Pamatę dešimtmetį pyplį Edgariuką, iš Ukmergės atsikrausčiusį gyventi į Vilnių, muzikos mokytojai aiktelėjo: jo fizinės savybės idealios pučiamiesiems instrumentams!
„Trimitas, trimitas... kas per velnias tas trimitas“, – į rankas gavęs blizgantį instrumentą, tuomet pamanė Edgaras. Pabandė pūsti – ir užsikrėtė aistra.
Netrukus mokytojai pastebėjo, kad Edgaras – ne tik fiziškai idealus šiam instrumentui, bet ir turi stebuklingą talentą.
„Visuose tarptautiniuose konkursuose laimėdavau pirmąsias vietas, atrodė, karjera klostėsi puikiai, pro miglą jau regėjau muzikos aukštumas, kurių pasieksiu“, – šiandien pasakoja „Muzikos akademijos“ dalyvis.
Į vaikino muzikinę trimitininko karjerą šeima dėjo viltis, o Edgaras dirbo kartais iki nusilpimo.
„Po septynias valandas per dieną grodavau, nes buvau įsitikinęs, kad vien talento neužtenka“, – pasakoja. Vaikinas studijavo J. Tallat-Keplšos Menų konservatorijoje trimito specialybę. Bet... diplomo negavo ir garsiu trimitininku netapo – svajonė žlugo.
Tą vakarą jam buvo 17 metų. Jis koncertavo su Balio Dvariono muzikos mokyklos orkestru. Grojant solo partiją Verdžio operoje „Aida“, Edgaro lūpa staiga pamėlynavo, ėmė virpėti, pervėrė skausmas. Trimito garsas tapo nešvarus, instrumentas ėmė šnypšti. „Šiaip taip sugrojau kūrinį iki galo. Ir mano trimitininko karjera baigėsi“, – pasakoja „Muzikos akademijos“ dalyvis.
Po lūpos traumos vaikinas nutarė pailsėti – pakeliavo po pasaulį, aplankė šeimą (jo tėvas gyvena Sankt Peterburge, o mama – Didžiojoje Britanijoje) ir nutarė siekti dainininko karjeros. Bet likimas nebuvo dosnus: įrašyta daina neprigijo radijo eteryje.
Ir Edgaras išvyko gyventi į Anglijos Šiaurę pas mamą: „Būčiau ten ir pasilikęs, bet muzika mane grąžino atgal į Lietuvą“. Draugas Edgarui pasiūlė dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje, vaikinas susikrovė lagaminą ir tuoj pat grįžo. Tačiau „Eurovizijoje“ ir vėl patyrė nesėkmę.
„Kai nesėkmės baigiasi, prasideda laimėjimai“, – šiandien, ruošdamasis debiutui „Muzikos akademijos“ scenoje, kur jo dainas išgirs šimtai tūkstančių žmonių, sako Edgaras ir pirmą kartą interviu metu nusišypso.
Nors šiandien gydytojai leidžia Egdarui groti trimitu, vaikinas sako nebegrįšiantis prie vaikystės svajonės. „Jei imčiau vėl groti, galėčiau tapti nebent vidutiniu triūbočiumi. Kažkas pasikeitė manyje, nebeišeina išgauti idealaus skambesio. O ir nereikia – dabar aš dainuosiu“, – sako vaikinas.
Nuo vaikystės ne tik grojantis, bet ir dainuojantis vilnietis pats kuria dainas. Jų stilius, sako Edgaras, priklauso nuo nuotaikos. „Dažniausiai išeina lyriškos, net liūdnos dainos. Pamąstymai, kaip reikia gyventi“, – juokiasi vaikinas ir nuskuba fotografuotis didžiojo šou fotosesijai.
