Na, sakyčiau, nieko sau iššūkis!
Rūta: Bet aš mėgstu iššūkius! Televizijos šokių projektas nebuvo didelis iššūkis: jis labiau panėšėjo į pasilinksminimą ir spalvingą šou nei į rimtas varžybas. Ten reikėjo gražaus spektaklio, o šokio technika mažai kam rūpėjo... Daug žmonių tokiuose projektuose dalyvauja tik dėl reklamos, o man jos tikrai nereikia. Aš – ambicingas žmogus: jei jau atiduodu save, man norisi maksimalaus rezultato. Noriu išmokti gerai šokti ir visų pirma sau įrodyti, ką galiu.
Kaip ryžaisi šokti drauge su profesionalais?
Rūta: Kaskart, kai ateina ruduo, man pasidaro nuobodu ir prireikia įkvėpimo. Praėjusį rudenį tuo įkvėpimu tapo Česlovas Norvaiša: mudu susitikome dideliame pokylyje, ir jis mane pakvietė šokti. Buvo jau po vidurnakčio, aš buvau gurkštelėjusi šampano, negana to, avėjau batelius penkiolikos centimetrų aukščio kulniukais... Pagalvojau: „O mamyte! Šampanas ir aukštakulniai... Tobulas derinys... Ar tik nepasidarysiu sau gėdos?“ Tačiau mudu visai neblogai pašokome.
Vieni žmonės kopia į Everestą, kiti augina pelargonijas, o aš noriu išmokti šokti.
Neužlipai ponui Norvaišai ant kojos?
Rūta: Labai stengiausi neužlipti... Jis paklausė, ar vis dar šoku. Prisipažinau, kad ne, bet labai norėčiau. Ir to pakako: po kelių dienų man paskambino Norvaišų vadovaujamo „Sūkurio“ klubo šokėjas Andrius ir pasiūlė tapti jo partnere. Po metų pertraukos vėl atsidūriau ant parketo. Mudu treniruojamės bent keturis kartus per savaitę. Sutariame puikiai. Andrius pagal horoskopą – Avinas, aš – Jautis, kaip čia nesutarsi su kolega? Truputį pasibadome ir šokame toliau (juokiasi).
Andrius: Šoku nuo vaikystės, esu dalyvavęs galybėje varžybų. Turėjau ilgametę partnerę, tačiau pradėjus studijuoti šokiams liko vis mažiau laiko, ir mes išsiskyrėme. Likęs be partnerės svarsčiau, į kurią pusę pasukti – ir likimas kaip tik atnešė Rūtą.
Rūta: Iš pradžių man galvoje netilpo: vaikinui – 22-eji, jo ūgis – 192 centimetrai... Kojos – bene dvigubai ilgesnės nei mano. Pats tas, taip sakant. Ką aš su juo veiksiu?..
Bet juk tau nesunku bendrauti su jaunais vaikinais?
Rūta: Ir jiems nesunku su manimi – esu labai komunikabili. Tiesą sakant, dabar net nebejaučiu, kad Andrius – jaunesnis. O tu jauti, kad aš vyresnė?
Andrius: Na, bendravimas gal šiek tiek kitoks negu su bendraamže... Bet tai manęs nevaržo.
Andriau, tu turi draugę? Kaip ji reaguoja į tai, kad šoki su žavia televizijos žvaigžde?
Andrius: Reaguoja ramiai. Jai kliūva tik tai, kad visai nebeturiu laisvo laiko: paskutiniame universiteto kurse studijuoju vadybą, dirbu šokių treneriu, o dabar dar ir repetuoju su Rūta. Asmeniniam gyvenimui ne kažin kas telieka... Bet man patinka toks gyvenimo būdas.
Kai pradėjote drauge treniruotis, iškart buvo aišku, kad rimtai dirbsite ir rengsitės konkursams?
Rūta: Tai buvo aišku abiem. Šiaip pasišokti galiu ir namie, o jei jau treniruotis – tai dėl rimto tikslo. Turiu sportininkės charakterį: man reikia rungtyniauti. Konkurse „Gintarinė pora“ vyksiančios profesionalų ir mėgėjų varžybos bus pirmas laiptelis, o paskui matysime...
Iki konkurso beliko du mėnesiai. Labai baiminiesi?
Rūta: Švelniai tariant – šiek tiek nerimauju... Andrius mane vis skalpuoja: „Jau pusmetį šokame, o tu dar nieko nemoki!“
Andrius: Ką?.. Aš sakau, kad tu puikiai šoki!
Rūta: Jis – labai kantrus mokytojas: kartais pagalvoju, kad jo vietoje jau tikrai būčiau save kur nors pasiuntusi... „Galvą laikyk taip! Pečius – šitaip! Kūną perkreipk! Juk tai – natūralu...“ Bet man čia niekas nenatūralu (juokiasi)! Konkurse žadame šokti penkis klasikinius šokius. Rizikuoju pasirodyti nekaip, bet man vis tiek įdomu. Juk vienąkart gyvenu – noriu įgyvendinti savo svajonę. Dar niekada nesu šokusi salėje su kitomis poromis: baisu, ar neatsitrenksiu į ką nors... O jei išsitiesiu ant parketo? O jei kuriai nors poniai priminsiu suknelę? O jei primins man – ar suvaldysiu savo temperamentą ir atsisukusi nepastumsiu konkurentės? Visko gali būti (juokiasi)...
Andriau, nebijai, kad nesuvaldysi tokios valdingos asmenybės?
Andrius: O ne. Rūta – labai sukalbama moteris.
Rūta: Aha, pamėginčiau būti nesukalbama... Žinai, kaip jis mane treniruoja? Uždeda ant pečių sunkią kuprinę! Arba dar geriau – pririša šluotkotį ir, jeigu judesį atlieku ne taip, tas šluotkotis trenkia man per galvą...
Bandau įsivaizduoti: moteris, padariusi karjerą, gyvenime pasiekusi viską, ko norėjo, dabar savo noru leidžiasi, kad ją daužytų šluotkočiu per galvą?.. Kam tau tai?
Rūta: Nes man įdomu! Puikiai žinau, kad be juodo darbo nieko nepasieksiu. Vieni žmonės kopia į Everestą, kiti augina pelargonijas, o aš noriu išmokti šokti.
Žinai, kaip jis mane treniruoja? Uždeda ant pečių sunkią kuprinę! Arba dar geriau – pririša šluotkotį ir, jeigu judesį atlieku ne taip, tas šluotkotis trenkia man per galvą...
Ar tai – brangus malonumas?
Rūta: Konkursai, girdėjau, brangūs. Norvaišų pamoka irgi kainuoja nemažai. O su Andriumi piniginių santykių dar nesame išsiaiškinę. Nežinau, kaip aš su juo atsiskaitysiu (juokiasi)...
Ir tu nė akimirkos nepasigailėjai, kad įkėlei koją į šitą galerą?
Rūta: Man gaila tik dėl vieno: kad šokti pradėjau per vėlai. Ech, kad būčiau pradėjusi šokti kokių šešerių – kiek daug galėtume nuveikti!..
Šokėja Edita Daniūtė tau padovanojo šokių batelius. Kaip manai, jie atneš sėkmę?
Rūta: Edita – sena mano bičiulė. Pasijuokėme: viena traukiasi iš didžiojo sporto, o kita tik pradeda šokti... Mūsų pėdos – vienodo, 37-o, dydžio, tad ji ir padovanojo savo batelius. O, kad su tais bateliais man atitektų ir bent dalelė jos sėkmės!..
