Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 20d. 16:30

Igoris ir Veronika Bezuglovai: „Po tokio išprotėjusio miesto kaip Maskva patekti į tokią ramumą – vienas malonumas“

Igoris ir Veronika Bezuglovai
Butauto Barausko nuotr. / Igoris ir Veronika Bezuglovai

„Mes turbūt – ne tipiški milijonieriai“, – juokdamasis į svečius kviečia maskvietis Igoris Bezuglovas (44), prieš penketą metų atradęs Lietuvą ir su žmona Veronika (39) bei dukrele Antonina (3) persikraustęs gyventi į Vilnių. Čia, kaip ir Maskvoje, pora atidarė lietuviško maisto restoraną „Gedimino dvaras“, užsiima statybų verslu ir planuoja įgyvendinti tokią svajonę, nuo kurios ne vienam kvapą užgniauš. Čia jau – tikrai su rusišku užmoju...

Kaip atradote Lietuvą?

Igoris: Lankiausi čia dar devintajame dešimtmetyje, kai su regbio komanda, kurioje žaidžiau, buvome atvažiavę į Šiaulius. Tada jokio įspūdžio neliko: Pabaltijys, ir tiek. Bet kai prieš penkerius metus draugas pakvietė paviešėti, įsimylėjau šitą šalį iškart. Paskui kelerius metus tyrinėjau vietos rinką, verslo galimybes, atidariau bendrovę, įsigijau namus...
Veronika: Vyresnioji Igorio dukra iš pirmosios santuokos tada jau studijavo Londone, mano dukra taip pat baigė vidurinę ir išvažiavo mokytis į Angliją, todėl mes su Igoriu ir vos mėnesio amžiaus savo dukra Antonina nieko nelaukdami persikraustėme į Lietuvą.
Igoris: Per šituos metus nė karto nepasigailėjome. Nemažai keliaujame, daug ką matome iš šalies, turėjome su kuo lyginti. O jūsų, vietinių, žvilgsnis tiesiog gerokai apsamanojęs (juokiasi)... Po tokio, švelniai tariant, išprotėjusio miesto kaip Maskva patekti į tokią ramumą, tokią ekologiškai švarią aplinką – vienas malonumas.

Ši šalis ne per maža jūsų užmojams? Juk jūsų statuso žmonės paprastai mėgsta didelius ir brangius daiktus: pilis, jachtas, lėktuvus...

Veronika: Jachtos mes tikrai norime...
Igoris: ...bet ne tiesiog jachtos, o tinkamos man, specialiai sukonstruotos. Pastaruoju metu užsidegėme jachtų sportu. Ir mašinos pagal mano ūgį ir sudėjimą nori nenori reikia ne tradicinės, o didelės ir patogios.
Veronika: Mes – ne daiktų kaupikai. Ir rūmų interjerai mums abiem nėra priimtini.

Igoris: Aš gal tik dėl laikrodžių esu pamišęs. Bet vėlgi – tiesiog brangūs laikrodžiai manęs nedomina. Jau keliolika metų turiu laikrodininką, kuris man ieško originalių modelių. Žino mano skonį, žino, kad nemėgstu auksinių... Ir dar žiauriai noriu triračio motociklo, bet didelio, ypatingo. Jeigu prieisiu prie žmonių, kurie Putinui padarė tokį, įsigysiu ir jį.
Veronika: O man patinka kolekcionuoti patyrimus: pavyzdžiui, pasivažinėjimus riedžiais ar skrydžius oro balionu... Tai teikia kur kas daugiau malonumo nei tai, kad galiu nusipirkti eilinę brangią mašiną ar dar vienus prabangius audinių kailinius. Kailinių aš ir taip turiu. Pamenu, Igoriui ilgokai teko auklėti mane ir iš Pelenės versti Princese. „Kodėl neini per parduotuves?“ – vis klausdavo.

O jūsų lygio žmonių čia užtenka? Su kuo bendraujate?

Igoris: Mes kaip netipiški milijonieriai žmonių pagal pajamas ir pareigas neskirstome. Mūsų aplinkoje – patys įvairiausi žmonės.

Lietuvos visuomeniniam gyvenime ir pramogų pasaulyje jūsų beveik nematyti. Mažai ką žinome apie jus. Taigi skelbiu atvirumo valandėlę...

Igoris: Mes to viešumo užtektinai prisiragavę Rusijoje, ypač po projekto „Paskutinis herojus 2“, kuriame abu dalyvavome. Interviu, filmavimai, paparacai... Čia galime gyventi kur kas ramiau.  Aš – maskvietis. Visą gyvenimą užsiimu verslais: restoranų ir statybos, nors baigiau Maskvos aviacijos institutą – studijavau Kosmonautikos fakultete.

Ir dar žiauriai noriu triračio motociklo, bet didelio, ypatingo. Jeigu prieisiu prie žmonių, kurie Putinui padarė tokį, įsigysiu ir jį.

Skamba išdidžiai...

Igoris: Skamba gal ir gerai, bet būtent mano kartai teko visos politinės permainos. Mes įstojome mokytis dar Sovietų Sąjungoje, o baigėme jau kitais laikais... Buvo žiaurūs 1991-ieji. Ne mokslai tada rūpėjo, o kaip išgyventi. Kol mokėmės, važinėjome į susitikimus su kosmonautais, svajojome apie aukštus siekius. Turėjau būti skraidymo aparatų konstruktorius mechanikas... Bet iš mūsų laidos beveik niekas nebedirbo pagal specialybę. Apskritai Aviacijos institutas į gyvenimą išleido daug įdomių žmonių: kad ir humoristas Michailas Zadornovas ar dainininkė Maja Kristalinskaja.

Tiesiog institute buvo labai stipri teatro studija. Net juokaudavo, kad Aviacijos institutas išleidžia aktorius, režisierius, sportininkus... su lengva technine pakraipa. Aš irgi aktyviai vaidinau, dar regbį žaidžiau institute. Bet sportinę karjerą sustabdė ankstyvos traumos. O galimybė tapti aktoriumi išties buvo: keturiolikos nusifilmavau viename filme, paskui dar siūlė pagrindinį vaidmenį. Bet tais laikais buvo svarbu ne meną kurti, o turėti darbą, už kurį moka algą... 1994-aisiais atidariau pirmąjį savo restoraną.

Kam tais laikais restoranų reikėjo?

Igoris: Oi, valgyti tauta norėjo visada. Prieš tai kelerius metus dirbau valdytoju viename uždarame restorane: miegamajame Maskvos rajone veikė vienas pirmųjų kooperatinių restoranų, kuris neturėjo jokios iškabos, kurio durys buvo nuolat užrakintos, bet... jis – visada pilnas. Ateidavo visi: pradedant Pugačiova, baigiant garsiausiais to meto Maskvos žmonėmis. Tiesiog privačių restoranų tada sostinėje buvo vos trys.

O kaip klostėsi tokio turtingo, išvaizdaus vyro asmeninis gyvenimas? Žmonai turbūt dabar reikėtų ausis užsidengti...

Veronika: Oi, ne. Aš viską žinau!
Igoris: Moterų dėmesio stoka tikrai nesiskundžiau. Bet ieškojau kitų dalykų. Gal todėl iki Veronikos jau triskart vedęs buvau.
Veronika: Tikra šeima buvo Igorio siekis.
Igoris: Nesuprantu, kai po skyrybų buvę sutuoktiniai varo vienas ant kito. Aišku, skyrybų metu visko gali būti. Bet paskui susimąstyk: jeigu tu vedei tą merginą, vadinasi, tada buvo gerai. Aš esu labai dėkingas savo buvusioms žmonoms, kad buvo mano gyvenime. Su pirmąja kartu buvome penkerius metus, o su kitomis dviem – po dvejus. Ir ne aš išeidavau, o mane palikdavo! Nes esu tironas ir despotas! Sąžiningai galite tai parašyti. Kai susipažinau su Veronika, ir jai iškart pasakiau taip. Ji nepatikėjo.
Veronika: Kad tironas ir despotas – tai tikrai, bet šitas jo savybes atperka daugybė kitų gerų bruožų ir poelgių.
Igoris: O kaip kitaip man išgyventi šitame moterų kolektyve?! Iš pirmų santuokų ir aš, ir Veronika turime po dukrą. O mūsų bendras vaikas – irgi dukra. Belieka anūkų laukti... Gal labiau pasiseks (juokiasi).

Veronika, o kaip jūsų istorija susiklostė?

Veronika: Gimiau nedidelėje gyvenvietėje Šiaurės Kazachstane. Ten buvo urano šachta ir aplink ją įsikūręs miestelis sėkmingai gyveno iš Maskvos paramos. Mes turėjome puikią mokyklą, geriausius specialistus, suvažiavusius iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Baigusi vidurinę ieškojau kūrybinės profesijos, todėl įstojau į technikumą, kur mokė ne šiaip kirpėjo amato, o to, kas dabar vadinama stilisto darbu. Svajojau, kad baigsiu mokslus ir įkursiu savo kooperatyvą – grožio saloną. O tuo metu ėmė griūti Sovietų Sąjunga: Rusija ir Kazachstanas tapo atskiromis valstybėmis, mano miestelis ėmė žlugti ir gyventojai bėgti kas sau. Vyras turėjo giminių kažkur Rusijos ir Ukrainos pasienyje, todėl visi: mes su vyru, su vos metukų savo dukra ir mano tėvais bei dviem jaunesniais broliais – persikraustėme ten, į Senojo Oskolo miestelį. O tada ir prasidėjo... išgyvenimo laikas. Aš niekaip negalėjau rasti darbo. Vyras užsiėmė verslu, bet visiškai susipainiojo, jį apgaudinėjo, skolos augo... Tos žiemos niekada nepamiršiu: mano jaunėlis brolis valgydavo mokykloje, pusantrų metukų dukrytei priklausė vaikiškas maistelis. O mes, suaugusieji, kelis mėnesius beveik badavome...

Igoris: Beje, aš tuo metu gyvenau Maskvoje, bet buvo lygiai taip pat sunku. Kad gaučiau pieno, keldavausi penktą ryto ir eidavau į parduotuvę. Maskvos gatvėse tada valkatavo būriai benamių sulaukėjusių šunų. Reikėdavo neštis pagalį, kad atsimuštum, jei užpultų. Dabar tai skamba kaip iš kito gyvenimo, bet tada, patikėkite, buvo labai baisu. Finansinių galimybių nusipirkti pieno turėjau, o paties pieno, atstovėjęs eilėje nuo penkių ryto, galėdavau ir negauti. Blogiausiu atveju ką nors dar nusipirkdavai tuo metu atsiradusiose „dolerinėse“ parduotuvėse, bet per visą Maskvą jų tebuvo vos dvi. Pamenu, su tėvu nuvažiavome į dėdės laidotuves Rusijos pasienyje su Kazachstanu. Maniau, kad visko esu matęs, bet tai, ką išvydau regionuose, buvo baisu. Vaikus atvedė į šermenis tam, kad tiesiog pamaitintų... Kiekviename kieme stovėjo po žigulius, o žmonės jodinėjo kupranugariais, nes pinigų benzinui nebuvo.

Aš juk ir Maskvoje atidariau lietuviško maisto restoraną tik dėl to, kad propaguočiau Lietuvą. Ir jau beveik dvejus metus rengiu pagrindinį savo projektą, kurį realizuosiu būtent čia, tai – pramogų miestas.

Veronika: Mes tada, pamenu, žiemą šiaip ne taip pratempėme, o pavasarį su mama ėmėmės daržininkystės. Sodinome bulves, pomidorus... Dukra kone užaugo ant tų lysvių. O aš tada dar spėjau padirbėti turguje. Tiksliau, bandžiau pabūti verslininke – vežiau daržoves ir jomis prekiavau (juokiasi). Susitariau su mašiną turinčiu žmogumi, nuvažiavome, prisipirkome pomidorų. Grįžome naktį, o ryte... šalyje prasidėjo finansų krizė.
Igoris: Doleris, kainuojantis šešis rublius, per dieną ar dvi pabrango iki trisdešimties rublių. O perkama tada juk buvo tik už dolerius...

Veronika: Pamenu, tuos pomidorus pusvelčiui pardavinėjau, kad bent dalį skolos padengčiau... Turbūt tai buvo vienintelis kartas mano gyvenime, kai gulėjau ant sofos ir nežinojau, kas bus toliau. Bet kaip tik tuo metu vienas pažįstamas pasakė, kad atidaro kirpyklą ir jiems reikia specialistų. Pamažu mūsų gyvenimas ėmė gerėti, atsirado nuolatinių klientų, atidaviau skolas, likusias po savo nevykusio verslininkavimo, ėmiau dalyvauti kirpėjų konkursuose... Prasidėjo mano tikrasis kūrybinis gyvenimas. Tuo metu ir su vyru jau buvome išsiskyrę. Jis nusprendė išvažiuoti į Čeliabinską, kvietė mus su dukra kartu, bet supratau, kad vėl kraustytis ir pradėti nuo nulio nebenoriu.

O paskui mano gyvenimą aukštyn kojomis apvertė realybės šou „Paskutinis herojus 2“ ir pažintis su Igoriu. Kitą pavasarį bus dešimt metų, kai mes susituokę bažnyčioje. Esu dėkinga Igoriui už tai, kad mylėjo ir kantriai mokė mane tikro šeimyninio gyvenimo. Nes tada jau senokai buvau išsiskyrusi ir laisvas gyvenimas mane visai tenkino. O Igoris mokė grįžus namo vakarais kalbėtis, mokė gaminti, viską daryti kartu... Mokė būti šeimos moterimi.
Igoris: Santuoka – tai darbas. Ir gerai, kad mes vyresnio amžiaus susitikome, nes jau mokėjome šitą darbą dirbti.

Persikraustymas į Lietuvą – irgi nemenkas gyvenimo pokytis. Ar jau jaučiatės čia radę savo nišą?

Igoris: Statybų verslas, restoranai, būsimas muzikinis projektas, interneto verslas – mūsų interesai labai įvairūs ir jie visi čia, Lietuvoje. Aš juk ir Maskvoje atidariau lietuviško maisto restoraną tik dėl to, kad propaguočiau Lietuvą. Ir jau beveik dvejus metus rengiu pagrindinį savo projektą, kurį realizuosiu būtent čia, tai – pramogų miestas. Tarsi mažas Las Vegasas, bet jo esmė – ne kazino, o viso pasaulio pramogos vienoje vietoje – restoranai, barai, koncertų aikštelės, teatrai, cirkas, parduotuvės, butikai... Ten vyks karnavalai, šventinės eisenos, veiks skirtingų virtuvių restoranai, bus viešbučių, kad žmonės galėtų įsikurti gerai savaitei... Žiemą – žiemos pramogos, vasarą – vasaros... Tas miestas turi gyventi 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Kad žmogus patektų į nuolatinę šventės atmosferą.

Kur jūs tokį miestą žadate mažutėje Lietuvoje sutalpinti?!

Igoris: Kaip tik dabar renkamės vietą – reikia šimto hektarų žemės sklypo. Jeigu iki žiemos pasiseks susitarti dėl jo, vadinasi, po dvejų ar dvejų su puse metų iškils ir pats miestas.

Įsivaizduojate, kad Lietuvoje tiek daug turtingų žmonių, kurie ten galės leisti pinigus?

Veronika: O kodėl tik turtingi? Studentai ten lygiai taip pat ras ką veikti.
Igoris: Ir kodėl tik lietuviai? Lietuva yra Europoje – jūs visą laiką tai pamirštate. Čia – puiki vieta, nes susikerta Vakarų Europa, Skandinavija ir Rytų Europa. Statistika skelbia, kad Lietuvą šiemet aplankė pusantro milijono turistų. Kitąmet turėtų būti du milijonai. Mūsų projekto planai – nuo dviejų milijonų lankytojų! Žinote, jeigu lietuviai to nedaro, mes tai padarysime. Todėl, kad mylime šitą šalį ir norime, kad Lietuvai sektųsi.

Suvedė ekstremalus šou

Igoris Bezuglovas ir tada dar Veronika Norkina susipažino 2002-aisiais, realybės šou „Paskutinis herojus 2“ (panašiame į Lietuvoje rodytus „Robinzonus“). Igoris užpildė anketą, nes dukra norėjo, kad tėtis dalyvautų ir laimėtų. O Veronika po pirmojo realybės šou sezono tiesiog susirgo šiuo žaidimu: „Toks jausmas, tarsi nuo vaikystės apie tai būčiau svajojusi.“

Iš aštuoniasdešimties tūkstančių žmonių, užpildžiusių anketas, po keliolikos turų atrinkti tik dvidešimt: dešimt vyrų ir dešimt moterų. Dalyviai buvo išvežti į negyvenamą salą Malaizijoje. „Aš tuo metu buvau tikra, kad Igoris turi žmoną, šeimą ar bent draugę... Buvo akivaizdu, kad jis – kompanijos siela, visi jį myli. Man tokio tipo vyras irgi patiko, bet suartėti tikrai nebandžiau, nes buvau tikra, kad man nešviečia...“ – pažintį su Igoriu saloje prisimena Veronika. O Igoris tuo metu jau buvo trečią kartą išsiskyręs ir kaip tik ieškojo ypatingos moters. „Veronika mane iškart sudomino: pirmiausia tuo, kad ekstremaliose situacijose ne diskutuodavo, o darydavo. Bet aš irgi maniau, kad ji turi šeimą“, – savo versiją pasakoja Igoris.

Prieš filmavimo kameras meilės istorijų jiedu nekūrė. Ir laiko tam nebuvo, nes Igoris saloje išbuvo tik penkias dienas, o Veronika – net keturiasdešimt aštuonias ir tapo šio projekto nugalėtoja. Jiedu vienintelį kartą pasikalbėjo prieš pat Igoriui išvykstant iš salos. „Visko iš jo tikėjausi, bet tikrai ne tokių pirmų žodžių, kuriuos išgirdau: „Aš turėjau tris žmonas...“ Tačiau tąkart nuoširdžiai kalbėjomės dvi valandas, – prisimena Veronika. – Tuo metu mes jau turėjome bendros išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis patirties, nes per pirmas penkias dienas viską, kas baisiausia ir sunkiausia, išgyvenome: ir badą, ir audrą, ir atogrąžų liūtį pačią pirmąją naktį... Tai labai suartina. Kai Igoris paliko salą, aš verkiau. Bet ne aš viena buvau jį pamilusi, todėl verkė visi...“

Kai projektas buvo nufilmuotas, dalyviai išsiskirstė po namus, kad, dar laidoms nepasirodžius eteryje, nepaaiškėtų, kas laimėjo šį realybės šou. Beveik pusmetį jie nebendravo, kol projekto nugalėtoja Veronika už laimėtą prizą nusipirko butą Maskvoje ir persikraustė į sostinę. Vėl netyčia susitikę Igoris ir Veronika daugiau nebesiskyrė.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Dar viena elektroninė parduotuvė pirkėjus paliko be technikos ir be pinigų

Interviu Verslas

Apie nuslėptas avarijas Astravo atominėje pasauliui pranešantis baltarusis N.Ulasevičius: vieną dieną jie man atkeršys

Gazas

Spūsčių sugedus šviesoforams išvarginti vairuotojai: „Galėtų padėti eismo reguliuotojai, bet kur jie?“

15min recenzija Kultūra

„Naujosios operos akcija“: menai, mašinos, žmonės

24sek

Prieš išgyvenimo mačą su „Žalgiriu“ – didžiulė įtampa „Olympiakos“ stovykloje

Nufilmuota: daugiavaikiu tėčiu tapęs princas Williamas kovojo su miegu

Aktualu

Šalies medikai susitiko mitinge prie Seimo: reikalavimų daug, galimybės juos išpildyti – miglotos

Vardai

Draugai apie per anksti mirusį didžėjų Avicii: „Jis buvo nesutvertas būti žvaigžde“

Nuotraukose – pasaulyje sparčiai nykstančios profesijos ir darbai

Aktualu

Gabrielius Landsbergis 15min studijoje apie „MG Baltic“ atstovą, su kuriuo susitiko: „Aš pasirenku sakyti, kad neatsimenu“

24sek

„Raptors“ koziriu netikėtai tapusiam Jonui Valančiūnui – šmaikšti lyderio replika

Gazas

„Bosch“ rado sprendimą, kaip išgelbėti nykstančius dyzelius

Interviu Vardai

Monika Šedžiuvienė: „Andrius turi merginą ir vilkina skyrybų procesą“

Gyvenimas

7 požymiai, kad jis (arba ji) jus įsimylėjo – net jei taip neatrodo

Aktualu

Italijos vyriausybės formavimas vėl stringa

Naujienos

Verslas

Dar viena elektroninė parduotuvė pirkėjus paliko be technikos ir be pinigų

Interviu Verslas

Apie nuslėptas avarijas Astravo atominėje pasauliui pranešantis baltarusis N.Ulasevičius: vieną dieną jie man atkeršys

Kultūra

„Kalkutos detektyvo“ autorius: „Detektyvai nuostabiai tinka giliausioms socialinėms problemoms nagrinėti“

Maistas

Vakarienė pas Jurgą ir Paulių. Susipažinkite: polpetta – kotletas itališkai. Prie jų – pupos su pekorinu

24sek

Ant kortos – Eurolygos finalo ketvertas: „Žalgiris“ – „Olympiakos“

Nufilmuota: daugiavaikiu tėčiu tapęs princas Williamas kovojo su miegu

Gazas

Ikoniniai automobiliai kine: lenktyniniams šedevrams nenusileidžia ir „vabalai“

Vardai

Paviešintas dažniausiai vogtų lietuviškų dainų ir filmų sąrašas: žala per metus – 2,1 mlrd. eurų

Nuotraukose – pasaulyje sparčiai nykstančios profesijos ir darbai

Gazas

Spūsčių sugedus šviesoforams išvarginti vairuotojai: „Galėtų padėti eismo reguliuotojai, bet kur jie?“

15min recenzija Kultūra

„Naujosios operos akcija“: menai, mašinos, žmonės

Vardai

Draugai apie per anksti mirusį didžėjų Avicii: „Jis buvo nesutvertas būti žvaigžde“

Aktualu

Gabrielius Landsbergis 15min studijoje apie „MG Baltic“ atstovą, su kuriuo susitiko: „Aš pasirenku sakyti, kad neatsimenu“

Interviu Vardai

Monika Šedžiuvienė: „Andrius turi merginą ir vilkina skyrybų procesą“

Gyvenimas

7 požymiai, kad jis (arba ji) jus įsimylėjo – net jei taip neatrodo

Vardai

Grąžinti verta

„Daugiau šypsenos“

Kuriu ir apsaugau

„Susitikime lauke“

Praktiški patarimai

Renginių gidas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką