Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 25d. 08:33

Stano mini 40-metį: nori atšvęsti netradiciškai – bėgiodamas su draugais

Stanislavas Stavickis-Stano su šeima
15min klijuotė / Stanislavas Stavickis-Stano su šeima
Atlikėjas, muzikos prodiuseris Stanislavas Stavickis-Stano lapkričio 25-ąją sutinka pakilia nuotaika, nes būtent šią dieną jam sueina 40 metų. Jis prisipažino, kad įprastai gimtadienių nešvenčia, tačiau šįkart tam rado alternatyvą – draugus pakvies pabėgioti.

Gimimo dienos išvakarėse su portalu Žmonės.lt S.Stavickis-Stano šnekėjosi apie gyvenimo pokyčius, mylimą žmoną Indrę, kurią vedė dukart, vaikus, 11-metį Ričardą, šešerių Adomą ir ketverių Joaną, draugystę su kompozitoriumi, dainų autoriumi Deivydu Zvonkumi bei tai, kas jį džiugina kur kas labiau nei lapkričio 25-oji.

– Stanislavai, kaip jaučiatės patekęs į 40-mečių gretas?

– Dabar jau visai smagiai. Iš tiesų, 40-metis yra vienas iš tų dalykų, kuris, atrodo, gali nutikti tik kitiems, bet ne tau. Tas skaičius tikrai turi keistą reikšmę. Kodėl ji tokia? Nežinau, tame nėra jokios logikos… Dabar prisiminiau, kai buvau labai jaunas, tėvai atrodė labai seni, o jiems tuomet buvo 30 metų (juokiasi).

– O, jūsų nuomone, kaip šiandien atrodote savo paties vaikams?

– Vaikai dar nesako, kad jau senstu (šypsosi). Galbūt todėl, kad su jais pažaidžiu kompiuterinius žaidimus, kartais ir „TikTok“ pažiūriu, tai gal dar ir pats galiu vadintis jaunimu (juokiasi). O ir su muzikos kūrimu dirbu, tai, manau, kad labai neatsilieku nuo šių dienų konteksto. Tikiuosi, kad ir mano vaikams neatrodo, jog esu labai nutolęs nuo jų. Nors ne man spręsti, galbūt ir atrodo.

– Kokią įsimintiniausią dovaną esate gavęs iš savo šeimos ar bičiulių?

– Šeima žino, kad man nieko nereikia. Nėra nieko materialaus, kas galėtų mane nudžiuginti, todėl mūsų šeimoje yra tradicija sukurti dovanas patiems. Pavyzdžiui, kai Joana buvo visai mažytė, metukų ar pusantrų, ji pieštuku apvedė savo rankytę ant lapo ir šį nuspalvino. Tai man buvo nuostabi dovana, šimtą kartų geresnė už bet kokį laikrodį (šypsosi).

Beje, ir draugai kartais sukuria. Kažkada Deivydas Zvonkus įrašė juokingą dainą, pasveikinimą gimtadienio proga. Jis kažkur archyvuose.

– Kaip planuojate sutikti 40-ąjį gimtadienį? Paminėsite trankiai, draugų kompanijoje?

– Iš tiesų, man nepatinka švęsti gimtadienių, tad beveik to nedarau. Per gimtadienius aš jaučiuosi taip pat, kaip gaudamas apdovanojimą už tai, kad esu dainininkas. O aš neturiu gero balso, neturiu talento dainavimui, tai jaučiuosi ne savo vietoje, kai mane vadina dainininku. Lygiai taip pat ir su gimtadieniais – juk čia ne mano nuopelnas, kad aš gimiau. Aš prie to neprisidėjau. Tiesiog gimiau ir ką čia švęsti (juokiasi).

Tačiau šiemet yra mintis paminėti jį be balių. Noriu sukviesti draugus pabėgioti. Tik nesugalvojau, kiek bėgti – reikėtų 40 kilometrų, tačiau tiek per daug… Gal tada reikėtų apibėgti 40 ratų, kad išeitų kokie 10 kilometrų (šypsosi). Nežinau, svarstau, kaip čia švęsti, nes bėgioti man patinka, tik nežinia, ar draugams patiks, kai pasakysiu, kad reiks apie dešimt kilometrų nubėgti. Galbūt niekas neateis, tik Zvonkus su paspirtuku (juokiasi).

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Stano knygos pristatymo akimirka
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Stano knygos pristatymo akimirka

– Neseniai gimtadienį atšventė ir jūsų bičiulis Deivydas Zvonkus, jam lapkričio pradžioje sukako 44-eri. Ar vyresnis draugas jums duoda kokių nors patarimų?

– Ne (juokiasi). Jei būtų man 10 metų, o jam – 14, tai mes net negalėtume bendrauti, o dabar jokio skirtumo nebelieka, tad ir patarimų nereikia. Su Zvonkumi mus sieja daug bendro… Populiarioji muzika yra siaura sritis, kurioje dirba nedaug žmonių, tai kai atsiranda toks sielos brolis, kaip Zvonkus, mes galime valandų valandas kalbėtis apie ekvalaizerius ar kokį mikrofoną ir mums niekada neatsibosta.

Iš tiesų, mūsų bendravimo stilius yra vienodas, jame – daug ironijos, saviironijos, sarkazmo, tad žmonėms kartais būna sunku suprasti, kada mes juokaujame, kada mes kalbame rimtai.

– Su Deivydu Zvonkumi kuriate satyrines dainas. Nekilo mintis į sceną žengti ne kaip Stano ir Zvonkus, o kaip grupė, pavyzdžiui, Scenos rykliaiar „Banginiai?

– Ne. Esame ir taip gerai atpažįstami. O ir vandens pasaulį palikime praeityje. Koncertuoti ir taip galima (juokiasi).

– O kokie jums buvo šie metai?

– Nežinau, įvairūs. Aš jau kurį laiką metų nebeskaičiuoju pagal save. Tik žvelgiu į vaikus ir galiu pasakyti, koks praeitais metais buvo Adomas, o koks yra dabar. Laiko bėgimo ant savęs nepastebiu. Jį matau tik savo vaikuose.

– Socialiniuose tinkluose aktyviai dalijatės šeimos akimirkomis. Ar daug laiko pavyksta praleisti su vaikais?

– Ne, su vaikais laiko praleidžiu ne tiek daug, kiek norėčiau. Bet tą patį pasakytų bet kuris tėtis.

Asmeninio albumo nuotr./Stano šeima
Asmeninio albumo nuotr./Stano šeima

– Ar esate griežtas tėtis?

– Esu griežtas, tačiau labai džiaugiuosi, kad vaikai nebijo apie savo problemas pasišnekėti su manimi. Nesibaimina pasakyti, kas juos trikdo, ką padarė. Tačiau tai nereiškia, kad namuose nėra taisyklių. Štai viena iš jų – vaikai žino, kad kiekvienas veiksmas ar poelgis turi savo kainą. Tai reiškia, kad jei nepadarė namų darbų, jei smulkiai apgavo, reikės atlikti kokį nors darbą, dar labiau padėti šeimai. Tačiau tai, kokį darbą reikės atlikti, diskutuojame kartu su vaiku – kartais jie patys pasiūlo abi puses tenkinantį sprendimą.

Mums svarbu, kad vaikas jaustų atsakomybę už savo poelgius, bet dar svarbiau – nepykti, nerėkti, o diskutuoti, kalbėti.

– Šiemet pasidalijote ir tuo, kad esate didžiulis senovinių automobilių mėgėjas. Kaip žmona reaguoja į šį jūsų hobį?

– Žmonai esu papasakojęs apie didžiulę tokio pomėgio vertę šeimai ir kad tai – labai naudinga finansiškai ypteli). Sakiau, kad, laikui bėgant, ji taps labai ryški Vilniaus krašto ponia. Išgirdusi tai, ji daugiau nieko neklausinėjo, o tai reiškia, kad arba aš įtikinamai šnekėjau, arba tai, kad tiek daug kartų visa tai kartojau, jog jai tiesiog atsibodo ginčytis. Bet tikriausiai šis hobis labai netrukdo šeimos gyvenimui, tad su juo susitaikė.

– Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti santykius su žmona Indre, kokie jie būtų?

– Man atrodo, kad apie mūsų su žmona santykius reikėtų parašyti knygą, nes jie yra labai įvairūs – mes buvome oficialiai išsiskyrę, dvejus metus pragyvenome atskirai, o po to vėl susitaikėme, gimė dar du vaikai, o ir susituokėme... Mūsų santykiai – labai įdomūs, karšti, bet esminis dalykas – jie labai tvirti. Daug visko kartu išgyvenome, tai jau galėtume konsultuoti poras (juokiasi).

Daugiau S.Stavickis-Stano gyvenimo akimirkų – galerijoje:

– O kaip žiūrite į tas poras, kurios, pragyvenusios vos kelerius metus, žarstosi santykių patarimais?

– Man juokinga, nes tai atspindi mano gyvenimo moto – nevadinu savęs dainininku, nes neturiu tam Dievo dovanos, tai kodėl tie žmonės vadina save ekspertais, jei neturi tam gabumų ir nėra baigę jokių mokslų?

Turi dirbti, turi mokytis, nes santykiai – nėra paprastas dalykas. Pavyzdžiui, kol aš pradėjau gerai suprasti darbą muzikos studijoje, praėjo ne vieneri metai. Todėl labai neigiamai žiūriu į bet kokius šarlatanus, kurie dabar dažnai pasisako tiek apie santykius, tiek apie gydymą, sveikatą.

– Socialiniuose tinkluose retai kalbate apie muziką, dažniau apie aktualijas, įskaitant ir pandemiją. Kas buvo paskutinis lašas, paskatinęs viešai sakyti savo nuomonę?

– Kalbant apie pandemiją, tai baimė dėl artimųjų ir kitų žmonių, kurių įsitikinimai kelia riziką tiek aplinkiniams, tiek jiems patiems. Vienas rimčiausių postūmių kalbėti man buvo mano bičiulės Elenos Puidokaitės-Bruzgulienės istorija, kai ji laukdamasi susirgo koronavirusu ir pateko į komą. Žinoma, tuomet ji negalėjo pasiskiepyti, nes metų pradžioje dar tiek skiepų nebuvo. Ji vos per plauką liko gyva… Tai mane šokiravo, todėl negaliu suprasti, kodėl žmonės nesiskiepija, nes tokių istorijų galima išvengti.

Man nepavyksta stebėti šių dienų įvykių iš šalies, nes matau sveikatos sistemą iš arti, bendrauju su gydytojais, tad žinau, kokia rimta yra šių dienų situacija. Problema yra ta, kad visos planinės operacijos yra nukeliamos. Tai reiškia, kad kai žmogui nustatoma onkologinė liga, gydymas nepradedamas, nes nėra galimybės tai daryti dėl koronaviruso. Aš apie tai stengiuosi garsiai kalbėti…

Tiesa, mane liūdina tai, kad šiandien gyvename skirtinguose informaciniuose burbuluose, tai tie žmonės, kurie žiūri į situaciją skeptiškai, tikėtina, net neperskaitys mano minčių. Jie mato visai kitą informaciją. Deja, jau kurį laiką gyvename pasaulyje, kai vienas kito nebegirdime.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Stanislavas Stavickis-Stano
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Stanislavas Stavickis-Stano

– O ar jūsų bičiuliai nesupyko dėl aštresnių jūsų pasisakymų socialiniuose tinkluose. Nesulaukėte replikų?

– Ne, jokių konfliktų nekilo, nes aš pripažįstu kitokią nuomonę, suprantu tų žmonių baimę, tad noriu su jais kuo daugiau kalbėtis. Turiu artimų draugų, kurie priėmė sprendimą nesiskiepyti, tad kiekvieną kartą su jais susitikę kantriai kalbamės, dalijamės nuomonėmis. Tikrai nesu iš tų, kurie, kaip viena mano kolegė, paskelbia, kad atsisako savo giminaičių ar draugų, jei šie pasiskiepys (šypsosi). Reikia visiems bendrauti ir dalintis mintimis, neatsiriboti, nes kalbėjimas yra vienintelis kelias į šviesesnį rytojų.

– Atrodo, kad net ir per jubiliejų jums daug svarbiau kalbėti ne apie save, o apie aktualijas.

– Taip, nes, kaip ir sakiau, gimtadienis man – jokia šventė. Prie savo gimimo dienos aš nė kiek neprisidėjau, o prie to, kad mano keli draugai pasiskiepijo, prisidėjau. Mieliau švęsčiau jų pasiskiepijimą (šypsosi).

– Prieš kelerius metus susidūrėte su onkologine liga. Kokia šiandien jūsų sveikata? Kaip jaučiatės?

– Šiandien jaučiuosi gerai, sveikata yra puiki, nes tikrai tam atiduodu nemažai pastangų.

– Ir bėgiojate, ir sveikai maitinatės – ar jau galima jus vadinti sveikuoliu?

– Oi, ne! Sveikuoliu jokiu būdu manęs negalima vadinti. Aš neturiu idealaus dienos režimo – jei vaikų atostogos, miegu ilgiau, jei šventė, galiu išgerti ir šampano… Nesu sveikuolis, bet esu žymiai sveikesnis, nei anksčiau.

– Jei dabar galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte savo gyvenime?

– Oi, galėčiau nemažai pakeisti. Nesu iš tų, kurie žvelgdami į praeitį filosofiškai sako, kad nieko nekeistų. Gal ir palikčiau visus balius, bet neleisčiau sau tiek sėdėti, kai net atrodo, kad tas kūnas beveik pūna nuo nejudrumo. Sakyčiau: „Pakelk užpakalį ir eik sportuok“. Judėjimas yra esminis dalykas, kalbant apie žmogaus sveikatą, o šios nenusipirksi, nesusigrąžinsi. Tačiau džiugina tai, kad, būdamas 40-ies, jaučiuosi geriau nei tuomet, kai buvau 30-ies (šypsosi).

– Ko palinkėtumėte sau gimtadienio proga?

– Nieko man nereikia (juokiasi). Viską, ko man reikia, ateinu ir paimu. Dabar kaip tik mąstau, kaip auklėti savo vaikus. Mano vaikystė buvo tokia – atvežė dešimtmetį į Lietuvą, į internatinę mokyklą, ir aš žinojau, kad jei ko nors noriu gyvenime, turiu įdėti pastangų. Niekas kitas man nepadarys, nes tėvai toli. O mano vaikai dabar nuolat rėkia, tėti, kaip tą ar aną padaryti, ar – padaryk man. Aišku, jie daug laimingesni, nei aš tuomet buvau, bet vis vien norisi parodyti, kad įdėti pastangų reikia. Tai man labai pravertė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 13

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:27:07
01:32
01:48

15min metų knygų rinkimai

Naujas testas

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką