„Kadaise ir aš tyčiodavausi iš tokių klausimų ir aštrindavau liežuvį, – aiškina Margo. – Kai tau 25-eri, jūra atrodo jei ne iki kelių, tai bent iki talijos, visos keblios situacijos – jau patirtos, visos dilemos – išspręstos, jausmai – naivių paauglių atributas, ir išvis dauguma situacijų nukopijuota iš kultinio serialo „Vergė Izaura irgi verkia, kai ją aplanko nekviesta meilė“. O man taip niekada negali atsitikti – dėl to, kad negali. Ir taškas. Aš negaliu lauktis neplanuoto vaiko, negaliu pasiklysti tarp dviejų meilių, negaliu nesutarti su mylimu žmogumi dėl niekų...“
Pyktis – blogas patarėjas
Margarita buvo to interneto forumo narė nuo pat jo atsiradimo dienos. Būdama senbuvė traukdavo per dantį naujokus, užduodančius „kvailus klausimus“, rengdavo susitikimus, vadinamus „mytais“, ir pati juose mielai dalyvaudavo. Ji labai gerai prisimena temą, kurią pasiūlė viena ką tik forume užsiregistravusi mergina, besiskundžianti, kad susipyko su išrinktuoju vestuvių išvakarėse. Ir dėl ko – dėl svečių sąrašo!
Margarita ir šiandien prisimena tą keistą jausmą, kai iš po kojų ėmė slysti žemė. „Atsipeikėjau artimiausiame šunparkyje. Pasukau galvą ir pastebėjau, kad rankinė, bateliai, pėdkelnės kuo dailiausiai sudėti ant suolelio. Drabužių piramidę vainikavo našlaitiškai boluojančios kelnaitės.“
„Aišku, mes, gauja senbuvių, negailėjome kandžių ir neva išmintingų žodžių, kad brandūs santykiai nesubyra dėl tokių niekų, ir išvis, kokios čia bėdos – neįvykusios vestuvės, kai Sudane vaikai badauja! Įtariu, kad dauguma mūsų gana miglotai – na, sakykim, žemyno tikslumu, įtarė, kur yra tas Sudanas, bet žodis tiko kontekste. Atsimenu, aš dar surašiau įmantrų komentarą, kad išmintingų moterų niekas nepalieka, ir apskritai „nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu – pati“. Buvau kandi, įsimylėjusi kelių savaičių jaunamartė. Mano vestuvės buvo idealios – visiškai nepanašios į temos autorės. Abu kelias vasaras skynėme apelsinus, kad galėtume pakviesti artimiausius žmones į tą jaukų restoranėlį užmiestyje, kur jis man pasipiršo. Po pokylio išvykome į Nidą praleisti medaus savaitės, o svečius išvežiojo pasamdyti mikroautobusai.“
Tais laikais, kai Margarita rengėsi žingsniuoti prie altoriaus, vestuvių planuotojos dar nebuvo viena populiariausių profesijų, ir šiaip ji mėgo viską laikyti savo rankose. Jaunosios suknelė derėjo prie salės sienų spalvos, o puokštelės, kurias gavo kiekvienas svečias, atkartojo lubas puošiančių gėlių motyvus. Nedidukėje viloje Nidoje juodu nepaleido vienas kito iš glėbio, o grįžę į Vilnių dar turėjo visą savaitgalį, kad pabūtų drauge ir atšvęstų Margaritos vyro gimtadienį.
„Laukiau valandą. Dvi. Tris. Tortas bežiūrint zmeko, sūris pelijo, vynas rūgo, rožės vyto. Atrodė, mačiau, kaip viskas griuvo. Buvau įsitikinusi, kad mano mylimasis mažų mažiausiai pakliuvo į avariją ir aš likau vienut vienutėlė. Įsivaizduokite, kaip jaučiausi, kai paskambinau vyrui ir išgirdau, kad jie su draugu tiesiog diegia kompiuterio programas... Pasiūliau jam apsigyventi su tuo draugu. Arba susirasti geresnę moterį, kurios nesinorės palikti vienišos kelios savaitės po vestuvių. O jis atkirto, kad tai aš galinti tuoktis su kitu vyru, drambliu, žiurkėnu – su kuo tik trokštu, ir padėjo ragelį. Tikėjausi, kad parlėks namo arba nors paskambins ir atsiprašys. Nesijaučiau kalta – na, bent jau nelabai. Galų gale turėjome švęsti jo gimtadienį!“
Mergaitė, kuriai nieko neatsitinka
Nesulaukusi nei mylimojo, nei kompromiso Margarita, kaip buvo pratusi, įsijungė kompiuterį ir ėmė mechaniškai naršyti internete. „Nė nepastebėjau, kaip sekdama nuorodą po nuorodos atsidūriau pažinčių tinklalapyje. Naktinis gyvenimas čia virte virė. Užsiregistravau, įsitraukiau į pokalbį, ėmiau pasakoti. Pyktis neslūgo, tik tapo įkyriu skausmeliu smilkinyje. Privalėjau jo atsikratyti, o tada gal būtų atėjęs ir racionalus sprendimas. Vidinis balsas įkyriai patarė: protingiausia būtų išgerti raminamųjų, eiti miegoti ir apie viską pagalvoti rytoj, bet flirtuodama „čate“ jaučiausi reikalinga, patraukli, o ne pavyzdinga mergaitė, kuriai privalu sugalvoti, kaip per upę perkelti ožką, kopūstą, avį ir vilką, kad visi būtų sveiki ir sotūs. Kažkada aš mokėjau spręsti šią užduotį.“
Margarita pati vadina tokią savo nuotaiką pavojinga. „Žinojau, kad galiu prikrėsti kvailysčių – pavyzdžiui, išeiti pasivaikščioti po Vingio parką. Norėjosi sprukti iš namų. Todėl kai personažas, su kuriuo ką tik susipažinau, pakvietė į naktinį klubą, pirštai, nelaukę galvos komandos, parašė: „TAIP!“
Prieš užtrenkdama duris paskambinau mylimajam – aišku, jis neatsiliepė. „Tuo blogiau tau“, – sumurmėjau, įsimečiau į rankinę automobilio raktelius, piniginę ir išlėkiau. Pinigų turėjau, nakties nebijojau, daug gerti neketinau – niekada negeriu prie vairo, ir išvis jaučiausi mergaitė, kuriai nieko neatsitinka.“
Kaip pasakoja Margarita, naujasis pažįstamas laukė jos prie įėjimo – taip buvo sutarta. „Sėdėjome, užsisakiau taurę šampano, jis – butelį vyno. Jau sakiau, gerti tąsyk neketinau, leisti mokėti už save – irgi. Neieškojau nuotykių.
Tiesiog reikėjo su kuo nors pasikalbėti. Jis klausėsi, kaip verkdama moteriškė pasakojo, kad tik neseniai tapo žmona, o jau jaučiasi nemylima, ir viskas taip blogai, supratingai linksėjo. Saugojo mano šampaną, kol bėgiojau prie durų skambinti – klube buvo baisus triukšmas. Galiausiai ėjome šokti. Racionalusis pradas pamažu ėmė viršų, linksma su nepažįstamuoju nebuvo – mane lietė ne tos rankos, aptempti „Armani“ džinsai tiesiog erzino. Atskaičiavau arbatpinigių padavėjai ir pakilau eiti, jis – irgi. Norėjo palydėti mane iki automobilio.“
„Kai supratau, kad esu nėščia, mintis apie savižudybę neatrodė tokia absurdiška. Negalėjau būti tikra, atsitiktinis pažįstamas ar mano teisėtas ir mylimas vyras yra kūdikio tėvas“, – prisimena Margarita.
Margarita ir šiandien prisimena tą keistą jausmą, kai iš po kojų ėmė slysti žemė. „Ir – daugiau nieko. Atsipeikėjau artimiausiame šunparkyje. Niekaip nesupratau, kodėl man taip šalta. Pasukau galvą ir pastebėjau, kad rankinė, bateliai, pėdkelnės kuo dailiausiai sudėti ant suolelio. Drabužių piramidę vainikavo našlaitiškai boluojančios kelnaitės.“
Keista, bet rankinėje gulėjo viskas: šimtinės, mobilusis telefonas su keliolika praleistų mylimojo skambučių, automobilio rakteliai... „Nežinau, kaip esant tokiai situacijai reikėtų veikti protingai. Mano pirmas impulsas buvo – bėgti. Bent iki automobilio, kur jaučiausi esanti savo teritorijoje. Įbrukau basas kojas į aukštakulnius... Kai atsidūriau mašinoje, užsirakinau ir visu galingumu įjungiau šildymą. Atrodė, niekada nebesušilsiu.“
Niekada nesakyk „niekada“
Margarita neprisimena, kaip atsidūrė sesers namuose. „Gerai, kad tą rytą, dar beveik naktį, miestas buvo tuščias: miegojo net kelių policininkai ir neatsargūs pėstieji, kuriems tąsyk buvau iš tiesų pavojinga. Sesė be žodžių pakišo mane po dušu, suvyniojo į šiltą chalatą ir šliūkštelėjo į taurę konjako. Tai nebuvo įprasti pusryčiai, tačiau bent sušilau. Ir įstengiau papasakoti, kas man nutiko. Tada dar neturėjau jėgų verkti.“
Mintį kreiptis į policiją merginos atmetė išsyk – Margarita pati išėjo susitikti su nepažįstamu vyru, kuris įmetė jai į šampaną klofelino ar kokios kitos bjaurasties. Jos buvo skaičiusios, kad šitaip elgiasi prostitutės, ketinančios apšvarinti klientus.
„Norėjau nusižudyti arba papasakoti viską vyrui ir prašyti atleidimo. Tegu jis sprendžia, kaip toliau klostysis mūsų santykiai. Tačiau sesuo dėbtelėjo į mane kaip į nevisprotę: „Suprantu, kad jautiesi kalta ir trokšti apsivalyti. Eik į pirtį arba išpažinties. Kodėl nori traukti kaštonus iš žarijų svetimomis rankomis? Ir išvis mazochistiniai gestai gerai atrodo Shakespeare’o tragedijose, bet nepamiršk, kad visi jų herojai mirę. Pasakyk jam, kad nakvojai pas mane, o telefoną išjungei, nes pykai. Viskas. Mylimieji pykstasi, vadinasi, jausmai karšti...“
Su kaltės jausmu racionalus protas visada susidoroja. Na, arba beveik visada. Margaritai irgi beveik pavyko išmokti ramiai eiti ta Senamiesčio gatvele, kur buvo nelemtasis klubas. Ir netgi be pasibjaurėjimo užsukti į „Armani“ parduotuvę.
„Aišku, mes susitaikėme. Aišku, susitaikymas baigėsi lovoje. Tačiau kai supratau, kad esu nėščia, mintis apie savižudybę neatrodė tokia absurdiška. Negalėjau būti tikra, atsitiktinis pažįstamas ar mano teisėtas ir mylimas vyras yra kūdikio tėvas. Ir kas pasakė, kad tokios situacijos būna tik serialuose?! Štai aš, gyva ir racionali moteris, kuri šiek tiek yra linkusi į melodramatiškumą, atsidūriau būtent tokioje padėtyje. Abortas? Nėštumas – pirmas, kūdikio mes norėjome, galų gale – o jei nešioju savo vyro vaiką?! Tai dabar aš svarstau ir protu vadovaujuosi, o tada visos sankryžos buvo nustovėtos, galvojant, po kokia čia mašina geriau mestis. Nervai tapo visai niekam tikę, laikas, kai galėjau nutraukti nėštumą, spėriai ėjo į pabaigą (kuri mano vietoje apie tai negalvotų), vyras, niekaip nesuprasdamas, kas darosi, išsivedė mane pasiganyti į filmą. Banalus kovinis filmas, kai herojus apkabina heroję, išspaudė ne upelius, o vandenynus ašarų. Užsidengiau veidą nosine ir išlėkiau iš kino teatro: nepamenu, kur buvome, matyt, kažkur Senamiestyje, nes šalia stovėjo bažnyčia. Nė nepastebėjau, kaip atsidūriau viduje: vėsioje, tamsioje erdvėje buvo taip gera verkti.“
Bažnyčioje neįvyko nieko patetiško ar stebuklingo. Kaip sako Margarita, protas suprato tai, ką siela jau seniai nusprendė: kad ir kas būtų jos vaiko tėvas, ji atsakinga už žmogų, augantį pilve. Kaip ir už tą, kuris išėjo iš kino salės ieškoti jos. „Tąvakar pasakiau savo vyrui, kad laukiuosi. Ne, pasakiau, kad jis taps tėčiu! Tai buvo vienintelė galima tiesa.“
Margarita tikina, kad serialų nepradėjo žiūrėti. Tačiau į kitų papasakotas istorijas reaguojanti labai atsargiai – net absurdiškiausios situacijos anksčiau ar vėliau gali nutikti. Ir iš jų privalu rasti išeitį.
* Vardas ir slapyvardis pakeisti.
