkoks velnias buvo apsigyvenęs. Grįždavau iš kazino tuščia pinigine, skambindavau draugams, skolindavausi, nurodydamas nesąmoningas priežastis, kam. Kartais nepaprastą džiaugsmą suteikdavo ir dvidešimt litų, su kuriais ten pabūdavau nors keliolika minučių. Manęs greičiausiai nesupras tie, kurie nėra lošę, bet tikrai ten įžengi kaip į kitą pasaulį, pamiršti viską – net tai, kad kažkur už durų laukia antra pusė. Nereaguoji į baigiantį išsikrauti telefoną, kuriame – grasinamos žinutės: „Rusla, kada skolą?“ Tas pasaulis – savotiškas disneilendas su labai gera muzika, daugybe lempučių, tik bilietas į jį beprotiškai daug kainuoja. Užtat visi su tavimi elgiasi kaip su pagrindiniu pasakos veikėju.

Išeini, vėl galvoji, kur gauti pinigų ir grįžti. Praloši tūkstantį, laimi litą, bet jis atrodo kaip milijonas. Kartą esu ten praleidęs pusę paros, o atrodė – kelias valandas.

Kiek daugiausia išsyk esi pralošęs?

Pralošti honorarą ir dar iš draugų pasiskolintą sumą buvo įprasta. Kaip neskolinsit? Juk rytoj koncertas, grąžinsiu. Aišku, negrąžini, vėl leki į kazino. O konkrečios sumos... Be kelių šimtų litų nėra ko ten eiti. Aišku, nelygu, ką loši, kokie statymai. Per vakarą prašvilpti du tūkstančius atrodė labiau normalu nei prabanga. Šalia kiti pralošdavo šimtus tūkstančių per vieną naktį. Pinigas tenai neturi jokios vertės, kol pats nesuvoki, jog viskas yra uždirbama, o ne išlošiama.

Beje, 2008-aisiais laimėjęs LNK „Muzikos akademiją“ gavau pagrindinį prizą – vokalo pamokas Holivude. Televizija buvo suderinusi studijų ir apgyvendinimo reikalus, manęs laukė, bet išsigandau: kaip važiuoti – juk nei draugų, nei giminių ten? Prizą iškeičiau į pinigų sumą ir ją išleidau tikrai ne mokslams. Didžioji dalis išplaukė lošimams. Dar man visada rūpėjo gražūs drabužiai, papuošalai...

Kas tave sustabdė?

Žmogus, kuris paliko, nes nesilioviau lošti. Labai jį mylėjau, galėjau padaryti bet ką, kad susigrąžinčiau, bet jau buvo per vėlu. Parašiau prašymą neįleisti manęs į kazino. Tačiau to buvo per maža išsaugoti mūsų santykiams, nes per daug naktų, kai mylimas laukė namuose, lošdamas jam melavau, kad vėluoju grįžti iš koncerto.

Buvo šių metų kovo ar balandžio mėnuo. Tad, nors ir kaip keistai skambėtų, esu dėkingas jam, kad paliko. Tai buvo paskutinis lašas, impulsas suvokti, jog liautis lošti privalau dėl savęs, – juk kazino manęs vos nesužlugdė... Dar kurį laiką važiuodamas pro lošimo namus norėdavau verkti, nes tos įstaigos primindavo MUS.

Ačiū Dievui, neturėjau ko užstatyti, parduoti, o būčiau tą padaręs dėl lošimo. Liko tik didelės skolos draugams, kolegoms, bet šią vasarą lyg tyčia turėjau labai daug darbo ir viską sumokėjau. Esu laimingas. Jausmas, kai gėda sutikti kai kuriuos žmones gatvėje, gėda prieš tuos, su kuriais dirbau filmavimo aikštelėse, buvo siaubingas.

Dėl savo nepunktualumo, neatsakingumo iškeisdavau, pavyzdžiui, interviu tiesioginiame televizijos eteryje (juk tai – puiki proga pasireklamuoti) į kazino. Tiesiog dingdavau. Arba parašydavau žinutę, jog pasikeitė planai. Paskui skambini draugams tikros bėdos prispirtas, nebeturi už ką pavalgyti, bet tavimi niekas nebetiki. Ir ką tada?.. Vėl išjungi telefoną, prisigeri – išeini į savotišką kosmosą.

Anksčiau niekados nekalbėdavai apie savo tėvus, tik apie tave užauginusią močiutę Zinaidą. Dabar vis skrendi į Norvegiją pas ten gyvenančią mamą Svetlaną. Kaip sušilo jūsų ryšys?

Su biologiniu tėvu neturiu jokio ryšio. O su mama nebendravau daug metų, iš pradžių būdavo sunku net ištarti jos vardą – turėjau prikaupęs daug nuoskaudų, klausimų, baimių, kurios neleido prieiti prie jos arčiau. Juk nuo vaikystės kieme, mokykloje man buvo kalama, kad mama yra bloga, nes manęs neaugina. Vaikas tuo patiki, vengia mamos. Bet ji kantriai išlaukė momento, vis beldėsi iki manęs. Paskui buvo daug pokalbių ir ašarų. Pažinau ją visai kitokią, nei anksčiau įsivaizdavau. Šiandien labai džiaugiuosi, kad mama atlaikė mano ilgametį ignorą, kad yra labai gera draugė. Su ja galiu kalbėtis apie viską, o taip neišeina su močiute, kurią labai myliu ir su kuria puikiai sutariu, bet mus skiria daug metų. Be to, močiutė, jei tik kas nutinka, labai susipergyvena, o mama, žinodama depresyvų mano būdą, stengiasi palaikyti, pastumti pirmyn. Jai esu dėkingas už gyvenimą, kad ir kaip būtų, kiekvienam vaikui mama – brangiausia ir vienintelė.

Beje, Norvegijoje su mama – beveik visa mano šeima. Tik mažoji sesė Vika viena koja Lietuvoje, ji renkasi rimtus mokslus, universitetą. Džiaugiuosi ir sakau, kad padėsiu, kiek galėsiu, – nors kas šeimoje bus gerai išsilavinęs.

„Kiekvienam sakau: prieš teisdamas kitus pasižiūrėk į save. Gaila, bet Lietuvoje šių žodžių daug kas neišgirsta“, – sako Ruslanas.

Paniškai bijai skristi, o štai rudenį išlėkei mėnesiui į JAV ir Meksiką. Gydeisi širdies žaizdas?

Į Meksiką, romantiškąjį Puerto Valjartos kurortą, norėjau nuo tada, kai pamačiau filmą „Iguanos naktys“. Be to, turėjau rasti ramybę, pažvelgti į savo sielą ir leisti laiką tarp lietuviškai nekalbančių žmonių. Pakako ir smagių susitikimų. Feisbuke parašiau, kad keliauju į Meksiką, iškart atsirado pažįstamų, kurie pasiūlė parodyti ir Jungtines Valstijas. Čikagoje sutikau savo pirmąją merginą (esu draugavęs ir su merginomis...), su kuria nesimatėme daugiau nei aštuonerius metus. Visą vakarą važinėjomės po miestą, plepėjome apie laikus, kai buvome drauge, paskui šokome naktiniuose klubuose. Los Andžele eidamas Holivudo bulvaru bandžiau įsivaizduoti, kaip būčiau žengęs juo prieš ketverius metus, būdamas vokalo studentas...

Meksiką mane iškart sužavėjo – jaučiausi taip, tarsi būčiau turėjęs ten gimti. Man tiko saulė, vandenynas, tai, kad žmonės žiūri į akis ir šypsosi, nors tikrai nežino, kas esu. Greitai sugavau vieną kitą ispanišką žodį – gelbėjo muzikinė klausa, užtat netrukus visi ėmė su manimi šnekėtis savo kalba, atsakydavau jiems angliškai.

Nuėjau į karaokės barą ir ten sulaukiau didžiulio dėmesio, nes atlikau ne vieną kūrinį. Toliau viskas – kaip kine. Priėjo žmogus ir klausia, ar aš dirbu Puerto Valjartoje. Aiškinau, kad tik ilsiuosi. Kitą dieną pakvietė susitikti jam priklausančiame kabarė klube, siūlė dirbti – rengti ten teatralizuotus pasirodymus pagal pasaulinių žvaigždžių kūrinius. Prieš tai jis buvo viską apie mane perskaitęs internete, peržiūrėjęs „Žvaigždžių duetų“ įrašus. Apie tokį darbą svajojau dar Lietuvoje – vis pagalvodavau, kad būtų faina, jei čia veiktų toks klubas, bet ten... Aiškinau, kad atvykau vos dviem savaitėms. Savininkas leido pagalvoti ir rimtai aptarinėjo atlyginimo, darbo vizos reikalus. Vis susimąstau, kad man jau 29-eri, juk prabėgs dar keleri metai, neatrodysiu taip jaunai, ar kas nors bepakvies?..

Žibančios akys išduoda, kad darbo pasiūlymas – ne viena priežastis ten grįžti...

Meksikoje jaučiau, kad kažkas nutiks, nors sąmoningai nuotykių neieškojau. Užsukau į barą, mūsų žvilgsniai susitiko, bet aš niekada lengvai nepasiduodu flirtui. Ignoravau žvilgsnius ir tąsyk. Jo kolega barmenas vis priėjęs paklausdavo vieno ar kito – pats nedrįso. Išgėriau porą kokteilių ir žingsniavau į kitą klubą. Išeidamas mačiau, kaip jo žvilgsnis pasikeitė. Ir pats norėjau grįžti, bet žemaitiškas charakteris neleido. Po kurio laiko pajutau: kažkas stuksena į nugarą. Atsisuku, o ten – plati jo šypsena... Pajutau, kad linksta keliai, žemė slysta iš po kojų. Jau vėliau klausiau, kodėl minioje turistų pastebėjo mane. Sakė, pirmiausia sužavėjo mano kvepalai.

Nuo tos dienos pradėjome susitikinėti, pažinti vienas kitą. Rytai – prie vandenyno, pietūs drauge gaminant maistą, vakarais jis – į darbą, o aš su fotoaparatu dairytis po tą nuostabų rojaus kampelį. Bendraujame ir dabar – radę bet kokią prieigą prie interneto, parašome vienas kitam bent po žodį. Taip, mano pilve skraido drugeliai, ir aš labai noriu grįžti į Meksiką dėl šio žmogaus. Tada, po pertraukos, būtų aiškiau, ar tai – rimtų santykių pradžia... Šiandien tikrai žinau: mus sieja susižavėjimas, simpatija ir beprotiškas ilgesys. Ir dabar, jau po poros savaičių Lietuvoje, vis dar nubundu paryčiais – pagal Meksikos laiką...

Grįždamas lėktuve iš Frankfurto smagiai pasikalbėjau su šešiasdešimtmečiu vyru, jis prisipažino, kad yra homoseksualus, kad nelabai galėjo viešai tą pripažinti, dėl to nekaip susiklostė gyvenimas. Kai jam papasakojau filmo vertą savo meksikietišką istoriją, sakė: „Tik važiuok ten, imk iš gyvenimo viską pilnomis saujomis.“ Išties – manęs Lietuvoje niekas nelaiko. Kol esu jaunas, laisvas, tik pakeliu sparnus ir lekiu. Galbūt ten – mano laimė? Ieškoti antrosios pusės Lietuvoje sunku, jei esi viešas žmogus. Juolab buvus tokių piarų, turint tokią praeitį... Dauguma tų, su kuriais susipažindavau, iškart sakydavo: gyvensim dvejopą gyvenimą, pasimatymai bus slapti. Galvodavau: nejau tai kaina to, ką kažkada viešai pripažinau, nejau populiarumas mane pasmerkia visą gyvenimą likti vienišą? Net tie, kurie tikrai norėdavo eiti su manimi į pasimatymą, kompleksuodavo susitikti viešose vietose, kad, ginkdie, kas nors nepastebėtų kartu. Juk didžioji dalis visuomenės mano, kad blogai būti kitokiam – homoseksualiam.

Jei Meksikoje meilė nesulaikys, visada galėsi grįžti.

Žinoma, tik pagalvoju, ar po pertraukos čia dar kam nors manęs reikės, dar būsiu įdomus? Kita vertus, nepabandęs nežinosiu. Kol kas esu pilnas jėgų ir šviesių minčių. Sulaukės 29 metų pradėjau vertinti ir mylėti gyvenimą, o anksčiau jį tik žaisdavau. Galbūt branda, nesėkmių, išsiskyrimų patirtis privertė suvokti, kad gyvenimas yra vienas, jį turi saugoti, vertinti, kas kad jis vieną dieną niūresnis, kitą – šviesesnis. Turiu darbą, kas kad ne itin pastovų. Turtų šiais laikais iš muzikos nesusikrausi, bet nuomai, maistui, drabužiams pakanka. Beje, grįžus po kelionės pasipylė geri pasiūlymai dalyvauti koncertuose, televiziniuose pasirodymuose. Tad kartais dingti sveika.

Po skyrybų – bičiuliai

Telšiuose gimusio ir augusio Ruslano gyvenime ir karjeroje apstu pakilimų, kryčių, skandalų. 2006-aisiais emigravo į Suomiją, pasiekė populiaraus muzikinio šou „Idols“ pusfinalį, oficialiai įteisino santykius su teatro režisieriumi Jarmo Skonu (30). Prieš porą metų jų partnerystės sutartis buvo nutraukta, tačiau abu liko bičiuliais. „Pabendraujame retai, persimetame vienu kitu žodžiu feisbuke. Rašo, kad pasiilgsta Lietuvos, jam gerai sekasi darbuose, tad laimingas, nes yra tikras darboholikas, aktyvistas. Apskritai jis didelis pozityvas, toks vaikštantis pliusas“, – apie Jarmo pasakojo Ruslanas. Pernai buvę partneriai dalyvavo LNK „Žvaigždžių duetuose“ ir užėmė trečiąją vietą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką