Paslaptinga nepažįstamoji
Gyvenime Astą vaidinanti Toma visai kitokia. Gatvėje praeiviai jos dar neatpažįsta, bet būtinai atsisuka. O kaip kitaip? Juk ši daili jauna moteris spinduliuote spinduliuoja gera nuotaika. Nuoširdi šypsena, atviras žvilgsnis išskiria Tomą iš aplinkinių – jos neįmanoma nepastebėti.
„Populiarumo dar nė nepajutau, – juokiasi T.Vaškevičiūtė. – Gal todėl, kad esu sunkiai atpažįstama? O gal todėl, kad esu moteris? Pavyzdžiui, Tadą (aktorius Tadas Gryn seriale vaidina Astos mylimąjį Viktorą. – Red. past.) populiarumas jau užklumpa. Ypač vakarais, prie baro. „Čia tas vagis iš filmo“, – šnabždasi vyrai. Atpažįsta ir moterys: žavisi, prieina. Mano dalia kitokia. Moterys, jei ir atpažins, prieiti nedrįs, o vyrai gal neatpažįsta be grimo?“
Moteriškumo galia
Ar prisimeni, ką galvojai, pirmą kartą skaitydama romaną „Nemylimi“?
Tai buvo tada, kai jau gavau vaidmenį, tad skaitydama galvojau, kokias scenas labai noriu suvaidinti, o kurios man atrodo kiek svetimos.
Ką turi omeny?
Pavyzdžiui, meilės išraišką. Tiek knygoje, tiek scenarijuje herojai vis kartoja ir kartoja, kaip myli vienas kitą. Kaip aktorė aš galiu tai daryti ir darau, be to, stengiuosi, kad tai atrodytų tikroviška. Tačiau man, kaip žmogui, toks požiūris į meilę labai svetimas. Aš kitaip įsivaizduoju šio jausmo išraišką. Man atrodo, kad nuolat kartojant, jog myli, šis žodis netenka prasmės.
„Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu, kaip man su tavimi gera“ – šie žodžiai yra vienas iš populiariausių būdų išreikšti Astos meilę Viktorui. Mano akimis, tai tuščias sakinys. Jei du žmones sieja šis jausmas, kaip vienas iš jų gali jo neįsivaizduoti? Tarsi vienas žmogus yra pranašesnis už kitą... Iš tiesų suprantu, kad šiais žodžiais norima pasakyti, jog jausmas labai stiprus, bet ar tą būtina kartoti, nežinau. O gal yra žmonių, kurie gyvena kitaip nei aš, ir nuolat sako, kad myli?
„Populiarumo dar nė nepajutau, – juokiasi T.Vaškevičiūtė. – Gal todėl, kad esu sunkiai atpažįstama? O gal todėl, kad esu moteris? Pavyzdžiui, Tadą (aktorius Tadas Gryn seriale vaidina Astos mylimąjį Viktorą. – Red. past.) populiarumas jau užklumpa. Ypač vakarais, prie baro. „Čia tas vagis iš filmo“, – šnabždasi vyrai. Atpažįsta ir moterys: žavisi, prieina. Mano dalia kitokia. Moterys, jei ir atpažins, prieiti nedrįs, o vyrai gal neatpažįsta be grimo?“
Kuo sudėtingas Astos vaidmuo?
Man jis sudėtingas tuo, kad kai kuriuos šios herojės poelgius perteikti ekrane gana nelengva. Skaitai knygą, ir atrodo, kad tau viskas aišku: kokia tai moteris, ką ji jaučia, ką galvoja. O štai seriale ji kartais gali būti kitokia, sudėtingesnė.
Sunku perprasti Astos būdą?
Ne, aš jį perpratau. Tik kartais turiu sakyti tokį tekstą, kurio, manau, Asta tikrai nesakytų.
Kita vertus, viskas dar priešaky. Juk kol kas Astai pasireikšti paliekama mažai vietos. Kai ji pradės aktyviau dalyvauti serialo įvykiuose, viskas pasikeis — mano herojės charakteris ims atsiskleisti.
Kodėl vaidinti Astą teko būtent jums?
Seriale „Garbės kuopa“ vaidinau prostitutę Iriną. Rolandas Skaisgirys mane nuo to laiko ir prisimena.
Prostitutė Irina, dabar nenuspėjamo likimo Asta — tenka vaidinti moralinių normų mažiau varžomus personažus?
Nuo studijų metų vaidinau arba mamą, arba moterį atvira krūtine. Nežinau kodėl. Štai Astoje susilieja abu vaidmenys. Ji ir motina, ir kažkiek laisvo elgesio moteris.
Bet dabar atsiranda ir kitų vaidmenų. Anksčiau manyje kiti matydavo vien moteriškumą: arba motiniškumą, arba grožį. Dabar esu subrendusi ir kitokiems vaidmenims. Laikas eina, mes keičiamės.
Turtinga vaidmenų
Tomai vos 22 metai, tačiau jos aktorinė patirtis jau stulbina. Be pagrindinio vaidmens seriale „Nemylimi“, vaidmenys kine (neįgyvendintas I. Kurklietytės projektas „Sibiro Madona“, pasirodysiantis Sauliaus Drungos vaidybinis filmas „Anarchija Žirmūnuose“ ir kt.), teatre (Gabrielės Tuminaitės „Atsitiktinumas“, Jono Vaitkaus „Svajonių Piligrimas“, Rimo Tumino „Žuvėdra“), Artūro Areimos „Kelias“ ir daugelis kitų. O juk aktorystė nė nebuvo jos gyvenimo svajonė. Jei likimas būtų pasisukęs truputį kitaip, Toma šiandien būtų žurnalistė.
Kodėl pasirinkai aktorystę?
Rinkausi Muzikos akademiją, nes norėjau šokti. Būdama dvyliktokė, patekau į šokio kursus, kurie truko savaitę. Jie ir apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Baigusi mokyklą, įstojau ir į aktorinį, ir į žurnalistiką. Pastaroji kažkuo atbaidė, tad likau akademijoje.
Artimieji nustebo?
Taip. Tėtis susitaikė tik tada, kai pamatė pirmąjį spektaklį. Pasveikino ir liko sujaudintas to, ką aš darau. Iki tol jis truputį gailėjo manęs, sakė, kad bus nepakeliamai sunku.
Dabar nesigaili savo pasirinkimo?
Ne. Kur nuves gyvenimas, dar neaišku. Bet šiuo metu aš darau tai, kas man patinka. Stengiuosi semtis patirties, išbandyti save ir teatre, ir kine, ir seriale. Gal daugiau tokios progos nepasitaikys? Vadinasi, reikia išnaudoti visas gyvenimo siunčiamas galimybes.
Kas šiandien mėgstamiausias tavo žiūrovas?
Tėtis. Į kiekvieną mano spektaklį jis ateina labai atviras. Vėliau valandų valandas galime kalbėtis apie tai, ką jis matė scenoje. Įsiklausau į jo žodžius, pasimokau.
Mama kiek kitokia žiūrovė?
Mamai visada viskas patinka (šypsosi). Pasak jos, aš visada gražiai atrodau. Ji pastebi visas detales ir jas būtinai pagiria. Jai esu dėkinga ir už meilę teatrui. Mama mane nuo mažų dienų vedžiojosi į spektaklius. Esame buvusios net „Vyšnių sode“. Tada buvau dar visai maža...
Ar šiandien jauti malonumą dirbdama savo darbą?
Taip, jaučiu. Tai didžiulis išsigelbėjimas nuo kasdienybės. Scenoje gali pajusti kitą realybę. Gali kitaip mylėti nei gyvenime, kitaip jausti, daryti tai, ko gyvenime nepadarytum. Pagaliau iš kiekvieno personažo ko nors pasimokai ir juos pamokai. Juk kažkas sugalvoja personažo charakterį, o tas, kuris jį vaidina, papildo savo esybe, gyvenimiška patirtimi.
