Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Kauneckas: be jausmo fotoaparato nešiotis neverta (papildyta gegužės 28 d.)

Tomas Kauneckas
Studijos „Ciklopas“ nuotrauka / Tomas Kauneckas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Fotografas Tomas Kauneckas (30) žino daug paslapčių: kiek raukšlių savo veiduose turi garsiausios Lietuvos moterys, kokius trūkumus drabužiais maskuoja populiariausios dainininkės, iš kurios pusės geriausia fotografuoti geidžiamiausius šalies vyrus ir ką slepia mūsų Prezidentė.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Jis netgi galėtų papasakoti viską apie žvaigždžių krūtines ir paslėptus grožio randus. Tačiau vienas geidžiamiausių fotografų, šių metų fotografų konkurso „Auksinis kadras“ laureatas tyli. Jei netylėtų, juk nebūtų tas, kuo yra dabar.

Tomai, ar esi fotografavęs save?

Autoportretai populiarūs tarp fotografų. Po daugelio darbo metų fotografai tampa ir puikiais modeliais. Pats geriausiai žinai, kokia turėtų būti nuotrauka, – juk fotografuodamas kitus pažįsti save.

Esu ne kartą girdėjusi sakant: prieš filmavimo kameras negali meluoti. Prieš fotografo objektyvą – irgi?

Fotožurnalistikoje išties nepameluosi, juk jos tikslas – parodyti tiesą. „Pastatyminėje“ fotografijoje – gali ir be to neapsieisi. Nuotraukos studijoje paprastai režisuojamos, o kur režisūra – ten daug netiesos. Studijoje gali tapti ir seksualiu donžuanu, ir užguitu nevykėliu.

Kurį sunkiau suvaidinti?

Ne vaidmuo gerą nuotrauką lemia. Kuo stipriau pasirengusi komanda, tuo paprasčiau žmogui, kurį fotografuoji. Labai daug priklauso nuo fotografo bendravimo įgūdžių. Aišku, visi vyrai mieliau įsijaustų į donžuano vaidmenį.

Na, ir koks yra seksualus donžuanas?

Primerktos akys, žvilgsnis iš padilbų, šiek tiek į šoną, galvą gali dengti kepurė, ji pridės paslaptingumo...

Ar todėl, kad prieš fotoobjektyvą nesunku meluoti, moterys žurnalų viršeliuose atrodo gražesnės, nei yra iš tikrųjų?

Egzistuoja grožio etalonas. Jei teigiama, kad ant gražuolės kojų negali būti strijų, tai ir negali. Tada kompiuteriu jas nutrini. Jei tai – žurnalo viršelis, juk visi nori, kad būtų gražu – ir pats modelis, ir leidėjai, ir fotografas, netgi pirkėjas, kuriam žiūrėti į tobulą gražuolę maloniau.

Kodėl tuomet meninėje fotografijoje taip vertinama kiekviena natūrali raukšlė?

Meninė fotografija – ne masinis produktas. Jei toks taptų, menas būtų nutrinti raukšles ir strijas.

Fotografija – unikalus menas, nes suteikia galimybę kalbėti. Valdydamas vaizdą, per jį kitiems pasakoji, ką matai, ką galvoji.

Nori pasakyti, kad fotografai, kurdami blizgius žurnalų viršelius, nekuria meno?

Kuria. Tiesiog tai vadinama popmenu. Žurnalų viršeliai turėtų atspindėti to meto tendencijas. Beje, popmenininkams nesvetimos ir netradicinio meno kryptys, jie kuria projektus, kurių niekaip negalėtum prisikirti „popsiniam“ menui.

Ir kaip tuos du kraštutinumus sutalpinti savo viduje?

Kurdamas meno projektus, „išvystai“ savitą braižą. Jį vėliau naudoji popmene. Tuomet visuomenė pažįsta tavo nuotraukas, nė neperskaičiusi pavardės. Lietuvoje mes stengiamės išsaugoti savo braižą, tačiau esame priversti nuolaidžiauti, nes rinka – baisiai siaura. Įsivaizduok: aš fotografuoju moteris, tik nuo trisdešimties iki keturiasdešimties, tik studijoje, tik mechaniniu fotoaparatu ir visiškai nesinaudoju „fotošopu“. Pagalvok, kiek moterų per mėnesį ateis? Ar galėsiu taip fotografuodamas išlaikyti studiją ir savo šeimą? Jei gyvenčiau Londone ir turėčiau gerą vardą, gaučiau dvidešimt užsakymų per mėnesį, užsidirbčiau daugiau pinigų ir galėčiau nekreipti dėmesio į pasaulines fotografijos tendencijas.

Bet, Tomai, tu esi geras. Kodėl nevažiuoji į Londoną?

Kodėl man užduodi esminius gyvenimo klausimus? Lietuvoje – studija, gera komanda, vieta rinkoje. Be to, man patinka mano šalis. Išvažiuoti nėra taip paprasta, niekas ten mūsų nelaukia. O dirbti – dirbame. Žingsnis po žingsnio, pamažu eksportuojame savo kūrybą ir į Rytus, ir į Vakarus.

Nori būti geras čia, o ne vienas iš daugelio – ten?

Man svarbu išreikšti save. Keletą metų svarsčiau, gal reikėtų išvykti, visi apie tai mąsto, daugybė menininkų. Tik kažkodėl neišvažiuoja... Dirbo mano studijoje toks asistentas Tomas. Vieną dieną spyriau jam į užpakalį – Londone tavo vieta! Tikiuosi, jam pasiseks, o jei taip atsitiks, aš irgi jausiuos įvertintas. Kaip jo mokytojas.

Ko galima pasiekti fotografijoje?

Fotografija – unikalus menas, nes suteikia galimybę kalbėti. Valdydamas vaizdą, per jį kitiems pasakoji, ką matai, ką galvoji. Apie daug ką gali kalbėti – besibaigiantį vandenį pasaulyje, ekologiją, tuštybę ir tikrąsias vertybes. Jei vaizdas geras, žmonės tiki. Fotografija – galingas instrumentas, taigi, jei esi žinomas menininkas, bus daugybė žmonių, kurie tave išgirs.

Juk taip pavadinai save – „popsinis“ menininkas?

„Nepopsiniai“ vaikšto gatvėmis su „Zenit“ ir fotografuoja šuniukus kiemuose, nes mato juose gyvenimo kančią.

O paskui baigia kaip tie šunys...

Dažnai. Nes jų menas – siauriai žmonių grupei. Kai kurie iš jos kažką pasiima sau ir sukuria tai, ką supranta didesnis žmonių ratas. Misija atlikta.

Tomai, vien paminėjus tavo pavardę, daugybė garsių žmonių mielai sutinka fotografuotis tavo studijoje. Kaip pavyko išsikovoti tokį pasitikėjimą?

Viena iš taisyklių – pareigingumas. Jei koks Vytautas Šapranauskas visiškai neturi laiko, atlekia tik kelioms minutėms, tai darai viską, kad nuotraukos pavyktų greitai ir maksimaliai gerai, o kūrybos kančias meti į šalį. Visai kas kita būtų, jei rengtum savo parodą. Tuomet dėl vieno kadro kartu su juo galėtum gerti ir tris savaites.

Į Vilnių atvažiavai iš Vilkaviškio?

Iš Jono Juškevičiaus studijos. Keturi fotografai Tomai: aš, Bauras, Juodaitis ir Juškaitis, dabar jis mokosi Londone. Buvom jauni – fotografija mums buvo geriausias ir trumpiausias kelias į saviraišką. Nusiperki fotoaparatą, nuspaudi mygtuką ir – nuotrauka. Aš jau menininkas (juokiasi)!
Kai dirbau „Verslo žiniose“, fotografavau portretus. Tas pats kabinetas, stalas, kostiumas, tik veidai – kiti. Kai gavau užsakymą iš jūsų žurnalo, pamaniau: „Vau, aš galiu žaisti!“ Tai buvo gal 2002–ieji ar 2003–ieji.

Prisipažink, kaip išgyvenai laiką, kai pasijutai kietas?

Neįkainojamas išgyvenimas! Kilau, smukau ir vėl kilau. Turėjau tiek pinigų, kad negalėjau nė pusės išleisti. Greita sėkmė, statusas, visiems patinka, visi pažįsta, naujas automobilis, dėmesys... Argi lengva ištverti? Paskui atėjo laikas ir nusprendžiau, kad būtina kažką keisti. Su bičiuliu Andy įkūrėme studiją „Ciklopas“, vėl ėmė trūkti pinigų, buvo sunku gyventi, tačiau širdis degė. Ir žmonės! Visi, kuriuos sutikau, tapo mano mokytojais. Gaudžiau jų mintis ir mokiausi.

Prisimenu tave tokį – kietą. Nebuvai smagiausias pasaulyje vyras ir kolega. Kaip pavyko grįžti į normalią būseną?

Buvo toks žodis mano gyvenime – kazino. Supratau, kad gyvenimas – tik akimirka. Vieną dieną jį turi, kitą – nebe. Mano pasaulį aukštyn kojom apvertė fotoistorija apie berniuką Ruslaną. Fotografavau jį ir jo šeimą. Ruslanas gyveno mieste, o savaitgaliais grįždavo pas tėvus, į sąvartyną. Kai nueini į lūšnas, labai greitai supranti, kas yra tikrosios vertybės. Du kontrastai – „glamūrinis“ pasaulis, merginos, kazino, nauji automobiliai ir tie žmonės sąvartyne. Ir vieni, ir kiti valgo, miega, myli, gimdo vaikus, miršta. Jų jausmai gal net tikresni, nes nieko daugiau jie ir neturi. Taigi, tu važinėji dvidešimties metų senumo automobiliu ar nauju – jokio skirtumo. Tai tik mes patys „statome“ sau kokybės ženklus. Visos tikrosios vertybės seniai sukurtos, tik mes jas esame pamiršę. Bet tai – sena, visiems žinoma tiesa.

Sena, tačiau vienas, nuėjęs į sąvartyną, bent kažką supranta, o kitas taip ir pragyvena visą gyvenimą nė nepagalvojęs apie tuos dalykus...

Kuo daugiau apie tai galvoji, tuo labiau supranti, kad turėtum atiduoti viską, ką žinai, jei tik kas nori paimti. Vis tiek mirsi, o pinigų į kapą nenusineši. Kai tai supranti, dingsta viskas – kietas, žvaigždė. Po savaitės gali atsirasti kitas Kauneckas, šiek tiek gražesnis, geriau kalbantis, malonesnis. Ir kas tada?

Turėsi konkurentą, kurio žavesiui, kaip kažkada tavajam, neatsispirs merginos. Esi kada siūlęs: „Nori – tave nufotografuosiu“?

Kiekvienas fotografas yra siūlęs. Fotoaparatas – tai masalas, sliekas ant kabliuko. Juk visos merginos nori fotografuotis. Jos nori užfiksuoti savo grožį, jaunystę.

Visaip tą grožį gali pateikti – tauriai ir nelabai. Esi daręs pornografinių nuotraukų?

Neaktualu. Pamėginsi – būsi nubaustas. Man nepatinka fotografuoti nuogą kūną, neišeina, nelimpa. Bet jei nuogai merginai užmaunu pirštinaites, viskas iškart pasikeičia.

O jausmai fotografijoje? Ar jie lieka nuotraukose?

Tik dėl šito fotografija vertinga. Be jausmo fotoaparato nešiotis neverta.

Ar fotografuoti mylimą moterį ir moterį, kuri nieko nereiškia, yra skirtingi dalykai?

Su ta, kuri nieko nereiškia, lengviau dirbti. Kai moterį myli, fotografuoji ją paprastai, nesistengi, kad atrodytų gražiau, – juk ir taip tau graži.

Ryžtumeisi kurti mylimosios fotosesiją žurnalo viršeliui?

Nežinau. Gal ne... Bijau, kad prarasčiau objektyvumą. Iš daugelio fotografų žmonų esu girdėjęs: jau manęs tai jis gerai nenufotografuoja, iš tų savo modelių padaro auksą, o mane – kuo baisiau.

Tiesa, kad visi fotografai miega su savo modeliais?

Niekaip nesuprantu, iš kur tas mitas? Gal senos kartos paleistuviai suformavo blogą nuomonę apie save, o dabar kliūva ir jauniesiems (juokiasi)? Niekada net progos nėra buvę! Na, mes – vyrai, visko būna, moterys jaudina... Gal taip atsitiktų, jei į studiją pasikviestum merginą, kuri tau patiko gatvėje, gal... Bet asmeninių dalykų aš stengiuosi nepainioti. Studijoje fotomodelis. Gražus kūnas, gražios krūtys, 90–60–90, teoriškai gal tau jos ir norėsis, bet juk tai – darbas, o darbe reikia dirbti.

Nesakyk, ten, kur atsiranda vyras ir moteris, visada esama galimybės...

Ir kartais reikia tik prisiliesti... Bet klausimas – kam? Kas pasikeis?

Taip nė karto ir nesi nusidėjęs?

Nė karto!

Bet moterys kažkodėl į tavo gyvenimą ateina iš tos pačios darbo aplinkos?

Mes visi daug dirbame, asmeniniam gyvenimui lieka mažai laiko ir jis labai susipynęs su mūsų veikla. Nemanau, jog būtų lengva gyventi su žmogumi, kuris tos virtuvės nepažįsta. Man svarbu, kad šalia esantis mylimas žmogus suprastų, ką veikiu, kartais patartų, pakritikuotų ar pagirtų.

Iš kokio pasaulio tavo mergina?

Iš to paties (juokiasi). Jurga dirba toje pačioje srityje, tik kitoje barikadų pusėje.

Tau jau trisdešimt. Būtų pats laikas kurti šeimą...

Mano supratimu, ne amžius nulemia, kada ateina tas laikas. Santuoka, vaikai, esu labai tradicinio mąstymo, seno kirpimo žmogus. Šeima man – svarbiausia vertybė.

Tai kaip tu, būdamas tokių senamadiškų pažiūrų, ryžaisi keisti šukuoseną?

Buvo smagu ir keista. Kažkoks nenusakomas laisvės pojūtis.

Moterys keičia šukuoseną, kai nori pakeisti gyvenimą...

Vyrai tokiais atvejais turi kitokių terapijų – medžioklę, žvejybą. Neseniai atradau hobį. Labai ilgai jo ieškojau, nes pomėgis fotografuoti vieną dieną tapo darbu. „Straikbolas“ – tai karinių veiksmų imitacija.

Suaugę vyrai su tikrų ginklų kopijomis miške žaidžia karą?

Tai – sąžiningumo ir garbės žaidimas. Labai smagu, lakstai su gauja tokių pat bepročių, kaip ir tu, įsitrauki. Kažkada svajojau studijuoti Karo akademijoje. Mane labai viliojo tenykštė drausmė, lojalumas ir subordinacija. Šito visą laiką mokau savo mokinius. „Ciklopas“ – pati geriausia fotografijos mokykla. Negailiu savęs joje, sakau viską, ką žinau, ko esu išmokęs. Noriai dalijuosi informacija su kolegomis. Štai dabar rengiame „snap“ fotokonferenciją, kurioje pasistengsime fotografija besidomintiems žmonėms perduoti informaciją, kaip išreikšti save fotografijoje ir kaip kuriant tobulėti. Kartais kolegos mane visai ne juokais paerzina: „Kam tu konkurentų sau ir mums prigamini?“ O man atrodo, jei nebus konkurencijos, tai ir aš pats nejudėsiu pirmyn, juk motyvacijos tobulėti ir taip visuomet trūksta. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką