Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Eglė Driukaitė-Alesienė: „Siekti karjeros per galvas – juk tai taip vyriška...“

Eglė Driukaitė-Alesienė
Vinco Alesiaus/„Žmonės“ nuotr. / Eglė Driukaitė-Alesienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Jei aktorė Eglė Driukaitė-Alesienė (35) būtų gimusi praėjusio šimtmečio pradžioje ir arčiau Holivudo kalvos, švelnus nostalgiškas jos grožis kaipmat būtų užkariavęs kino ekranus. Dabartinis laikmetis, pro viską šiurkščiai besibraunantis alkūnėmis, nėra toks pastabus – todėl vietoj kino Eglei dažniau tenka televizijos ekranas. O ir tai kartais pakoreguoja vaikiškas klegėjimas: su vyru – „Skamp“ grupės nariu Viliumi Alesiumi – aktorė augina dukrelę Emilę.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Motinystės atostogos – ir kodėl jos vadinamos atostogomis? – suteikia progą atitrūkti nuo įprastos veiklos ir pažvelgti į ją tarsi visai kitomis akimis. Ar prisimeni – kodėl tu apskritai rinkaisi aktorystę?

O kas nors į tai turi konkretų atsakymą?.. Jei leisčiausi į gilumas, reikėtų prisiminti mamos vaikystės epizodą: ji augo kaime, kur vienas garsus Lietuvos režisierius turėjo vasarnamį. Atvažiavęs vis sakydavo mažoms mergaitėms: „Oi, aš kažkurią iš jūsų artiste padarysiu!..“ Žinoma, nei padarė, nei ką, bet mama to niekada nepamiršo. Studijuodama Vilniuje, ji vaikščiodavo pro konservatoriją su nostalgija. „Nedrįsau nė įsivaizduoti, kad mano dukra kada nors joje mokysis“, – sako dabar.

Užaugau Molėtų rajone. Mokykloje lankiau teatro būrelį, kuriam vadovavo chemijos mokytoja, – ji tikriausiai irgi turėjo tokių pat neišsipildžiusių svajonių kaip mano mama. Vaidinome pjesėse, skirtose vyresniems žmonėms: didelės scenos, daug teksto. Niekam nesigyriau, kad ketinu stoti į aktorinį: kur jau ten mergaitė iš kaimo... Tėtis bijojo, kad labai nusivilsiu ir liksiu įskaudinta, bet mama paskatino.

Per stojamuosius turėjau tik miglotą supratimą, kas tas etiudas, bet baigėsi vienas turas – sąraše radau savo pavardę, antras – vėl perėjau. Laikiausi mūru: ką reikės – viską padarysiu. „Negalima sakyti „ne“, – mokė patyrusieji. – Kad ir ko klaustų – ar sugebi stovėti ant galvos, ar šoktum žemyn nuo krioklio, tik nesakyk „ne“...“ Taip ir įstojau. 

Manau, ir tavo klasikiniai veido bruožai komisijai tikrai nepraslydo pro akis.

Buvo viena labai graži – ir iškrito. Taigi vien grožio nepakanka. Nieko neapgausi – privalai būti savimi. Kartais dar geriau, jei esi žalias molis, iš kurio paskui galima kažką nulipdyti. 

Mano kurso vadovas buvo Vladas Bagdonas, vėliau atėjo ir Cezaris Graužinis. Sunkiausia buvo tikrai ne buitis: bendrabutyje gyventi smagu, studentavimo laikai – vieni gražiausių. Bet ta nuolatinė baimė ir spaudimas, kad kažką iš mūsų išmes... „Jūsų yra per daug“, – vis pabrėždavo. Ir kažką išmesdavo. Bijodavau: gal aš jau prie ribos, bet, žiūrėk, per egzaminą gaunu devynis ar dešimt. Pirmasis etiudas - ištrauka iš Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“: vaidinau jauną prostitutę, kurią iškviečia į viešbutį. 

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Vilius Alesius ir Eglė Driukaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Vilius Alesius ir Eglė Driukaitė

Taip iškart ir pradėjai nuo prostitutės?

Taip, ir už tai gavau bart (juokiasi). Pirmame kurse studentai dar žvėreliais šokinėja, o čia – tokias rimtas medžiagas stato!.. Diplominiuose spektakliuose vaidinau pagrindinius vaidmenis, po bakalauro patraukiau į magistrantūrą. Pirmasis mano rimtas darbas buvo televizijos serialas „Dapkai ir Butkai“ – dar besimokydama filmavausi kelis sezonus, dirbau su Gediminu Girdvainiu, Egle Gabrėnaite. Smagu: nuvažiuoji į kaimą – ir sėdi ten visą dieną, daug kas ir nakvoti likdavo. Buvau jauniausia, visų mylima ir lepinama, – ten gavau ir aktorinių, ir gyvenimo pamokų.

Serialai, vadinasi, nenuvylė? 

Daug jų buvo – septyni ar aštuoni. Nenoriu tos „serialų aktorės“ etiketės, bet gyvenimas taip susiklosto, kad vis ten vaidinu: buvo „Broliai“, „Mano mylimas prieše“, „Vyno kelias“, „Moterys meluoja geriau“... Buvo ir televizijos filmų – pavyzdžiui, „Gedimino 11“. Ta virtuvė specifinė: vis greitai, vis paskubom, privalai būti pasiruošęs bet kurią akimirką. O būna – nufilmuoji ir lauki, ką scenaristas toliau duos, nes jau nebėra ką vaidinti. Bet aš džiaugiuosi visomis galimybėmis. Su kolegomis juokaujame: jei ne serialai, mes išvis nesusitiktume... Gal kas nors turi iš ko rinktis, bet ne visiems tie pasirinkimai duodami, o profesionalas visur profesionalas – ir didelėje teatro scenoje, ir mažytėje reklamoje. Maža ką kiti sako – niekas į tavo kailį neįlįs ir už tave nebus laimingas.

Bet apie kiną svajoti nesiliovei?

Rožinė svajonė... Turėjau epizodinį vaidmenį „Matrioškose“, buvo AXX festivaliai, dar keli trumpametražiai filmai, bet to ilgo metro – dar ne, nepasitaikė. Dėl vieno kastingo tikrai gailiuosi: jis vyko Romoje pas garsų Europos režisierių Giuseppe Tornatore, sukūrusį „Maleną“ su Monica Bellucci. Jam reikėjo moters iš Rytų Europos, būtent – moters, o man tada buvo dvidešimt šešeri, su savo vaikišku veidu atrodžiau gerokai jaunesnė, ir jis tuo mano amžiumi net nepatikėjo...

Susitikome jo studijoje, bendrauti buvo paprasta ir lengva. „Egle, – paskambino agentas, – perėjai pirmąjį etapą, tave vėl kviečia į Romą.“ Davė italų kalbos specialistą, kad drauge paruoštume scenarijaus tekstą... Bet galiausiai vis tiek išgirdau: „Labai gaila, tačiau tu tam per jauna.“ Rodos, visur klesti jaunystės kultas, o čia – še tau!.. Vėliau pasižiūrėjau tą filmą ir supratau, kad jie visiškai teisūs: tai buvo istorija apie moterį, praradusią savo vaiką. Tada vaikai man nerūpėjo: va dabar tai jau suprasčiau... 

Kitas kastingas vyko Maskvoje: ten statė filmą pagal Gogolio „Tarasą Bulbą“, seną klasikinį kūrinį. Davė pasiruošti dvi scenas: vienoje – linksma, koketuojanti lenkaitė, kitoje – ji jau išsekusi, badaujanti, išprotėjusi. Susižavėjau, kaip didelėse kino studijose vyksta kastingai: pirmiausia – grimas, paskui parenka kostiumus, tada duoda tau partnerį, su juo eini pasiruošti vaidinti. O Lietuvoje ateini iš gatvės, su džinsais, ir vaidini pats vienas prieš kamerą... 

Luko Balandžio nuotr./Eglė Driukaitė ir Vilius Alesius
Luko Balandžio nuotr./Eglė Driukaitė ir Vilius Alesius

Tavo profesijoje nusivylimų ir pralaimėjimų pasitaiko kur kas daugiau negu kitose. Ar žinojai tai nuo pat pradžių?

Kažkas sakė, bet argi žmogus klausaisi?.. Niekas nemokė, ką daryti, kad turėtum darbo. Štai keletą sezonų vaidinau vaikiškame spektaklyje Nacionaliniame dramos teatre, buvau dar studentė. Kad kas nors būtų paprotinęs – tu gal eik ir prašykis, dairykis, pasisiūlyk... Bet ne – spektaklis baigėsi, ir aš ramiai išėjau. Atrodė, kad viskas dar priešaky, o paskui visko buvo – ir gražių, ir labai juodų momentų. Trenkdavau kumščiu – viskas, nusibodo, mesiu aktorystę ir pasidairysiu normalaus darbo!.. Net viešųjų ryšių magistrantūros studijas baigiau iš tos nuoskaudos. Bet tada lyg tyčia nukrisdavo koks vaidmuo, ir vėl atlyždavau – tiek to, dar pabūsiu aktorė... Tai visada išliko prioritetas. Ačiū tiems, kurie mane pakentė ir palaikė tais abejonių ir sausros momentais, – ypač Viliui. 

Jūs taip seniai kartu, kad kartais atrodo, jog niekada ir nebuvo kitaip...

Susipažinome studijų metais Juodkrantėje, kino dirbtuvėse. Išėjau į saulėtą vakarą iš tamsios kino salės, marksčiausi nuo šviesos, krykštavau, kad labai patiko filmas... Jis sėdėjo prie mūsų kurso staliuko. Užsakė vyno, aš besisklaidydama jį išpyliau. Užsakė dar, bet įspėjo: „Šitą išversi – daugiau negausi.“ Žodis po žodžio – ir susibendravome. 

Grupė „Skamp“ tuo metu buvo viena populiariausių Lietuvoje. Viliaus žvaigždiškumas tavęs negąsdino?

Tai kad jis visiškai toks nėra: jis – labai paprastas. Kiek gražių tekstų yra prirašęs, raginu – išleisk, bet jis vis kukliai – ne, ne... Iš pradžių tą žinomumą labai jaučiau: eini kartu, visi žiūri, visi vertina... Bet, matyt, atitikau žvaigždės merginos standartus (juokiasi). Netrukus priėjome prie logiškos išvados: kokia prasmė man nuomotis butą atskirai, jei visą laiką praleidžiame kartu?

Vinco Alesiaus nuotr./Vilius Alesius ir Eglė Driukaitė
Vinco Alesiaus nuotr./Vilius Alesius ir Eglė Driukaitė

Iki vestuvių draugavote devynerius metus. Daug?

Nepasakyčiau, kad daug, – žiūrėk, žmonės ir po dvidešimties metų tuokiasi. Kažin ar būtume laimingesni, susituokę iš karštų, kunkuliuojančių jausmų... Mes perėjome ir tuos jausmus, ir dideles krizes. Buvome ir išsiskyrę, ir žinomumas čia niekuo dėtas: įprasti vyriški ir moteriški reikalai, po kurių galiausiai įvertini tai, ką turi, ir supranti, kad kitur būtų lygiai tas pats. Be pastangų juk nieko nevyksta: todėl susiimi ir išmoksti įsimylėti iš naujo, atrasti savyje kantrybės. Galvoju – gal iš tiesų moteris vyrą kuria?..

Ar tai, kad abu esate scenos žmonės, jums padeda? Tu supranti, kai Viliui reikia ilgai užsibūti koncertuose, jis supranta, kai tau reikia filmavimo aikštelėje su kuo nors bučiuotis?

Stengiamės viską priimti natūraliai. Vilius gali pajuokauti ar pasakyti kokią pastabą, bet priekaištavęs dėl to, kad pernelyg įtikinamai su kolega bučiavausi, nėra. Aš irgi nesu – bet kažkodėl iki šiol puikiai prisimenu vieną „Skamp“ vaizdo klipą, kuris taip ir neišvydo dienos šviesos. Ten mano vyrui teko labai erotinių scenų su moterimi – su druskos laižymu nuo kūno ir panašiai. Tada pati dalyvavau filmavime, visi klausinėjo – Egle, kaip tu gali, o aš stengiausi, labai stengiausi...

Kokie judu būnate, kai grįžtate namo? Naminiai, šeimyniški, nebijantys visai nesceninių darbų?

Moteriai nereikia parodyti, kad ji moka visus buities darbus, – antraip visą gyvenimą tai ir darys (šypteli). Gyvename name su dideliu sodu, tad pjauti žolę – neginčijama Viliaus pareiga. Jis – miestietis, dirba Europos humanitarinio universiteto Plėtros departamente, nepamiršta sceninės veiklos, tačiau kartais vis tiek prasimuša ūkiškumas: sako, labai norėtų auginti gyvulius, bent jau kokias antis ar vištas... Ar ką nors sumeistrauti, sukalti. Aš užaugau kaime, kur darbų tikrai nestigo. Dievagojausi: jau šiltnamio tai man tikrai nereikia, jei prireiks – bet kada nuvažiuosiu pas mamą ir rasiu. Tačiau dabar, gimus vaikui, jau kitaip ima atrodyti: gal ir gerai būtų tas mažas šiltnamiukas, ko nors pasisėčiau, anksti sudygtų... 

Tačiau jei buityje užsisuktum – galėtum nuo ryto iki vakaro krapštytis, ir niekam kitam laiko neliktų. Todėl privalai rinktis: pjauni žolę ar važiuoji į miestą pasivaikščioti, kasi daržą ar skaitai knygą. Emilė nuo pat gimimo mažai miega, dieną – vos pusvalandį. Anksčiau plėšydavausi, o dabar galvoju: ar aš per tą pusvalandį pulsiu tvarkytis, ar ramiai atsisėdusi išgersiu kavos?.. 

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Eglė Driukaitė
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Eglė Driukaitė

Susituokėte prieš trejus metus, Emilei – dveji. Ar tai buvo didelis perversmas tavo gyvenime? Ar po vestuvių pasijutai kaip nors kitaip?

Prisidėjo pavardė... Ir atsakomybė: suvokiau, kad aš negaliu elgtis bet kaip, nes visgi turiu vyrą. Gal dėl to taip ilgai ir nesiryžau to žingsnio žengti? Su drauge, pamenu, stebėdavomės: „Kažin, kas gali norėti ištekėti?..“ Man buvo nesuvokiama: kaip galima šito norėti? Bet ateina laikas – ir tu palūžti prieš tvirtą vyro norą: „Tai kada, kada? Kitąmet vasarą – tiks?“ Ir dar tas klausiantis žvilgsnis... Paima už rankos ir sako – einam. Ir tu sakai – gerai. 

O paskui tiesiog leidome vaikui ateiti. Gerai, kad ji atėjo. Iki tol mes gyvenome smagiai ir lengvabūdiškai, ėjome, kur norėjome, visur dviese. Dabar Viliui dažniau tenka išeiti vienam. Pirmą kartą kažkur vakare išsiruošiau ir močiutei Emilę palikau tik tada, kai jai jau buvo daugiau kaip metai. Viliaus mama mums labai padeda: jei ne ji, kažin ar būčiau grįžusi į darbą. Serialą „Baisiausia mano gyvenimo savaitė“ filmavome penkis mėnesius: aikštelėje reikėdavo būti anksti ryte. „Nesijaudink, mano autobusas važinėja nuo šešių“, – nuramino anyta ir atvažiuodavo kasryt su tamsa. Labai džiaugiamės, kad ją turime. 

Į ekraną grįžai su džiaugsmu, kad galima ištrūkti iš namų, ar atvirkščiai – tik iš pareigos jausmo?

Mane visi labai gąsdino: „Oi, visus metus sėdėsi namie – tikrai nupuši.“ O aš puikiai jaučiausi: taip, vaikui daug atidaviau, bet ir pati iš jos pasikroviau. Vis laukiau, kada čia bus baisu, bet tų bemiegių naktų ir nepasitaikė. Ji auga rami ir sveika, dvejų metų jau kalba pilnais sakiniais, pagudrauja. Man labai gražu žiūrėti, kaip vaikas su tėčiu bendrauja: turbūt kiekvienai mamai tai gražu... Emilė Vilių labai myli, jeigu paklaustum, kieno ji vaikas, išgirstum – tetes. Nesijaučiu kažką per tuos metus praradusi: na, nežinau kokių naujų Vilniaus restoranų, bet juk ir be to galima išgyventi. 

Tačiau sugrįžti į žmones irgi buvo malonu. Vaidmenį seriale gavau be jokios atrankos: prodiuseriai tik taktiškai pasiūlė susitikti, kad pamatytų, kaip atrodau po nėštumo ir gimdymo. Apžiūrėjo – „viskas gerai“, nušviesino plaukus. Komedija man – naujas žanras, bet įsivažiavau greitai: labai susigyvenome su Arūnu Storpirščiu, Leo Pobedonoscevu. Iš pradžių baiminausi: filmavimai trunka kiaurą dieną, o mano vaikas dar maitinamas pienu – dienai baigiantis jau marškinėlių sagos atsiseginėja!.. Bet natūraliai prisitaikė ir vaikas, ir aš. Per pietų pertraukas dar lakstydavau namo, neišjungdavau telefono, močiutei palikau visos komandos numerius... Tačiau paskui supratau – Emilei viskas gerai. 

Norėtum dar vieno vaiko?

Porelė būtų neblogai. Siekti karjeros per galvas, konkuruoti, varžytis man atrodo vyriška: mieliau pabūti su šeima. Dėl karjeros neaukočiau šeimos, bet kartu jaučiu, kad dar nesuvaidinau visų savo vaidmenų. Džiaugiuosi tuo, kad mano gyvenimas tampa vis įdomesnis: aš dar turiu ko laukti.

Viganto Ovadnevo nuotr./Eglė Driukaitė ir Vilius Alesius
Viganto Ovadnevo nuotr./Eglė Driukaitė ir Vilius Alesius
„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką