Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 25d. 07:55

Su vėžiu kovojantis Stano mini 37-ąjį gimtadienį: „Dar neleidžiu sau švęsti. Bet ir neliūdžiu“

Stanislavas Stavickis-Stano 2018 ir 2007 metais, kai buvo „Delfinų“ vokalistas
15min ir Scanpix nuotr. / Stanislavas Stavickis-Stano 2018 ir 2007 metais, kai buvo „Delfinų“ vokalistas

Lapkričio 25-ąją gimęs atlikėjas, prodiuseris Stanislavas Stavickis-Stano nėra gimtadienių mėgėjas. Kaip pats sako, nesijaučia ypatingai prie šios dienos prisidėjęs, tad jaučiasi keistai ir sveikinimus priimdamas, ir keliaudamas į šventinę vakarienę. Ypatingai šiemet, kai akimirkomis atrodė, kad šio gimtadienio gali ir nebūti. „Dar neleidžiu sau švęsti, bet ir neliūdžiu“, – pakartoja Stano, šiemet išgirdęs kraujo vėžio diagnozę.

Apie onkologinę ligą Stanislovas Stavickis-Stano sužinojo pavasarį, o viešai prisipažino lapkričio pabaigoje. Žinutė feisbuke atlikėjo gerbėjams buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus.

Netrukus jį apipylė tūkstančiai palaikymo žinučių, su sunkia liga susidūrusių žmonių istorijos, padėka. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl atlikėjas ryžosi tokiam nelengvam žingsniui. Kaip pats sako dabar šmaikštaudamas, jei jau gauni tokią progą, negali nepasinaudoti.

O šiandien, sekmadienį, atlikėjas švenčia savo 37-ąjį gimtadienį. Ir nors, kaip pats sako, dar per anksti į kalendorių įtraukti antrąjį gimtadienį, šiandien jis gyvena tik šviesiomis mintimis.

„Ir šypsausi daugiau“, – šypteli atlikėjas.

Su Stano pasikalbėjome apie gimtadienius vaikystėje, iš tėčio gautą itin brangią dovaną – obuolius, vertingas pamokas, ligą ir žvakutes ant torto. Gi kai jų 37-ios, norų galima sugalvoti tiek, kad užteks ir aplinkiniams.

Su gimtadieniais tokia įdomi situacija. Ateina jie neprašyti, tačiau vieni jų laukia su dideliu džiaugsmu, kiti visais būdais bando namuose suslapstyti kalendorius. Kokiomis nuotaikomis jūs laukiate gimtadienių?

Man gimtadienis yra tokia šventė, kad labai dažnai tiesiog negaliu atsiminti, kiek man metų. Ne dėl to, kad jausčiau gerą ar blogą jausmą dėl skaičiaus, tiesiog man tai taip nereikšminga.

Prispaustas į kampą ir klausiamas, taigi kiek man – aš painiojuosi. Ir su pačia gimimo diena taip. Jei atvirai, labiausiai norėčiau vienai dienai išvykti į negyvenamą salą, sėdėti prie lango ir stebėti lietų. Tai būtų pats geriausias gimtadienis.

„Scanpix“ nuotr./Stano per 25-ąjį gimtadienį
„Scanpix“ nuotr./Stano per 25-ąjį gimtadienį
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Stano 37-ojo gimtadienio išvakarėse
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Stano 37-ojo gimtadienio išvakarėse

– Kodėl norisi vienam pabėgti? Ir dar į lietų?

Nesuprantu aš tų gimtadienių, nes nesijaučiu niekaip prie šventės prisidėjęs. Bet kasmet paskambinu mamai ir pasveikinu ją. Aš niekuo dėtas, tad ir kvailai jaučiuosi sulaukdamas pasveikinimų. O lietus man patinka. Nežinau kodėl, bet patinka. Norvegijoje būtų gerai gyventi, nes dažnai lyja, viską gaubia rūkas.

– Negi ir vaikystėje gimtadieniai tokie buvo?

– Kai buvau mažas, gimtadienis man buvo laukiamiausia šventė. Viskas išties pasikeitė kaip diena ir naktis... Atsimenu, džiaugiausi, nemiegodavau iš vakaro ir neapsakomai laukdavau, planuodavau, susirašydavau draugų sąrašą, kurie turi ateiti.

– Tad tikriausiai ir įsimintiniausios dovanos sulaukėte vaikystėje?

– Ryškiausiai atsimenu vieną gimtadienį, kurį švenčiau jau Lietuvoje. Po ketverių metų pertraukos iš Sočio manęs aplankyti atvyko tėvai, o kadangi tuo metu neturėjome daug pinigų, tėtis man padovanojo obuolių. Mačiau, kaip jam buvo nepatogu, kad jis man gimtadienio proga turi juos dovanoti. Iki šiol puikiai atsimenu šį vaizdą, tačiau tai man – vienas šilčiausių prisiminimų.

Kai gaunu dovanas ar dovanoju, man svarbiausia, kad ji atspindėtų jausmą, suprasčiau, kad žmogus galvoja ne tik apie tai, ką aš su ta dovana darysiu, nes aš vis tiek su ja nieko nedarysiu, o nukišiu ir pamiršiu, bet svarbiausia, kad suprasčiau, jog žmogus galvojo apie mane. Tad geriau vienas obuolys nei prabangus automobilis.

– O kaip gimtadieniai pasikeitė, kai gyvenime atsirado šeima, vaikai? Gi mažieji šventės kartais laukia labiau nei pats kaltininkas.

– Taip ir yra. Šioje situacijoje esu įspaustas į kampą. Švęsti reikia, nes reikia visiems, išskyrus mane.

Mano atveju sunku čia kažką komentuoti, nes visai neseniai atrodė, kad 37-ojo gimtadienio gali ir nebūti. Dar neleidžiu sau švęsti. Nei švęsti, nei liūdėti sau neleidžiu.

Tiesiog ramiai, gražiai gyvenu. O ar galiu švęsti antrąjį gimtadienį pasakysiu tik vėliau, po kelerių metų. Kai tikrai žinosiu, kad viskas gerai, kad pagijau šimtu procentų. Nenoriu dabar per daug spėlioti apie ateitį.

Dar neleidžiu sau švęsti. Nei švęsti, nei liūdėti sau neleidžiu. Tiesiog ramiai, gražiai gyvenu

– Pripažinote, kad nejautėte jokių simptomų, priešingai, pasižymėjote puikia sveikata. Tad kas jus paskatino apsilankyti pas gydytojus?

Tikra tiesa – nejaučiau jokių požymių, nieko. Su Zvonkumi sportavome, nesėkmingai metėme svorį. Gal per pusmetį pavyko kokį kilogramą numesti, nors ir tuo abejočiau.

Svoris nekrito, nebuvo nei naktinio prakaitavimo, nei nuovargio. Jaučiausi puikiai, tiesiog dilgčiojo krūtinėje. Ir vien dėl šitos priežasties nuėjau pas gydytoją ir sužinojau apie piktybinį auglį.

– Kaip dabar jaučiatės, po viešo prisipažinimo?

– Jaučiuosi šiek tiek pavargęs, nes po ligos paviešinimo teko daug kalbėtis su žiniasklaida. Bet kalbu, nes suprantu, kad tokia yra mano pareiga. Jei jau taip atsitiko, kartu su tuo pokalbiu galiu paskleisti žinią. Žinią, kad jeigu ir jums nutiko taip pat – netylėkite, nelaikykite savyje, kalbėkitės. Ir žinokite, kad viskas bus gerai.

Tačiau aš suprantu, kodėl žmonės nenori nieko sakyti. Sunkiausia man buvo ne išgirsti pačią diagnozę, o ją pasakyti kitiems. Kiekvieną kartą vėl tenka išgyventi tuos pačius jausmus, todėl pasakius viską vienu kartu nuriedėjo tarsi akmuo nuo širdies.

„Scanpix“ nuotr./„Delfinų“ lyderis Stano 2007 metais
„Scanpix“ nuotr./„Delfinų“ lyderis Stano 2007 metais

– Ar buvo svarstymų, kad nereikėtų išvis šnekėti?

– Žinoma. Bet tai būtų nesąžininga. Nei man iš to naudos būtų, nei kitiems. Pasisakęs apie savo ligą sulaukiau tūkstančio laiškų, žinučių. Ir tikiu, kad bent vienam žmogui, kuris perskaitė mano viešą laišką, pasidarė lengviau. Man pačiam pasidarė lengviau.

Vis dėlto ne visi išdrįsta kalbėti, nes jaučia gėdą. Stiprią gėdą. Tačiau tai toks stereotipinis mąstymas... Džiaugiuosi, kad tai keičiasi, džiaugiuosi, kad prie to galiu prisidėti ir aš. Žinoma, būtų buvę geriau neprisidėti (šypsosi). Bet jei jau taip nutiko, juk galiu kažką pakeisti į gerą.

– Dažnai žmonės nežino, kaip reaguoti, ką sakyti. Kaip reagavo jūsų aplinka?

– Juokingiausia, kad dauguma išgirdę iš manęs tokį prisipažinimą, pradėdavo pasakoti sunkiausius prisiminimus jų šeimoje ar artimoje aplinkoje. Kam ranka buvo amputuota, kam pusę galvos pjovė – klausydavausi ir galvodavau: „Dieve, kodėl jie taip daro?“. Ir galiausiai supratau – iš didžiulės baimės.

Žmonės labai bijo ir jų didžiausios fobijos iškyla mintyse. Aišku, man geriausia būdavo, jei kas nors pajuokaudavo: „Na, tai užsakysime tau kuo prabangesnį karstą“ ar dar kokią nesąmonę, kuri leisdavo su šypsena pažiūrėti į įvykį.

Asmeninio albumo nuotr./Stanislavas Stavickis Stano
Asmeninio albumo nuotr./Stanislavas Stavickis Stano

– Kada išgirdote diagnozę?

– Apie ligą sužinojau pavasarį. Tiesa, niekada nėra tinkamo laiko sužinoti tokią diagnozę. Puikiai tai supratau gulėdamas ligoninėje, bendraudamas su panašaus likimo žmonėmis. Ar jaunas, ar senas – niekada nėra tinkamo laiko vėžiui. Tokia žinia yra kaip griaustinis iš giedro dangaus.

Turėjau planų gyventi, koncertuoti, važiuoti atostogauti su šeima. Žinoma, visi šie planai pasitraukė į šalį, bet negaliu pasakyti, kad tai buvo blogiausia vasara gyvenime. Ko gero, tai buvo viena geriausių vasarų, nes daug kas gyvenime pasikeitė ir nebūtinai į blogą pusę.

– Ką turite omenyje – kas pasikeitė?

– Atsirado labai geras akstinas permąstyti prioritetus, tikslus. Šiaip, bet kuriuo atveju, išgyventi tokį išbandymą ir galvoti, kad viskas bus gerai, yra nelengva. Bet neteisinga galvoti, kad šis išbandymas yra blogas – aš stengiuosi žiūrėti į šviesią pusę.

Tiesą sakant, vasarą, kai vyko gydymas, darbingumo ir rezultatyvumo prasme padariau žymiai daugiau, nei būčiau padaręs nesirgdamas. Aš tiesiog galvojau, kad jeigu tai mano paskutinė vasara ir laiko liko visai nedaug, reikia skubėti.

Tai ir stengiausi. Ir darbas man labai padėjo nemąstyti apie blogus dalykus. Padėdavo anksčiau, padeda ir dabar. Labai džiaugiuosi, kad turiu veiklą, dėl kurios šypsausi.

Aš tiesiog galvojau, kad jeigu tai mano paskutinė vasara ir laiko liko visai nedaug, reikia skubėti.

– Ar blogiausia jau praeityje?

– Viskas galutinai ramu bus po penkerių metų. Bet su kiekviena diena yra vis geriau, mažėja tikimybė ligai atsinaujinti. Tikimybė maža, tad viskas yra gerai. Palyginus su tuo, kas buvo vasara, nebėra nieko panašaus.

Dabar viskas gerai. Esu lygiai toks pats, kaip ir buvau. Lygiai taip pat gyvenu, lygiai taip pat kuriu. Gal tik šiek tiek daugiau šypsausi.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Stano
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Stano

– Artimiesiems tai būna irgi labai sunkus etapas. Jie taip pat nežino, kaip elgtis tokioje situacijoje, kaip reaguoti. Kaip žinią pranešėte savo šeimai?

– Vaikams galiu pasakyti tą patį, ką ir suaugusiesiems, tiesiog pastarieji yra labiau sugadinti, juos veikia išankstinės nuostatos, kad viskas, jau šaukštai po pietų. O vaikai reagavo tinkamai: „Reikia gydytis, tėti, reikia gydytis“. Ir viskas. Ir išsigydysime.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad reikia šnekėtis, garsiai pasakoti, įvardinti problemas. Jei jauti gėdą, tą pasakyti. Jei jauti baimę, pasakyk apie tai artimiesiems ar psichologui. Būtina kalbėtis, bet neužsidaryti. Ir nepaskęsti išankstinių nuostatų ir stereotipų jūroje.

– Gimtadienio dieną teks pūsti žinutę. Ar jau turite sugalvojęs norą?

– Blogiausia, kai tau vieneri – gali sugalvoti tik vieną norą. Dabar ant torto 37 žvakutės, tai tiek norų, kad tikrai užteks ir man, ir vaikams, ir 15min skaitytojams palieku vieną norą, kad gerą sugalvotų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Stanislavas Stavickis-Stano: „Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką