Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Svetlana Griaznova: už vaikus nieko svarbesnio nėra (papildyta rugsėjo 8 d.)

Svetlana Griaznova
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Svetlana Griaznova
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Klegesys nenutyla nė akimirkai. O jei taip atsitinka, Svetlana Griaznova (37) iškart suklūsta – ar tik nebus tyla prieš audrą... Net gimtuosiuose Jašiūnuose apsupta tėvų globos buvusi manekenė ir modelis neatsipalaiduoja nė sekundei: savo trijulę – ketverių Alessandrą ir dvimečius dvynius Salvatore ir Nicholo – seka akylu žvilgsniu.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Tarp įvairiaspalvių gėlių dūzgia širšės. Laigo trys šunys. Tiesa, pats mažiausias netrukus jau snaudžia saulėkaitoje – pavargo nuo nerimstančių mažų rankyčių... Kai tau vos keleri metai, senelių kieme gali atrasti ištisą pasaulį. Sali ir Niki (taip meiliai dvynius šaukia artimieji) – žvitrūs lyg gyvsidabris, vos išsmukę pro namų duris kiekvienas traukia savo keliu. Tarp jų įsisuka ir Alessandra. Senelių sodyboje stebuklų nestinga: mažyliams lyg nepereinamos džiunglės išsikeroję nuostabūs gėlynai, lėles atstojantys augintiniai, retsykiais netoliese pralekiantys traukiniai... Kieme girdėti įvairių kalbų žodžiai. Lėkdami paskui kamuolį mažieji šaukia „big“ (angliškai – „didelis“). Alessandra moka ir lenkiškai (ją prižiūrėjo lenkė auklė), ir rusiškai (taip namuose su vaikais kalbasi Svetlana), tačiau jau prieš kurį laiką mamai griežtai pareiškė, kad kalbėsis su ja tik taip, kaip ši šnekasi su tėčiu, ir bendrauja angliškai. Su močiute Alessandra prabyla lenkiškai, su seneliu – rusiškai...

Fotosesija „Žmonių“ žurnalui nelengva net keliolika metų iš to duoną valgiusiai Svetlanai. Atrodo, telieka spragtelėti mygtuką, bet staiga Sali ar Niki sudomina pievoje skrendantis drugelis ir dvyniai pasileidžia jam iš paskos. Negelbsti nė žadamas „Chupa Chups“... „Svetlana labai rūpestinga mama“, – su neslepiamu pasididžiavimu tarsteli jos mama Sofija Griaznova ir imasi iniciatyvos, kad po fotosesijos nuvargusi dukra galėtų pagaliau ramiai prisėsti. Svetlana atsakinėja į klausimus, tuo pat metu gaudydama bet kokį garsą iš kito kambario. Vienam dvynių įsiverkus, jau kyla nuo kėdės, tačiau balsui pritilus vėl atsisėda...

Kai močiutė šypsodamasi įžengia į kambarį ir išdidžiai iškelia du tuščius pieno buteliukus, atrodo, kad namai tiesiog paskendo tyloje. Reta atokvėpio akimirka, per kurią, neslepia Svetlana, ir pati mielai kristų į lovą kartu su dvyniais. „Jau daugiau kaip ketverius metus nemiegojau aštuonių valandų“, – šypteli. Ji supranta, kad negali skųstis – namuose Niujorke kartu gyvena ir auklė, padedanti kasdieninėje rutinoje. Tačiau naktį, vos išgirdusi verksmą vaikų kambaryje, Svetlana taip pat keliasi iš lovos: „Kol auklė ramins vieną, kad tik neatsikeltų kitas. Tuomet abi nesusitvarkytume... Vyras, ryte paklaustas, ar netrukdė verksmai, tik nustemba, nes nieko negirdėjo. O aš galiu iš kito buto galo pasakyti, kuris iš berniukų verkia...“

Jašiūnuose svečiavomės priešpaskutinę Svetlanos viešnagės Lietuvoje dieną. „Man gaila palikti tėvus, ne vietą, namus... – atsidūsta. – Vis baiminuosi, kad tik ko nenutiktų. Skambinu beveik kiekvieną dieną. Juk gyvenime skaudžiausia prarasti žmones. Ramiau, kai jie šalia.“ Tačiau pripažįsta, kad Niujorkas jau tapo namais, norisi grįžti ten, kur laukia vyras gydytojas Angelo Acquista (54) ir kur įprastoje aplinkoje lengviau įvesti tvarką. Per dešimt dienų Lietuvoje Svetlanai tik porą kartų pavyko trumpam ištrūkti į Vilnių: „Kai nebegalėjau pakelti triukšmo, sakiau, viskas – važiuoju prasiblaškyti. Kiekvieną akimirką jie trise kovoja dėl mano dėmesio, varžosi, kuris pirmas atsisės man ant kelių... Erzelis, nesibaigiantis erzelis.“

Šią vasarą išsiruošėte ilgai kelionei – prieš atvykdami į Lietuvą drauge su vyru ir vaikais ilsėjotės Pietų Prancūzijoje ir Sicilijoje.

Mano vyras prieš šešerius metus išleido knygą „Viduržemio regiono receptai: ką valgyti,  kad būtumėte sveiki ir liekni visą gyvenimą“, ilgainiui ji tapo viena populiariausių knygų apie šio regiono mitybą. Todėl Angelo sulaukė pasiūlymo parengti elektroninę receptų knygą. Kai viskas jau buvo beveik baigta, jam prireikė kūrybinio impulso – nutarė vykti į Siciliją, iš kurios virtuvės ir semiasi įkvėpimo. Mano vyras nebuvo lankęsis gimtinėje nuo tada, kai devynerių su šeima išvyko į Ameriką.

Pamačius gimtąsias šalia esančio žmogaus vietas, galima geriau jį pažinti?

Todėl Angelo ir norėjo parodyti savo gimtojo miestelio gatves, namą, kuriame augo, netoliese esantį mažytį slenkstį, laiptelį prie gretimo namo, ant kurio su broliu ir draugais įsitaisydavo plieskiant saulei. Buvo jautru, kai toje pačioje vietoje atsisėdo pats, o greta – mūsų vaikai. Vaikščiojome su jo broliu, taip pat gyvenančiu Amerikoje, jie nuolat vienas kitą pertraukdavo ir rodydavo – prisimeni tą, prisimeni aną... Ir vis su ašaromis akyse.

Apžiūrėjome pastatą, kur buvo jo tėvo mėsos parduotuvė. Man vis pasakodavo apie mamą, jog ji, kaip ir visos miestelio merginos, po pietų įsitaisydavo savo namų balkone ir sėdėdavo laukdama, kada pro šalį eidamas vaikinas pamojuos jai ranka. Sicilijoje tai prilygo ženklui, kad vaikinas ruošiasi prašyti tavo rankos. Angelo mama, nesulaukusi tokio praeivio, ėmė nekantrauti. Juk nežinojo, kad keliolika metų vyresnis mėsininkas visiems miestelio vaikinams buvo uždraudęs net artintis prie to balkono, prigrasinęs ir pasakęs, kad ta mergina jo. Tik laukė, kol ji bus tinkamo amžiaus...

Sicilijoje apsistojome naujame viešbutyje „Verdura Golf and Spa Resort“ netoli Šaka miesto. Angelo parinko, kad gyventume greta kurorto, kur jo tėvas važiuodavo į purvo procedūras, o jis su broliu ir mama leisdavo dienas prie jūros. Jis taip norėjo pamatyti tas vietas. Ir – drauge su mumis.

Kadangi vienas iš kelionės tikslų buvo knyga, spėju, daug laiko praleisdavote prie stalo ragaudami patiekalus?

Kiek ten įvairiausių žuvų ir jūrų gėrybių... Kiek daržovių... Įvairiausių pastų... Aplink vaikų šurmulys... Ir, svarbiausia – italai džiaugiasi vaikais! Prieš kelionę į Siciliją viešėjome pas bičiulius Prancūzijoje. Nuvargusi Alessandra užsimanė kavinėje užkąsti. Užėjome. Stengiuosi palaikyti discipliną, bet vaikai juk negali ramiai sėdėti... Prisiartinęs padavėjas liepė juos nutildyti. Kai pasakiau, jog negaliu gerklių užkimšti, be jokių ceremonijų pareiškė: „Tada išeikit.“ Prancūzams nuolat kas nors trukdo, jie visada kuo nors nepatenkinti. Italijoje į vieną restoraną užsukome ant rankų nešdami užsnūdusią Alessandrą. Padavėjai pirma surado ir atnešė sudedamąją lovelę, paguldė vaiką, tik tada pasodino mus prie stalo. Italai labai myli vaikus, siūlo jiems paragauti įvairių patiekalų, viską apžiūrėti, kad išsirinktų, ko norėtų valgyti. Ir niekas nevarsto žvilgsniais, jei vaikas pradeda verkti.

O namuose Angelo jus įleidžia į virtuvę?

Įleidžia – valgyti (juokiasi). Vaikams dažniausiai gaminu aš, nors jie valgo viską, ką ir mes. Mano bičiulė, turinti Lietuvoje spaustuvę, ragina mane parengti knygą apie vaikų maitinimą. Nes Lietuvoje atrodo, kad vaikai valgo tik įprastą naminį maistą, kotletus, gal kartais cepelinus... Kelionėje daug fotografavau savo vyrą jo knygai. Jis samdė profesionalus, rengė fotosesiją viršeliui, tačiau redaktoriams geriausiai tam tinkanti pasirodė iš kelionės atsiųsta mano nuotrauka!
Aš bandau gaminti itališkus patiekalus, atrodo, išmanau, bet vis tiek nepavyksta paruošti taip skaniai. Yra detalių, kurių esu nepastebėjusi, o gal ir nepasako... Jis paragauja mano pagaminto patiekalo, pagiria ir pakilęs nuo stalo eina ruošti... pastos. Jis ją valgo kiekvieną dieną.

Bet juk makaronuose daug kalorijų!

Visiškai ne. Jis neruošia sunkių padažų, todėl porcijoje – ne daugiau kaip trys šimtai kalorijų.

Atostogos jau baigėsi, ar šis rugsėjis atneš jums naujovių?

Berniukai nuo rugsėjo kelias dienas per savaitę po kelias valandas eis į vaikų darželį. Man reikės tik spėti suktis – nuvežti Alessandrą į mokyklą, nuvesti juos ir vėl visus susirinkti...

Kur pabėgate nuo visos tos rutinos?

Du ar tris kartus per savaitę einu sportuoti. Sudomino šiuo metu Niujorke itin populiari mankštos sistema, kurioje susilieja baleto, gimnastikos ir jogos elementai. Treniruotė tokia intensyvi, kad po valandos vos pajėgiu grįžti namo. Einu, o kojos dreba.

Kai pavasarį nusikirpau plaukus, pradėjau sulaukti daug pasiūlymų vėl padirbėti modeliu. Tačiau sutinku tik tuomet, kai fotosesijos Niujorke. Kiek padirbėjau ir pabodo – vyresnėms moterims pristatomi tokie konservatyvūs drabužiai, toks dalykinis stilius... Tačiau šitoks išėjimas iš namų padeda atsiplėšti nuo rutinos.

Gal dar pailsėsime rudenį. Vyras sako, kad visiems buvo atostogos, tik ne mums... Manau, privalu kartą per mėnesį vieniems kur nors pabėgti porai dienų. Pernai buvome dviese išvažiavę dešimčiai dienų. Per ilgai. Susisiekdavau su namais per skaipą, žiūrėdavau į vaikus – jie verkia, manęs nori, aš ašaroju. Visiškai nepailsėjau. Labai dar sunku atsiplėšti. Norėčiau kur nors netoli nuskristi, o gal tik paprasčiausiai užsidaryti viešbutyje ir iki soties atsimiegoti.

Ar jūs griežta mama?

Labai. Berniukai jau žino, kad jei pradės zyzti, turės eiti į kitą kambarį ir galės išeiti tik tada, kai veide vėl bus šypsena. Jie labai klauso tėčio. Mano vyras ypač griežtai auklėja berniukus, pakanka žvilgsnio, kad nurimtų. Alessandrai atlaidesnis, jo širdis verkia girdint, kaip aš ją baru. Nors ji juk išmokė brolius muštis, kandžiotis... Juos suerzina ir dingsta, o šie lieka verkti ir gauna nuo tėčio pylos. Tada pasirodau aš, surenku visus ir įvedu tvarką (juokiasi).

Auginate griežčiau nei tėvai jus?

Mane ir brolį labai griežtai auklėjo. „Nori į diskoteką? Kokią diskoteką? Geriau knygas paskaityk.“ Nors visos klasės draugės jau seniai ten eidavo... Užsidarydavau savo kambaryje ir galvodavau, kad savo vaikams tikrai leisiu daryti tai, ko taip norės. O dabar... Dabar manau, kad būsiu dar griežtesnė.

Kada jūs pagaliau nuėjote į diskoteką?

Gal septyniolikos ar aštuoniolikos. Ir tai tik per vasaros atostogas, o per mokslo metus apie tai negalėjau nė svajoti. Tik pati susilaukusi vaikų supratau, kaip baisu juos paleisti...

Nejaugi iki paryčių lauksite jų prie naktinio klubo?

Aš kaip nors, bet jau tėtis... Alessandra lanko mokyklą, kuri turi filialus Romoje ir Paryžiuje. Pasvarsčiau, kaip būtų smagu, jei po keliolikos metų Alessandra galėtų kokį pusmetį pasimokyti Europoje. Angelo tik žvilgtelėjo: „Ji niekur neišvažiuos... Niekur.“ Bandžiau aiškinti, kad jei aš nebūčiau išvažiavusi iš namų, jos net nebūtų... Nieko, teks ir man kartu su ja važiuoti (numoja ranka).

Tokia rūpestinga globa – itališkų šeimų tradicija?

Ir Lietuvoje vaikai dažniausiai gyvena su tėvais, kol sukuria savo šeimas. O italai, nors jau turi ir savo šeimas, kartais sunku pasakyti, ar jau palikę tėvų namus... Mama vis tiek lieka svarbiausias žmogus.
Angelo labai rūpestingas tėtis. Dabar vienintelis jo tikslas – užtikrinti vaikų ateitį: sukaupti pinigų, kad pakaktų geriausiam vaikų išsilavinimui. Kad jei kas nors atsitiktų, jis būtų ramus, jog bent tai užtikrinta. Amerikoje mokslas labai brangus. Ir pinigai dar ne viskas. Į prestižinę mokyklą gali nepatekti, nors ir turi nežinia kiek pinigų. Tėvams tenka įveikti išbandymus, tikrą „face control“. Apie vaikų išsilavinimą pradedama galvoti nuo pat jų gimimo, nes jau nuo vaikų darželio priklauso, kokiame universitete galės studijuoti... Man, augusiai visai kitoje visuomenėje, sunku net tai suprasti, o amerikiečiams – aišku savaime: šioje grandinėje svarbu jau pirmoji grandis.

Jau metai, kai Alessandra lanko prestižinę JAV mergaičių mokyklą „Marymount School“. Vadinasi, barjerus įveikėte sėkmingai?

Kai su vyru ėjau į pokalbį, buvo baisu kaip niekada. Tiesiog drebėjo rankos. Pirmasis klausimas skambėjo taip: jūsų dukros Pirmosios Komunijos diena, vilkėdama balta suknele ji eina per bažnyčią, atsisuka, žiūri į jus... Ką ji galvoja? Atrodo, gerai kalbu angliškai, bet sustingau. Vyras ėmėsi iniciatyvos, žinojo, ką jie nori girdėti. Pradėjo, kad Alessandra galvoja apie darnią savo šeimą, apie meilę, kurią jai suteikė tėvai... Ne apie tai, kad ačiū tėvams už tokią gražią suknelę (juokiasi). Atlaikėme šį klausimą. Tuomet prašo pasvarstyti, ką ji mąsto dar po keliolikos metų, kai žengia su išrinktuoju prie altoriaus ir vėl atsisuka į mus... Po tokios patirties man buvo lengviau dalyvauti pokalbyje kitoje mokykloje dėl berniukų.

Bet juk jiems vasarą sukako tik dveji?..

Kad dar po metų jie galėtų eiti į pasirinktą mokyklą, tiksliau – jos darželį, jau šį pavasarį ėjome į pokalbį. Paskui vedėme ir vaikus. Nors jie dar beveik nekalbėjo... Aš nerimavau prieš pokalbį, o Angelo naktimis nemiegojo, kol sulaukė atsakymo. Jei būtume sulaukę neigiamo, būtų save kaltinęs ir svarstęs, ką blogai padarė.

Vis kalbame apie vaikus..

Bet juk jie man svarbiausi! Vyrui ramu, kad aš visada su jais, kad nesiblaškau tarp namų ir darbo. Aišku, pasiilgstu kitokios veiklos. Visada ieškau ko nors, ką galėčiau suderinti, noriu turėti ką papasakoti. Kartais liūdna, kai vakare vyrui galiu tik vardyti, ką vaikams pagaminau, valgė ar ne... Bet tai lieka tik idėjos. Kad sumanymas būtų sėkmingas, turi jam atiduoti daug energijos. Kol kas visą laiką skiriu vaikams. Tikiu, kad kiek jiems atiduosiu, tiek vėliau ir atgausiu.

Mados pasaulyje pasiekiau daug. Žinau, kad į jį nebegrįšiu, sutinku fotografuotis tik tiek, kiek noriu ir reikia dėl prasiblaškymo. Dabar mano karjera – šeima. Vaikai mano gyvenime atsirado pačiu laiku. Tiesiog viskas susiklostė idealiai. Ir tikrai daugiau nieko svarbesnio gyvenime nėra. Vaikų auginimas atima tiek jėgų... Kartais atrodo – viskas, neliko nė kruopelės kantrybės, dar akimirka ir išeisiu iš proto. Tada pažvelgiu į auklę ir pagalvoju, o iš kur ji semiasi jėgų? Juk atrodo, kad tai mano vaikai, aš, mama, turėčiau turėti daugiau kantrybės... Jai tai tik darbas...

Be auklės būtų neįmanoma. Tarkim, turiu nuvežti Alessandrą į mokyklą, svarbi kiekviena minutė. Ypač tai supratau mokslo metų pabaigoje gavusi ataskaitą, kiek kartų ji pavėlavo... Tai ne ji, o aš pavėlavau. Mašina iki mokyklos tik dvidešimt minučių, bet jei kamščiai – stringi.
Dabar esu tik mama. Ir dar nesu atsigavusi po nėštumų, gimdymų, bemiegių naktų. Vis save raminu: pakentėsiu dar metus... Paskui – dar (juokiasi)...

Ir taip – iki aštuonioliktojo sūnų gimtadienio?   

Tikiuosi, tada aš turėsiu ir kitų interesų...

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką