Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ugnė Barauskaitė: aš labai nutolau nuo romanų...

Ugnė Barauskaitė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Ugnė Barauskaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mėgstu pasigarsinti radiją automobilyje, kai išgirstu jos balsą. Atrodo, jis nusirita mažomis šiltomis bangelėmis kažkur už mano nugaros ir teliūskuoja ant galinio lango. Tas balsas, galvoju, niekaip nesiderina su moterimi, kurią pažįstu – radijo laidų vedėja, rašytoja, dviejų dukrų mama, smagia tauškute Ugne Barauskaite (35).

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Plunksnos vertos istorijos apie pirmąsias vestuves su balta suknele, antrąsias – su raudona ir iki šiol neįvykusias trečiąsias, tikiu, liko pasislėpusios jos kompiuteryje. Ten pat tykiai sau tūno priežastys, dėl kurių Ugnė anuomet nusprendė nutraukti abi santuokas. „Žinok, kur kas labiau sekdavosi būti paliktai... – kažkada yra man sakiusi. – Tada žliumbdavau ir rašydavau ilgesingus tekstus; taip ir išmokau gražiai rašyti, be to, gražiai paguosti kitus žliumbiančius. Vien savęs kaltinimo periodas jau praėjo, užaugau.“ Gyvendama su trečiuoju vyru – šitiek metų vis dar neoficialiu – Ugnė puikiai žino, kad išankstinio laimės recepto nėra. „Bažnytinės santuokos limitą jau išnaudojau, tad naujų vestuvių nebus!“ – prieš keletą metų duotą pažadą ji išlaikė. Tikriausiai ir jis užrašytas jos kompiuteryje.

Anksčiau atlapaširdė, dabar – santūriai apsvarstanti, ką sako. Visa laimė, galvoju, kad užrakinusi širdies duris ji neprarado cinizmo ir humoro. Antraip argi būtų taip įdomu jos klausytis?..  

Tavo laidoje „P. S.“ – ilgi pokalbiai ilgais vakarais apie itin asmeniškus dalykus. Ar žmonės tikrai yra nuoširdūs?

Kartais išgirstu gilių, asmeninių išpažinčių, o kartais, kai penktadieniui parenku linksmesnę temą, tiesiog smagiai pakrykštaujam. Kai kurie klausytojai skambina man asmeniškai, todėl čia būna visko: ir girtų meilės prisipažinimų, ir anekdotų, ir ašarų.

Ar tau neatrodo, kad baisaus skubėjimo amžiuje žmonės darosi vis labiau vieniši?

Kartą kalbėjomės su drauge, kad anksčiau žmonės sugebėdavo bendrauti ir susitikti net neturėdami telefono. Paprasto, ne mobiliojo. Rašydavo laiškus, nebijodavo užsukti į svečius, eidami pro šalį. Paskui atsirado mobilieji. Kažkodėl tapome atsargesni, liovėmės ne tik užeiti, bet ir skambinti į namus; tarsi skambinti į mobilųjį leista bet kam ir bet kada, o, va, į namus – tai jau asmeniška, intymu... Kiek vėliau prasidėjo SMS periodas – bijodami sutrukdyti (o gal žmogui posėdis!) ėmėm rašyti žinutes. Galiausiai atsirado skaipas: jeigu pašnekovas „žalias“, vadinasi, pasiekiamas ir nusiteikęs bendrauti. Jeigu jo ten nėra, vadinasi, rimtai dirba, labai rimtai linksminasi arba labai rimtai miega. Taigi vėl neskambinam, netrukdom, nelendam į akis...
Kai pirkau butą, specialiai rinkausi Antakalnyje, kad galėčiau dažniau bendrauti su geriausiais draugais. Tu manai, mes bendraujam? Nebent skaipu. Man atrodo, dažniau pasimatytume, jeigu jie gyventų Turkijoje.

Retsykiais pasirodai viešumoje, taigi galėtum turėti nuomonę, kas yra lengviau – būti viešu žmogumi ar viešai nusirengti?

Kad aš nei viešumoje labai makaluojuosi, nei nusirenginėju. 

Kai pirkau butą, specialiai rinkausi Antakalnyje, kad galėčiau dažniau bendrauti su geriausiais draugais. Tu manai, mes bendraujam? Nebent skaipu.

Vis dėlto argi ne tai darai, šokdama pilvo šokius? Pas mus įprasta, kad pilvo šokis lyg ir laviruoja ties padorumo riba. O tu į jį netgi savo dukrą įtraukei?

Ak, tie stereotipai!.. Pilvo šokis – vakarietiškas pavadinimas. Rytuose nėra tokios sąvokos kaip „pilvo šokis“, tai – tiesiog rytietiški šokiai. Taip, dalis jų šokama nuogais pilvais, tačiau esama daugybės kitų, iš liaudies kilusių šokių, o jų kostiumai – absoliučiai uždari, tarkim, „Saidi“ suknelė (štai ta, mano raudonoji) arba „Halidži“, apskritai panaši į maišą...
Dauguma žmonių pilvo šokius yra matę tik kavinėse, o jose dažniausiai šoka pradinukės ar išvis savamokslės, kurių vienintelis tikslas – pasipurtyti ir gauti pinigėlių. Patikėk, kavinėse menas demonstruojamas retai!
Mokytis pilvo šokių galima bet kokio amžiaus, bet geriausių rezultatų pasiekiama, kai pradedama lavintis nuo vaikystės. Tiesa, šokti nuogais pilvais mergaitėms neleidžiama, judesiai – gerokai nuosaikesni. Taigi, prieš piktinantis, reikėtų pasidomėti.

Pati pilvo šokio mokeisi Libane? Kaip kilo tokia mintis? Juk Libanas – tikra egzotika...

Kai su draugėmis susiruošiau į Libaną, visi griebėsi už galvos ir sakė, kad mes beprotės, ten – karas! Iš tiesų tai – šauni ir civilizuota šalis. Jeigu nori – baseinai, vakarėliai, prabanga, tačiau mes važiavome pamatyti kultūrinio, istorinio šalies paveldo ir kartu pasimokyti pas vieną geriausių šokėjų pasaulyje – Suhą Deeb, populiarinančią senąjį, klasikinį pilvo šokį. Suha – trečios kartos šokėja, tad jos meilė šiam senoviniam menui yra tikra ir nesumeluota.
Libanas – mažutė šalis, kimšte prikimšta dalykų, kurie yra didžiausi arba seniausi pasaulyje. Didžiausi romėnų griuvėsiai – Libane. Didžiausias stalaktitas – Libane. Didžiausias Aleksandro Makedoniečio laikų hipodromas – Libane. Vienos seniausių vyndarystės tradicijų – Libane. Vienas seniausių pasaulio miestų – Libane. Didžiausias pasaulio akmuo – Libane...

Girdėjau, savo kelionės įspūdžius sudėjai į knygą?

Netrukus leidykla spaudai parengs mano kelionių dienoraštį „Libanas: my love, mon amour“. Jame – šiek tiek asmeninių nuotykių ir gana išsamus pasakojimas, kaip į septynias dienas sugrūsti kuo daugiau reginių ir maisto. Iki tos kelionės maniau, kad išrankiam mano pilvui maistas beveik nerūpi, o dabar sakau: leiskit į Libaną, noriu pagaliau pavalgyti kaip žmogus!

Personažas, kuriam lemta kalbėti pirmuoju asmeniu, visada gauna mano mintis, mano požiūrį, bet nebūtinai – veiksmus.

Tai bus jau trečioji tavo knyga. Neklystu? Kas tavo gyvenime atsitiko po „O rytoj vėl reikės gyventi?“ ir „Dešimt“?

Patikslinsiu: ketvirtoji. Po dviejų romanų buvo „M–1. Dvidešimt metų“. Joje surinkti daugybės radijo stotyje dirbusių žmonių prisiminimai. Tai – tikros istorijos, jos labai svarbios. 
Klausi, kas per tą laiką nutiko mano gyvenime? Daug dirbau, stengiausi nusipirkti butą. Ėmiau paskolą. Visi vidutiniškai uždirbantys žmonės supranta, ką tai reiškia. Tai reiškia: gyventi sukandus dantis!
Prieš kelerius metus pradėjau šokti. Visai netyčia... Kolegė leptelėjo: „Einam, Barauskaite, į pilvo šokius.“ Nei žinojau, kas tai, nei jų mačius buvau... Vėliau daugybę kartų dėkojau apvaizdai, kad kolegė parinko mums „Orientaliją“, o iš visų studijos mokytojų – būtent Iriną, kuri akimirksniu tapo mano Mokytoja, mano guru, mano fėja ir mano visa kuo. Visada rasis skeptikų, kurie netikės moteriška draugyste ir solidarumu, bet sakau jums tiesiai šviesiai: niekada gyvenime nejutau tokio nesavanaudiško palaikymo, kaip iš moterų, su kuriomis šoku. 

Ar savo knygose visada rašai tik tai, ką išgyveni pati? 

Autentika man svarbu. Personažas, kuriam lemta kalbėti pirmuoju asmeniu, visada gauna mano mintis, mano požiūrį, bet nebūtinai – veiksmus. Tiesą sakant, aš labai nutolau nuo romanų. Nuo tų, kurie buvo, ir nuo tų, kurių iš manęs tikimasi. Nebenoriu romanų. Nei skaityti, nei rašyti. Šiuo metu man įdomiausia – esė ir kelionių dienoraščiai, ačiū už tai Kęstučiui Navakui ir Martynui Starkui. Na, kokį trilerį dar galiu suryti, bet šiaip... pavargau. Kiekvienas žmogus turi savo vidinių išteklių. Vienas eina per gyvenimą pasišvilpaudamas, kitas semia kibirais, viską ima į širdį – giliai, draskančiai, sunkiai. Aš prisamsčiau tiek, kad jokio romano iš savęs kol kas neišspausiu.

Du kartus buvai ištekėjusi. Tai buvo nevykusios ar nepavykusios santuokos?

Tiesiog netikros. Nėra reikalo apie jas kalbėti. Jeigu būčiau į tai žiūrėjusi rimčiau, niekada nebūčiau ištekėjusi.

Ar gali būti, kad jau susituokei su savo gyvenimo draugu, Jonės tėčiu?

Nemanau, kad dar kada nors gyvenime užsimanyčiau tuoktis.

Dvejos vestuvės išmuša norą tai patirti dar kartą?

Ne vestuvės, o skyrybos. Skirtis ir šiaip nėra saldu, iškamuoji save mirtinai, o čia dar sėdi visiškai svetimas žmogus, teisėjas, turintis galios išskirti arba priversti pusę metų taikytis.  Baisu! Net būdama maža, pamenu, labiausiai norėjau užaugti, kad niekas man nebegalėtų nurodinėti, ką turiu daryti. O čia – kažkoks teisėjas!

Visos mažos mergaitės svajoja apie baltą princesės suknelę. Apie ką vaikystėje svajojai tu?

Penkerių ar šešerių metų svajojau būti balerina. Tačiau į mano norus niekas rimtai nežiūrėjo, kita vertus, gal aš ir cyptelėjau vos vieną kartą. Štai mano mažoji, vos pradėjusi rišliai šnekėti, aiškiai deklaravo, kad bus žvaigždė, balerina, niekas kitas, ir zyzė tol, kol galiausiai ją nuvedžiau į baleto mokyklą.
Visai maža aš žaisdavau „rytietišką princesę“. Turėjau parauktas kelnes, o ant galvos prisisegdavau šilkinę mamos skarą! Vakarietiškos princesės man nepatiko, nes buvo piešiamos su didžiuliais sijonais. Paauglystėje norėjau rengtis kuo baisiau, nes šventai tikėjau asmenybės persvara. Paskui daugybę metų laikiausi minimalizmo, o dabar, kai pradėjau šokti, visiškai pasikeičiau ir sakau: jeigu neblizga, tai man ir negražu!..

Būna momentų, kai atrodo, kad nieko doro gyvenime nenuveikiau, kad galėčiau nuveikti bent penkis kartus daugiau. Tada save keikiu už tinginystę ir pomėgį gulėti ant sofos.

Kiek blizgančių suknelių kabo tavo spintoje?

Mano draugė perklaustų: ar gatavų? Nes yra nemažai potencialių. Žinai gi, sariai ar blizgančios skaros tokių šarkų kaip aš rankose virsta suknelėmis.

Pasakyk, kada jautiesi laiminga?

Neseniai manęs klausė, ką norėčiau veikti paskutinę gyvenimo dieną. Scenarijus būtų toks: rytą kelias valandas šokčiau, paskui visą dieną tysočiau prie baseino su visais savo draugais ir šeima, gurkšnočiau vynelį, paskui dar pasibūčiau viešbučio numeryje, paryčiais nueičiau prie jūros, pasitikčiau saulę ir numirčiau. Tiesa, dar labai patinka vaikštinėti lapkričio dulksnoje po miestą, bet čia – jau kita klimato juosta, į ankstesnį vaizdelį „neįsipaišo“.
Labiausiai man patinka šokti. Neseniai Druskininkuose susirinkome į šokių stovyklą, parodėme pirmąjį Lietuvoje rytietiškų šokių spektaklį „Arabija“. Buvau tarp žiūrovų, bet ir tai suteikė man džiaugsmo ir laimės. Didžiuojuosi savo studijos merginomis!

O kas tave veda iš proto?

Pinigų stygius. Su visom kitom situacijom galiu susidoroti. Netgi aplinkinių bukumas manęs taip nebesiutina kaip anksčiau. Jei kas nors erzina, nusisuku. Bet jei jaučiu, kad trūksta pinigų, prarandu pusiausvyrą. Bet kaip tik todėl jų ir trūksta.

Talentingi žmonės dažnai netelpa savyje. Kaip išlaviruoti tarp meilės sau ir neapykantos? Esi apie tai galvojusi?

Kartais man patinka tai, ką darau, ką rašau. Tačiau būna momentų, kai atrodo, kad nieko doro gyvenime nenuveikiau, kad galėčiau nuveikti bent penkis kartus daugiau. Tada save keikiu už tinginystę ir pomėgį gulėti ant sofos. Nes kai galiu padaryti kelis dalykus, dažniausiai neišsirenku ir... nepadarau nieko.

Artėdama prie keturiasdešimties vis dar tiki, kad jausmų būna tikrų – ir meilės, ir draugystės?

Šiuo metu labiausiai galvoju apie draugystę. Kurį laiką nieko įdomaus nesitikėjau, užteko tų, kuriuos pažįstu metų metus. Ir štai kelionė į Libaną... Prieš išvykdama baisėjausi, kaip čia bus: devynios moterys, ilgas devynias dienas įkalintos viena kitos draugijoje... O kur mano kompiuteris, kur mano katė, kur mano puikioji vienatvė? Mes kartu gyvenome, kartu važiuodavome į ekskursijas, kartu pietaudavome, kartu eidavome į Suhos šokių pamokas, o vakarais dar būtinai pasėdėdavom. Miegodavom vos po kelias valandas... Ir nė kartelio nesusipykom! Net tuomet, kai įstrigome Prahoje dėl to nelaimėlio „vezuvijaus“ ir teko baladotis namo traukiniais, nė viena nepratrūkome, neparodėme nė menkiausio irzlumo. Buvom kaip vienas kumštis. O dabar – išvis neišskiriamos. Niekada nemaniau, kad žmonės vienas kitam gali būti tokie dėmesingi ir geri. Mūsų vyrai tikriausiai „protėja“, bet mes nuolat rengiame savo posėdžius – pradedant paprastais pasibuvimais pas ką nors, baigiant pižamų vakarėliais kurios nors sodyboje. Vis dar keista ir nuostabu, nes grupės niekada nebuvo stiprioji mano pusė. Tačiau dabar buvusios bendrakeleivės yra mano draugės, mano šeima – ir tai, ko gero, pats nuostabiausias patyrimas gyvenime.  
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką