Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 13d. 07:25

V.V.Landsbergis – apie požiūrį į partizanus ir stribus: „Mes neapraudojome karo, kuris mus supriešino“

Diskusijos apie partizanus, stribus, tautos išdavikus ir tuos, kurie atsidūrė konflikto paribiuose, Lietuvoje tęsiasi iki šiol. Tačiau režisierius, rašytojas Vytautas V.Landsbergis į šią temą kviečia pažvelgti kitu kampu – per išdaviko akis – ir situaciją įvertinti per žmogiškumo prizmę. Ką kare būtume darę mes? Galų gale, kas yra herojus, o kas – priešas? Ar gali būti tik balta ir juoda? Subtilios ribos atsiskleidžia V.V.Landsbergio kuriamame filme „Poetas“.

V.V.Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus šiuo metu kuriamame filme „Poetas“ narpliojamos vieno Lietuvoje puikiai žinomo rašytojo gyvenimo peripetijos. Rašytojo, kuris, rodos, savo tekstuose puikiai išjautė partizanų išgyvenimus, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, visą tą laiką buvo išdavikų pusėje.

Kaip prieš 15min pokalbį užsiminė režisierius, šios asmenybės vardo jis nenorėtų akcentuoti solidarizuodamasis su minimą įvykį sunkiai išgyvenančiais rašytojo artimaisiais, tačiau kartu mato didžiulę prasmę pažiūrėti istorijai į akis, paklausti savęs, kas esame mes, lietuviai, ir kur yra mūsų tautos stiprybės šaltinis.

Interviu su V.V.Landsbergiu kalbamės apie karą, kurio niekas nenorėjo, prie jo prisitaikiusius, tuos, kuriuos laikome didvyriais, ir tuos, kurie savyje nešiojo kaltę pasirinkę kitą barikadų pusę, apie du senus bičiulius – partizaną ir stribą – kurie, nieko daugiau neturėdami, atramą rado vienas kitame, ir šiuolaikinius vaikus, kurie savo herojus atranda Lietuvos istorijoje.

– Kaip jūs pasakytumėte – apie ką yra filmas „Poetas“ ir kodėl jis būtent toks?

– Partizanų tema man yra artima, apie partizanus esu sukūręs ne vieną filmą – dokumentiką ir eksperimentinį-vaidybinį filmą „Kai aš buvau partizanas“. Iki šiol visą laiką filmus kūriau iš partizanų arba jų vadų perspektyvos. Mano paskutinysis filmas „Vanago portretas“ buvo apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, o prieš tai sukūriau filmą „Trispalvis“ apie dvylika partizanų ir ryšininkių, eilinių žmonių. Iš jų buvo supinta istorija, kaip atrodė to laiko laisvės karys.

Tačiau vėliau priėjau tokią ribą ar norą partizaninio karo eigą, atrodymą, psichologiją apmąstyti plačiau, pažiūrėti iš kitos perspektyvos, iš kolaboranto pusės arba žmogaus, kuris norėjo prisitaikyti, išlikti išbūti ir paskui išdavė savo draugus partizanus.

Tam parodyti gana tinka viena daug kam žinoma pokario istorija apie garsų poetą, literatą, fantastišką vaikų rašytoją, kuris buvo užverbuotas, įterptas į partizanų gretas, o paskui turėjo savo bičiulius, su kuriais spėjo susibendrauti per metus laiko, išduoti ir netgi nušauti.

Tame yra toks gana paradoksalus ir baugus žmogaus dvilypumas, natūralus noras išgyventi. Mes visi turime instinktą išlikti, kurti šeimą, kurti gražius dalykus, ar tai būtų poezija, ar kas kita.

Deja, kai kam tenka pasirinkti kovą ir dėl jos žūti, o tas apsisprendimas yra labai nelengvas. Tikrai nemanau, kad didžioji dauguma žmonių ryžtųsi arba ryžtasi tokiose aplinkybėse pasirinkti partizaniškai – tai yra išskirtinė vidinė žmogaus narsa ir stiprybė.

Dauguma esame „normalūs“, vis tiek kažkaip bandytume saugoti gyvastį. Tas gyvasties saugojimas istorinėse aplinkybėse pasidaro labai dramaturgiškai komplikuotas, nes maža smulkmena gali nulemti tai, kad iš neutralaus žmogaus tampi išdaviku.

Projekto partnerio nuotr./Vytautas V.Landsbergis
Projekto partnerio nuotr./Vytautas V.Landsbergis

– Kaip manote, ar, esant tokiam trapumui ir dvilypumui, galime žmogų dabar vertinti kaip herojų ar didžiausią priešą? Juk, kaip ir sakote, jis galbūt tiesiog siekė (iš)gyventi?

– Manau, kad nei priešo, nei didžiausio herojaus darymas yra negerai. Galima heroizuoti žmones, kurie buvo partizanų vadais, arba heroizuoti tuos partizanus, kurie išliko nesusitepę negražiuose dalykuose, bet subtilesnė kino dramaturgija, manau, prašosi, kad pažintume abi puses, kad pažintume žmogiškuoju būdu – o juk žmoguje yra visokių, kartais – ir demoniškųjų savybių, tamsiųjų, šešėliškųjų pusių.

Ta puse pažinti savo gentį, tautą, bendruomenę darosi labai įdomu. Galų gale, neturime nė vieno tokio filmo, išskyrus Jono Ohmano filmą apie stribus, kur į partizaninį karą buvo pažvelgta iš kitos pusės.

Šiame filme norime pamatyti žmogų, kuris stovi ant ribos – yra ir toje, ir kitoje pusėje, tarsi dvigubas agentas. Juo labiau, kad tas žmogus parašė ir gražių, partizaniškų eilėraščių. Tai – dar didesnis paradoksas, šis istorinis veikėjas nebuvo tamsus, prosovietiškas ir angažuotas vienai pusei.

– O kodėl jums įdomi būtent šio žmogaus istorija? Ir kodėl istorijos akcentu tampa jo dvilypiškumas?

– Man atrodo, kad Lietuvoje ir anksčiau, okupacijos metu, ir dabar vis dar tebesame gana dvilypiai, turime savybę prisitaikyti, nenorime pasakyti, ką iš tiesų galvojame, norime neišsišokti. Ši konformisto būsena yra daugeliui atpažįstama ir manau, kad ji nusipelnė daugiau dėmesio, įdomu yra panagrinėti, kokiose istorinėse aplinkybėse ji galėjo rastis.

Aš pats manau, kad tai yra pokario trauma ar kolektyvinės traumos pasekmės – iki šiol esame išsigandę, kad mūsų neišvežtų, kad naktį neužeitų į mūsų namus, kad ko nors mums nepadarytų.

Mes nesuėjome apsikabinti ir apraudoti to karo, kuris mus visus supriešino. Iš tikrųjų šiuo filmu ir norisi tai atlikti.

Kitas dalykas – pats esu vaikų rašytojas, man subtilusis vaikų literatūros pasaulis yra gerai pažįstamas, labai jį mėgstu, pats užaugau su būtent šio rašytojo vaikiškomis eilėmis.

Vėliau, kai nepriklausomybės pradžioje buvo atrasti dokumentai ir paaiškėjo, kad žmogus, kurį vertinau kaip nuostabų vaikų rašytoją, deja, turėjo ir slaptąjį gyvenimą, kitokį gyvenimą, man buvo labai sunku. Beje, kaip paskui sužinojau, dėl tokio gyvenimo jis labai gailėjosi, neturėjo ramybės ir negalėjo pasidžiaugti, kad išliko, priešingai – jo gyvenimas po šių įvykių buvo kančia.

– Ar nebaisu apie partizanus kalbėti būtent taip? Nėra to nerimo, kad liksite nesuprastas?

– Baimės neaplanko. Manau, kad meno kūrinys turi provokuoti, ieškoti arba iškelti klausimus, kurie nėra patogūs. Pats esu sukūręs filmų, kur yra pagerbiami partizanai, parodoma graži jų veikla, jų auka Lietuvai. Tas dokumentinis etapas, man atrodo, kaip ir baigėsi – Lietuvoje jau esame įteisinę partizanus, suprantame, kad jie nėra niekšai ar buržuaziniai nacionalistai. Dabar jau galime lipti laipteliu aukščiau, pažvelgti komplikuočiau.

