– Ketinote vykti dirbti į Honkongą. Kodėl neišvykote?
– Sutrukdė visuotinė krizė – negavau darbo vizos.
– Apmaudu?
– Be abejo. Turėjau darbo sutartį dvejiems metams vienoje šokių studijoje. Buvau nusprendęs čia užbaigti visus reikalus ir išvažiuoti. O dabar turiu namie viską pradėti nuo pradžių.
– TV projektas – ne vienintelis jūsų užsiėmimas?
– Ne. Neseniai su projekto dalyve Rasa Židonyte atidarėme Vilniuje studiją „D-Dance akademija“, kur dirbame treneriais.
– Ar profesionaliam šokėjui šokdinti mėgėjus TV šou – ne tuščias laiko leidimas?
– Be abejo, ne. Pirmiausia – tai savęs patikrinimas. Su „Žuvėdra“ jau viskas baigta. O scenos norisi, kol amžius leidžia – šokėjai, perkopę trisdešimt, turi pasakyti „atia“. Be to, smagu susipažinti su naujais žmonėmis.
– Kokia pirmoji mintis užplūdo sužinojus, kad šokdinsite Ingą Valinskienę?
– Kad tik nebūčiau žemesnis už ją. Tačiau susitikus iškart nusiraminau, greitai pasijutau patogiai. Ji – šilta ir maloni moteris. Gal mūsų auros sutapo, kad mes greitai susibendravome.
Svarbiausia – užsispyrimas ir žinojimas, dėl kokio tikslo visa tai darai. Nebūtinai dėl to, kad laimėtum – svarbu, kad patiems nebūtų gėda dėl savęs.
– Viktorija Perminaitė, su kuria sėkmingai esate šokęs panašiame šou, ar Inga yra uolesnė mokinė?
– Nors jų amžius skirtingas, man abi jos panašios – užsispyrusios, siekiančios kuo geresnio rezultato. Iš pradžių abi laukdavusios mano nuomonės, vėliau pradėjo aktyviai dalyvauti kūrybiniame procese.
– Su Vika iki šiol esate draugai?
– Susiskambiname, šiltai bendraujame, tik retokai susitinkame, nes ji – Klaipėdoje, aš – Vilniuje.
– Šiuo metu jau nelaikote savęs klaipėdiečiu?
– Gal dvejiems metams, o gal ir visam laikui tapau vilnietis.
– Ar Vilniuje jau radote daug draugų?
– Per pastarąjį pusmetį čia jų atsirado netgi daugiau, nei jų turėjau Klaipėdoje. Įspūdis, kad sostinėje gyvenu jau daugybę metų.
– Kai pradėjote dalyvauti TV šou, sulaukiate daugiau merginų dėmesio?
– Nežinau, ar dėl to jis padidėjo, ar į tai aš visai nereaguoju. Būna, kad merginos pačios susiranda mano telefono numerį, pirmos užkalbina.
– O tą vienintelę jau suradote?
– Kol kas neturiu. Kai buitiškai blaškiausi tarp Klaipėdos ir Vilniaus, tiesiog tam nebuvo laiko. O dabar esu atviras visoms ir laukiantis tos vienintelės.
– Ar yra skirtumas šokti su bendraamže ir vyresne moterimi?
– Maniau, kad bus, bet iš tikrųjų – ne. Iš pradžių galvojau, kad man teks sukti galvą, kaip padaryti, kad Inga poniškai atrodytų. Man pasisekė – mano partnerė yra lengvai bendraujanti ir energinga. Tad leidžiu su ja daryti tą patį, ką ir su Vika, kad ji atrodytų jaunatviška ir spirganti.
– Kokių taisyklių privalu laikytis šokėjui, kad kuo greičiau pasiektų rezultatų?
– Svarbiausia – užsispyrimas ir žinojimas, dėl kokio tikslo visa tai darai. Nebūtinai dėl to, kad laimėtum – svarbu, kad patiems nebūtų gėda dėl savęs.
– Dieta taip pat svarbi?
– Anksčiau maniau, kad ne. Bet man jau ne aštuoniolika. Honkonge buvau priaugęs penkis kilogramus. Kol nelendu į TV, viskas gerai, daug kas net gyrė, tačiau kai pradedi treniruotis, lįsti į kostiumus, supranti, kad turi riboti maisto vartojimą.
– Kokie jūsų laimėjimai maloniausi?
– Saldžiausi – pasaulio ir Europos čempionatai, pareikalavę daugiausia darbo.
– Kokių dar turite profesinių ambicijų?
– Dalyvauti TV3 projekte ir puoselėti neseniai atidarytą savo šokių studiją. Baigsis projektas – galbūt dar ką nors sugalvosiu.
