Vaikinas iš Meksikos ir mergina iš Lietuvos susipažįsta Indijoje... Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?
Vasanta: Indijoje aš mėginau būti vienuolis. (Juokiasi.)
Lina: 2007-aisiais mes susitikome Indijos mieste Vrindavane, kur vyksta piligrimystės festivaliai. Abu pajutome, kad mūsų širdys rezonuoja.
Vasanta: Iš pradžių buvo internetinė draugystė. Labai gerai jautėmės kalbėdamiesi vienas su kitu. Tuo metu jau praktikavau astrologiją ir Lina paprašė sudaryti jai horoskopą. Aš išpranašavau kūdikį, bet nė minties neturėjau, kad jo tėvas būsiu aš. (Juokiasi.)
Lina: 2008-aisiais vėl nuvažiavau į Indiją...
Vasanta: ...o aš pasitikau ją Delyje. Lina padavė man ranką ir nuo tada mes kartu.
Vasanta: Susituokėme pagal indų papročius...
Lina: ...mažame šventame kaimelyje. Ceremonija buvo labai graži, tradiciškai aukojome ugniai.
Indijoje jaunikio ir nuotakos apsikeitimas gėlių girliandomis sutuoktuvių ceremonijos metu reiškia „Aš dovanoju tau save“, tiesa?
Vasanta: Taip. Dar jaunikis apeina nuotaką septynis kartus, ji apeina jį tiek pat kartų, paskui abu septynis kartus apeina ugnį. Tai reiškia, kad tas vyras ir ta moteris nuo šiol yra sujungti septyniems gyvenimams.
Lina: Tai – likimas, kad mes susitikome. Nors gimėme ir augome skirtingose šalyse ir kultūrose, mūsų gyvenimo pradžia ir ieškojimai – labai panašūs. Vasanta ir aš – vienturčiai, įgijome su menu susijusias specialybes, abiejų mamos buvo griežtesnės už tėčius... Ir abiem anksti pradėjo neduoti ramybės egzistenciniai klausimai: kas aš esu, kur einu, kokia gyvenimo prasmė, kuo pasitikėti... Man nepatiko tai, ką mačiau, nepatiko vertybės, kurios buvo šlovinamos. Jaučiausi visuomenės marionetė, kuri funkcionuoja be širdies. Bet kai suvokiau, kad tikros yra tradicinės vertybės – tos, kurias išpažino protėviai, kurios kyla iš nuoširdaus Dievo tikėjimo ir tarnystės Jam, kad tik jomis vadovaujantis įmanoma gyventi prasmingai, o ne imituoti gyvenimą, – mano širdis atgijo.
Vasanta: Mama išėjo anapilin, kai man buvo vienuolika. Tarp jos artimųjų buvo mokytojų, mokslininkų, kunigų, kurie tarnavo pagrindinėse Meksikos bažnyčiose. Pradėjau suaugusiųjų klausinėti, kodėl žmonės miršta, kur jie iškeliauja... Labai anksti pajutau dvasinį alkį ir norą suprasti, kas esu, ką turiu daryti su savo gyvenimu, kokios mano, kaip žmogaus, didžiausios galimybės... Man netrūko meilės – turėjau gerą, mylintį tėtį, rūpestingą tetą, pas kurią apsigyvenau, kai netekau mamos, tačiau aš visada ieškojau meilės ir atsakymo, kaip įprasminti savo buvimą. Ieškojau desperatiškai. Lankiausi įvairiose vietose, perskaičiau krūvą knygų. Daug atsakymų radau „Bhagavadgytoje“, hinduizmo šventraštyje. Tačiau knygų, kuriose kalbama apie Dievo meilę, žmogaus dvasios tobulumą, būtinybę būti geriems, man buvo maža – svajojau sutikti žmogų mokytoją, kuris visa tai įkūnytų, ir aš galėčiau įsitikinti, kad taip gyventi tikrai įmanoma. Pagaliau tokį dvasinį mokytoją sutikau pamokslaujantį Amerikoje...
Visą Faustinos Bružaitės interviu skaitykite lapkričio mėnesio žurnale „Laima“.