Man atrodo, kad ir visuomenė jau yra pasiruošusi nagrinėti plačiau, giliau, įžvalgiau, nes vienaprasmiškų dalykų tuo metu nebuvo tiek daug.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vytautas V. Landsbergis

Kada nors ateis laikas pažiūrėti ir pagalvoti apie tuos partizanus, kurie buvo perverbuoti, kurie neatlaikė spaudimo, kurie tapo smogikais ir ėjo prieš partizanus. Juk žmogiškoji prigimtis – labai keistas dalykas. Žinant, kiek sovietai buvo prigalvoję kankinimo metodų, galima suprasti, kad ne visi juos atlaikė, tą mėsmalę atlaikyti buvo be galo sunku.

Kartu tai yra ir klausimas mums patiems – ar mes patys iš tikrųjų tai atlaikytume? Juk gyvename grėsmėje, pašonėje matydami, kas vyksta Ukrainoje, kas vyksta Sakartvele, matome, kad kaimynystėje yra valstybių, kurios nesikeičia, kurios, deja, okupacinį terorizmą praktikuoja iki šiol, ir negalime žinoti, kas ir kada nutiks.

Tokioje akivaizdoje yra labai svarbu mūsų psichologinės būklės analizė, tapatybės paieškos, kokie mes esame, kiek mes esame pasiruošę sunkumams, aukojimams, pasiaukojimams, kiek mes esame dar traumuoti, išsigandę. Lietuvos gynybos idėja mums gali būti antraeilė ar trečiaeilė.

– Kaip manote, kodėl mes esame linkę matyti viską juodai arba baltai? Kodėl mums kartais sunku pažiūrėti tiesai į akis, temą matyti kompleksiškiau?

– Turbūt tai yra ta pati didžioji pokario drama. Žmones būtų galima suskirstyti į tris pagrindines grupuotes. Pirmieji yra tie, kurie išėjo į mišką. Jų nebuvo daug, o ypač pabaigoje, kai jie buvo išvežti į Sibirą ir išžudyti.

Antroji grupė žmonių buvo tie, kurie stengėsi nesikišti, nerodė savo pozicijos, bandė tą laiką pralaukti, išbūti, išsaugoti savo šeimas, kas irgi yra natūralu. Ir ačiū Dievui, kad tokių žmonių buvo. Na, ir trečioji grupė buvo kolaborantai, stribai, tie, kurie norėjo padėti okupantui ir dirbo jo naudai.

Takoskyra tarp jų yra iš dalies likusi – mes nesuėjome apsikabinti ir apraudoti to karo, kuris mus visus supriešino. Iš tikrųjų šiuo filmu ir norisi tai atlikti.

Atsimenu, kai vyko mane ypač sujaudinusi akcija prie Giedraičių, kur susitiko buvę Lietuvos kariuomenės veteranai ir Armijos Krajovos senukai. Visi jie po Nepriklausomybės kovos apsikabino ir užvertė tą puslapį, nutarė gyventi toliau.

Man atrodo, kad tokio akto Lietuvoje dabar labai trūksta, o meninis kūrinys galbūt gali padėti suprasti ir tuos, ir anuos, padaryti taip, kad būtų gaila abiejose pusėse buvusių, tarp jų ir silpnesnių, palūžusių – juk jie irgi yra mūsų tautos dalis. Man skauda ir už juos, už tuos, kurie turėjo daryti nelengvą pasirinkimą, kurie pasirinko kitą naštą.

Tai nebuvo tik priešai ar baisūs žmonės. Pabandyti pažvelgti į juos, esančius kartu, man atrodo, yra meno uždavinys – ne skirti, o jungti. Jeigu šis filmas tai nors kiek padarys, jau bus gerai.

Beje, kažkada Audrius Stonys man pasakojo fantastišką istoriją apie Dzūkijoje, kažkur miškuose, kaime, likusius du gyventojus – vienas jų yra stribas, kitas – partizanas, tokie du seneliukai. Jie nebeturi su kuo daugiau bendrauti ir kai vienam iš jų buvo blogai su širdimi, kitas bėgo padėti.

Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas V.Landsbergis
Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas V.Landsbergis

Vakarais jie susėda, padaro čierką ir kalbasi: atsimeni, buvo toks mūšis? Tai kiek ten jūs mūsų nušovėt, atsimeni? 3? Sako, kad ne – 4. Na, tai ką – geriame už juos, už tuos žuvusius. Ta istorija man buvo biblinė, kai galima jau nebesispjaudyti ugnimi ir už stalo susėdus pasakyti: durnas reikalas tas karas, po galais, ką darysi.

– Kodėl jums apskritai partizanų tema yra tokia brangi?

– Lietuvos istorijoje mes turime ne tiek ir daug garbės zonų – yra knygnešiai, Basanavičiaus Lietuva, partizanų Lietuva, yra Sausio 13-osios Lietuva. Tuose tarpuose yra labai daug tokios „jokios“ arba prisitaikiusios, išsigandusios Lietuvos. Kalbėti apie tuos laikus, kai mes netikėtai buvome gražūs patys sau, yra tam tikras mūsų imuninės sistemos stiprinimas. Labai viliuosi, kad kada nors pasirodys gražus filmas ir apie Sausio 13-ąją.

Beje, ukrainietis Sergejus Loznica apie tuos laikus kuria fantastišką filmą, kurio ištraukas jau mačiau. Fantastiška, kokie mes buvome tame laike! Partizaniškas laikas irgi įkvepia, jis parodo, kad buvo žmonės ir labiau žmonės, žmonės, kurie nebijojo mirti. Pats nežinau, kaip man būtų, jeigu reikėtų daryti tokį pasirinkimą, todėl žaviuosi tais, kurie šią kartelę perlipo.

Daug dirbu su jaunimu, organizuojame vasaros stovyklas, o būtent kino stovykloje susipažinau ir su režisieriumi Giedriumi Tamoševičiumi, su kuriuo dabar kuriame filmą „Poetas“. Tuo metu vasarą su vaikais kūrėme partizaniškus filmukus. Ten pastebėjau vieną keistą dalyką – kad partizaniška tema vaikuose kažką labai giliai pažadina, tokį gentinį, genetinį instinktą būti oresniu, didesniu, kilnesniu.

Kartais į šią stovyklą atvažiuoja chuliganiški berniukai, padūkę, tokie, kurie mergaites nustumtų į šoną. Bet paskui, kai jie pavaikšto su partizaniškomis uniformomis, kai jie permiega bunkeryje, pasėdi, padainuoja partizanų dainas, vaikai pasikeičia – juose atsiverčia daug garbingesnio žmogaus galimybė, perspektyva, kad štai ir aš visa tai jaučiu panašiai, galvoju panašiai, žinau, kaip jautėsi Lietuvos partizanai.

Ta maža meninė simuliacija kartais padaro labai didelį psichoterapinį poveikį. Pamačiau, kad partizanų tema yra raktas ir, kol dar turime gyvų partizanų, žūtbūt turime iš jų imti ir perimti tą geną, stiprybę.

Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas V.Landsbergis
Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas V.Landsbergis

Kažkada Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pasiūliau vieną idėją – sakiau, kad yra vienas dalykas, kurį dar galime spėti padaryti, nes partizanų mažėja, jų tuoj nebeliks. Vaikai vasarą, kad ir mobiliais telefonais, galėtų nufilmuoti paskutinius partizanus, ryšininkes, tremtinius. Taip vaikų rankomis galėtume užfiksuoti tremties ir kovų archyvą. Galų gale, ir tie vaikai būtų kitokie, ir muziejuje turėtume unikalų eksponatą, kur būtų vaikų filmuoti dalykai.

– O ar jaučiate skirtumą tarp skirtingų kartų požiūrio į partizanus? Ar skiriasi tai, kaip į juos žiūri, tarkim, 5-iametis, ir žmogus, kuris buvo, palyginti, arti tos istorijos ar net su ja susijęs?

– Žmonės, kurie buvo susiję su partizanais, dažnai turi dvejopą santykį, vertinant, kiek jis palietė juos ar jų šeimą. Beje, partizaniniame kare nukentėjo ir nekalti žmonės, nėra taip, kad iš to laiko visi būtų išsinešę tik pozityvųjį naratyvą.

Bet vaikai jau gali būti tarsi virš asmeninio vertinimo ir į šią temą žiūrėti kiek visuomeniškiau, įvertinti, kiek Lietuvos raidai ir mūsų tapatybei tai buvo svarbu. Ir būtent remtis tuo patyrimu, suprasti, kad „aš esu tąsa“. Jiems tai yra labai natūralu – natūralu ir tai, kad jaunas žmogus be didvyrio, herojaus nesusiformuos.

Visi skaitėme knygas apie indėnus ar „Grafą Montekristą“ – vis tiek mums reikia antžmogių, tų superžmonių, kurie turėtų daugiau galių, drąsos, o tada mes iš jų mokytumės, matytume tam tikrą pavyzdį.

Aišku, herojus negali būti be antiherojaus – kad jį suvoktum, reikia matyti ir kitą pusę, jeigu nori matyti balta, turi būti ir juoda, kad suvoktum šviesą, reikia ir tamsos. Tai – natūralus dėsnis ir jokia dramaturgija negali būti be tamsiosios pusės. Būtent šitame filme „Poetas“ mus labiau domina tamsioji pusė, o antrame plane gerai matysis ir partizaniškoji auka, idealizmas, kuris nebus tiesiogiai deklaruotas. Jis bus matomas, bet mus domina tas žmogus, kuris bandė prisitaikyti – gabus, jautrus, turintis pasiutusiai daug talento, bet, deja, kartu bailus, palūžęs ir labai nelaimingas.

– Ar jau kažkiek aišku, kada galėsime šitą filmą išvysti?

– Vaidybinis filmas yra didelis darbas, jau dvejus metus jam ruošėmės, rašėme scenarijų, atrinkinėjome aktorius, darėme bandymus, daug kas keitėsi. Dabar jau net ir Sergejus Loznica sutiko pabūti mūsų konsultantu, scenarijuje padėjo sudėlioti paskutinius štrichus. Iki filmavimo – tikrai ilgas procesas.

Mūsų pirmasis filmavimas prasideda birželio mėnesį, o žiemą, kadangi mums reikia sniego Merkinės mūšiui parodyti, bus baigiamieji filmavimai. Paskui maždaug pusę metų trunka montavimas, garso uždėjimas. Manau, kad po metų šį filmą išvysime anksčiausiu atveju, o realiausiu – kitą rudenį, kai žmonės, sugrįžę iš vasaros atostogų, vėl bus pasiilgę kino teatrų.

Smagu, kad nemažai žmonių jau dabar prisideda prie šio filmo. Šiuo metu mums dar šiek tiek trūksta lėšų tam, kad įgyvendintume visą scenarijų. Bet žmonės mums aukojo – aukojo ir ginklus, netgi pas save priims. Štai dabar Anykščiuose filmuosime scenas, o ten žmonės į savo namus priims nakvoti mūsų filmavimo grupę. Tai labai gražus bendruomeniškas jausmas – tarsi kuriame visi ir visiems to filmo reikia. Taigi labai visiems ačiū už tą pagalbą.

– Kadangi užsiminėte apie pagalbą: o kas jums padėjo nupasakoti apie šio, pagrindinio veikėjo, dvilypio žmogaus portretą? Tikiu, kad pagalbos reikėjo ir čia.

– Jo istoriją aš rinkau po trupinėlį. Čia turiu paminėti – mudviejų su Giedriumi kūrybinis projektas „Poetas“ nėra pirmasis, prieš 10 metų dramos teatre aš buvau pastatęs spektaklį „Bunkeris“, kur buvo nagrinėjama ta pati tema ir netgi buvo kalbama apie tą patį žmogų, apie jo tragediją. Spektaklis buvo rodomas 10 metų, jame aktorius Marius Jampolskis sėkmingai vaidino pagrindinį vaidmenį, o Gediminas Storpirštis vaidino partizanų vadą.

Apskritai ši tema kalba atsirado man bendraujant su rašytojais, vienas jų – a.a. Romualdas Granauskas. Jis man buvo apie šį rašytoją papasakojęs labai daug, nes kaip tik buvo šio žmogaus kaimynas, pasakojo jis man ir šiurpių detalių – kaip tą žmogų kankino sąžinė, kaip jam ramybės nedavė tai, kad jis liko gyvas.

Ypač komplikuotas buvo jo gyvenimo finalas, tikrai skaudus, o tai leido pažvelgti į ilgalaikę perspektyvą, parodė, kad mūsų pasirinkimai nulemia gyvenimo kokybę. Kartais atrodo, kad trumpalaikėje distancijoje išlošei, bet ilgalaikėje pergalės nebėra. Kita vertus, iš to skausmo, atgailos atsiranda fantastiški vaikiški eilėraščiai. Man pačiam yra sunku vienareikšmiškai vertinti – kas yra labai geras, o kas – labai blogas. Kartais, deja, blogas žmogus gali rašyti labai gerą poeziją.

Visą pokalbį su V.V.Landsbergiu galite pamatyti čia:

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką