Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 6d. 15:31

Trijų tapytojų modeliais tapo garsios asmenybės: tarp jų – ir Gražina Baikštytė

Gražina Baikštytė
Edgaro Kurausko nuotr. / Gražina Baikštytė

„Viena asmenybė – trys portretai“ – taip pavadintoje parodoje Vilniaus Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje Paulius Juška, Agnė Juškaitė ir Ugnė Žilytė pristato dvi dešimtis portretų-etiudų.

Aktorė Gražina Baikštytė, operatorius Algimantas Mikutėnas, grupės „Poliarizuoti stiklai“ siela Šarūnas Mačiulis, rašytoja Renata Šerelytė, aktorius Remigijus Bilinskas-Benas, ekscentriškasis gatvės muzikantas Nikodemas Suokalbinis – šie žinomi žmonės tapo dailininkų modeliais.

Pasirinktą žmogų iš natūros vienu metu tapė trys menininkai. Procesas užtrunka tris valandas, o jo rezultatas – trys to paties žmogaus portretai, atspindintys savitą kiekvieno dailininko braižą, skirtingai perskaitytą ir perteiktą psichologinį pozuotojo paveikslą.

„Čia kaip su šaudymu į taikinį – arba pataikai, arba ne, arba sėkmė, arba nesėkmė. Tikslumo siekis tampa dideliu iššūkiu menininkams, kurie paprastai nėra linkę savęs sprausti į rėmus”, – teigia dailininkas P.Juška.

Ši kūrybinė iniciatyva menininkams gimė portretisto Liudomiro Sledzinskio parodoje pamačius daug portretinių etiudų. „Pamanėme, jog tai puikus būdas dailininkui save išbandyti. Pradėjome, užsikabinome ir taip – akis į akį – tapome jau kelerius metus. Mums tai virto savotišku ritualu, saviterapija. Pozuotuojai sėdėdami ant kėdės po truputį atsiskleidžia. Taip pažįstame žmones per jų išorę, emocijas, būsenas. Mums tai – ne tik tobulėjimas per bandymą pagauti žmogaus charakterį, bet ir labai smagus azartiškas procesas“, – kalba vienas parodos autorių P.Juška.

Edgaro Kurausko nuotr./Paroda „Viena asmenybė – trys portretai“ akimirka
Edgaro Kurausko nuotr./Paroda „Viena asmenybė – trys portretai“ akimirka

Prie jo ir A.Juškaitės šiemet prisijungė grafikė U.Žilytė, kuriai portreto žanras nėra naujiena. „Tapyti aliejumi ant drobės man tapo iššūkiu, buvo ir nusivylimų. Tačiau to mūsų portretų tapymo ritualų pastarąjį pusmetį laukdavau labiausiai. Eini į dirbtuvę ir galvoji: o kas gi ant kėdės sės šiandien?, – sako U. Žilytė. – Kai atsistoju prie tuščios drobės prieš žmogų, pamirštu save, pasaulį už durų, viską, ką moku ir ką žinau. Susitelkiu į žmogaus „skaitymą“ – tiek išorinį, tiek vidinį.“

Menininkai pradžioje pozuoti kvietė pažįstamus, draugus – tuos, kuriems nereikia konkrečiu laiku eiti į darbą: rašytojus, dailininkus, poetus.

Dailininkas P.Juška neslepia – pradžia buvo sunki: „Apimdavo bejėgiškumo jausmas, sviro rankos, nes portretiniai įgūdžiai buvo susilpnėję. Bet taikėmės prie aplinkybių, ieškojome būdų, kaip pasiekti tikslą – per tris valandas nutapyti žmogų, atspindint jo charakterį, tipažą. Atsirado azartas: su nauja viltimi pradedi naują portretą , o jeigu pavyksta pagauti įspūdį, nuotaiką – patiri laimės būseną. Tapydamas jaučiu didelę atsakomybę, nes įsipareigoji žmogui, sėdinčiam prieš tave. Žinome, kad vienam iš mūsų trijų vis tiek išeis geriau, tad pasidalijame atsakomybę tarp trijų.“

U.Žilytė jam antrina: „Čia tarsi ekstremalus sportas – trumpas laikas susigaudyti, susivokti. Žmogaus perteikimas reikalauja didelės koncentracijos, be pasiruošimo, eskizų.“

Tapytoja A.Juškaitė kalba: „Pradžioje visi modeliai nustemba, kad reikės sėdėti tris valandas – kaip nuobodu, o, Dieve, kaip reikės iškentėti! Pozuotojai ateina kiek įsitempę, nes žino, jog kelias valandas jaus tris analizuojančius žvilgsnius: susitikimas akis į akį yra tarsi buvimas scenoje, kai esi atidžiai stebimas. Viskas prasideda nuo tylos, bet po to jos nebeišlaikome nei mes, nei pozuojantis. Kažkas įvyksta: kėdėje žmonės išpasakoja visą savo gyvenimą. Tie pokalbiai – labai įdomūs: į paviršių pradeda virsti emocijos.“

Dailininkai kurį laiką nedrįsdavo gatvėje užkalbinti nepažįstamų žmonių ir pakviesti juos pozuoti. Bet, kaip sako A.Juškaitė, pagaliau įgavo „Nikodemo sindromą“ – Nikodemas, Vilniaus senamiestyje sutinkamas muzikantas, yra ne sykį padėjęs tapytojams surasti modelius.

„Dabar, būna, einu gatve, pamatau įdomų žmogų ir užkalbinu jį: sveiki, aš dailininkė Agnė ir pakviečiu pas mus „ant kėdės“, – sakė A.Juškaitė.

Išvydę save ant drobės modeliai neretai sutrinka.

„Kiekvienas mes save kitaip įsivaizduojame ir neretai – geriau nei atrodome iš tiesų. Būna, kad dailininkas nuoširdžiai džiaugiasi pagavęs pozuojančio žmogaus charakterį, o modelio reakcija būna priešinga. Mes pamatome tiesą – taip, kaip yra, o ne tai, ką žmogus stengiasi maskuoti. Dailininkui pasimato tie bruožai, kurie žmogui nepriimtini ir kuriuos jis bando nuneigti“, – kalba menininkai.

Operatorius A.Mikutėnas šypsosi: „Mane labai gerai pagavo. Buvo smagu pozuoti, su kavos pagėrimais trys valandos prabėgo labai greitai. Net ir dar papozuočiau.“

Edgaro Kurausko nuotr./Algimantas Mikutėnas
Edgaro Kurausko nuotr./Algimantas Mikutėnas

Rašytojai R.Šerelytei pradžioje buvo baisoka – juk visi žiūrės, vertins. Bet atsisakyti ji negalėjo: „Tokios patirtys žmogaus gyvenimą daro įdomų. Įsivaizdavau, kad turėsiu sėdėti mediniu sustingusiu veidu, bet taip nereikėjo. Kiekvienas dailininkai žmogų pamato savaip, kitaip nei jis pats. Man buvo labai įdomu pažvelgti į save kitų akimis.“

Aktorė G.Baikštytė iš pradžių išvis nenorėjo pozuoti: „Tokių pasiūlymų esu gavusi ne vieną ir niekada nepamaniau, kad man tai įdomu. Bet galiausiai sutikau.“

Procesas, anot jos, vyko lengvai: „Nereikėjo sėdėti susikausčius, tarsi užmarinuotai. Jaučiausi labai komfortiškai. Nežinau, kas nutiko, bet labai daug plepėjau, nors tikrai nesu plepus žmogus.“

G.Baikštytė per fotosesijas nepuola žiūrėti tarpinių rezultatų, nes yra perfekcionistė – kritiška ir savikritiška.

„Visada bijau, kad pamačiusi tai, kas man nepatinka, galiu susinervinti, užsidaryti savyje. Po portretų sesijos irgi bijojau, kad pakilusi nuo kėdės gausiu smūgį. Bet taip nebuvo. Supratau, kad kiekvienas dailininkas turi savo stilių. Menininkams tiesiai išsakiau savo pastabas ir matau, kad į jas buvo atsižvelgta. Beje, viename portrete regiu save išties griežtą. Nežinau, kodėl mane tokią pamatė – nesu tokia rūsti“, – šypsosi G.Baikšytė, kurią labiausiai sužavėjo U.Žilytės tapytas jos portretas.

Edgaro Kurausko nuotr./Gražina Baikštytė
Edgaro Kurausko nuotr./Gražina Baikštytė

„Ši mūsų iniciatyva suteikė didžiausią džiaugsmą – sutikti daugybę įdomių žmonių. Tapant vyksta nenusakomi mainai – mes vieni iš kitų kažką pasiimame, geriau pažįstame ne tik pozuojantįjį, bet ir save“, – kalba P.Juška.

Paroda „Viena asmenybė – trys portretai“ Vilniaus Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje (Totorių g. 22) veiks iki gegužės 17 dienos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką