-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vilma Čereškienė: „Išėjusi į pensiją gal gyvensiu kaime“

Šiandien vis drąsiau ištaria buvusi „žiniukė“, o dabar Baltijos TV laidos „Tarp miesto ir kaimo“ vedėja Vilma Čereškienė.
Vilma Čereškienė
Vilma Čereškienė / Irmanto Gelūno/„15min.lt“ nuotr.

Laidoje „Tarp miesto ir kaimo“ dirbate dar tik dvejus metus, o „Žiniose“ – net vienuolika. Ar dabar kasdien žiūrite žinias?

Iki 2007-ųjų birželio buvau susijusi su „Žiniomis“. Per tuos metus išmokau daugybę dalykų, kurie bus man reikalingi visą gyvenimą. Jeigu važiuojam filmuoti, būtinai abu su operatoriumi kelionėje klausomės radijo, jeigu dirbu biure – dieną pradedu skaitydama agentūrų pranešimus. Žinau, kas vyksta ir ką vakare rodys žinių laidos. Žiūriu ir jas. Bet savaitgalį galiu ramiausiai ir nejungti televizoriaus, jeigu žinau, kad rimtų įvykių nėra.

Kaip dabar atrodo jūsų savaitė, kai nereikia kasdien skubėti į darbą?

Skubu aš. Ir labai smarkiai. Darbo dienomis keliuosi pusę septynių, ruošiu vaikus į mokyklą, juos išvežioju. Pirmadienį arba antradienį važiuoju filmuoti. Kartais į pačius atokiausius šalies kampelius. Kitomis dienomis tvarkau nufilmuotą medžiagą, skambinu naujiems pašnekovams, ieškau temų, skaitau apie žemės ūkį, amatus, sodus ir t.t. … Skirtumas nuo „Žinių“ tik tas, kad didumą darbų gali daryti tada, kada nori. Dabartinė veikla daugiau individuali. Tai man labai patinka.

Kas dabartiniame darbe jus labiausiai žavi?

Bendravimas su žmonėmis, kurio man taip trūko dirbant „Žinių“ studijoje. Man labai patinka kalbinti žmones, patinka, kai atvažiuoju pas juos atvira širdimi ir jie atsiveria man, patinka rodyti gražius dalykus. Kaip aš nuo to „kaifuoju“!

Ar nuvažiavusi į kaimą nepajutote, jog jums, išaugusiai mieste, stinga kaimiško gyvenimo kompetencijos? 

Mūsų laida įvardyta kaip gyvenimo būdo, o ne mokomoji ar patarimus dalinanti. Visa informacija, visa išmintis sklinda iš herojų lūpų. Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad aš žinau viską. Labiausiai už viską nemėgstu žurnalistų visažinių. Tų, kurie pasikviečia žmogų, apipila įmantriais klausimais ir bando pasirodyti „kieti“. Aš visada sakau – man negėda nežinoti. Man gėda grįžti iš filmavimo nesužinojus. Klausiu visko, ko nežinau. Kalbant apie kompetenciją pasakysiu dar vieną dalyką. „Žinių“ tarnybose dirba daug jaunų žmonių, priimami ir studentai. Ar visuomet jiems užtenka kompetencijos? Pagarba pašnekovui (kas jis bebūtų) ir mokėjimas išklausyti bei įsiklausyti. Šie bruožai žurnalistui, mano galva, tiesiog būtini.

Ar kaime teko išgyventi įdomių nutikimų?

Jų pasitaiko ir pačių smagiausių. Pavyzdžiui, mano kolegė filmuodama fermoje klausia: „Tai kada ši telyčia jau duos pieno?“ Ūkininkas sumišo: „Tai kad, ponia, buliukai pieno neduoda…“ Visus juokingus ir kurioziškus dalykus stengiamės sudėti į savo laidas.

Ar miesto ir kaimo žmonės skiriasi?

Man visuomet sunku atsakyti į šį klausimą. Didelė dalis mūsų herojų yra palikę miestą, baigę ne po vieną aukštąjį, turintys puikius namus, keliaujantys po pasaulį. Viena galiu pasakyti – kaime sutikti žmonės tikrai nuoširdesni, atviresni. Ten mažiau susvetimėjimo, ten bendravimas su kaimynu – vertybė, o žmogiškoji šiluma – savaime suprantamas dalykas, o ne kažkokia atgyvena.

Koks susitikimas jums paliko didžiausią įspūdį?

Galėčiau vardinti ir vardinti. Ką tik filmavau Marijampolės rajone gyvenantį rimorių Vincą Burčiką. Rimorius – tai arkliams pakinktus, kamanas ir kitokius dalykus gaminantis amatininkas. Senoliui 86-eri, jis vis dar rankomis siuva storiausias odas. Kad jūs matytumėt ir girdėtumėt tą žmogų! Kiek išminties, humoro, kokia graži jo kalba. Pažinti tokius žmones – didelė laimė…

Kokį savo žiūrovą įsivaizduojate?

Sprendžiant pagal skambučius ar elektroninius laiškus, spėju, kad tai įvairiausio amžiaus žiūrovai. Ir mieste, ir kaime gyvenantys, ir jauni, ir vyresni. Iki šiol nebuvo nė vieno, kuris piktintųsi ar klaustų: „Ką jūs čia rodote?“. Argi ne smagu?

Ar galite įsivaizduoti save gyvenančią kaime? 

Mes ir šiandien gyvename kaime. Bent jau tokį statusą turi mūsų priemiesčio gyvenvietė. Kalbant rimtai, tikrai neatmetame galimybės po keliolikos metų kraustytis į tikrą kaimą. Turime gražų žemės sklypą Švenčionių rajone, tad kartais pasvarstome galimybę išėjus į pensiją kraustytis ten. 

Ar pradėjusi keliauti išvydote tokią Lietuvą, kokią įsivaizdavote?

Nežinau, tai geras ar blogas bruožas, bet neturiu jokių stereotipų. Aš džiaugiuosi, kad apskritai turiu galimybę pamatyti Lietuvą. Graži man ta mūsų gimtinė. Su savo mažais jaukiais miestukais, bažnyčiomis, kaimiškomis trobomis, piliakalniais ir koplytstulpiais.

Ar jums neatrodo, kad gyvenimas kaime vis sunkesnis?

Laikmetis surikiavo taip, kad atgavus nepriklausomybę kaimas griuvo. Buvo sugriauti kolūkiai, kultūros namai, uždaromi vaikų darželiai, mokyklos, žmonės prarado darbus, mokėsi gyventi iš pašalpų. Daug jaunų, nagingų žmonių buvo priversti duonos ieškotis mieste ar užsieniuose. Dalis depresiją ir nusivylimą malšino alkoholiu. Šiandien rimti ūkininkai sako: „Darbo yra. Dirbančiųjų negalim rasti“. Turi praeiti laiko, kad žmonės vėl patikėtų, jog ramiai, sočiai galima gyventi ir kaimo vietovėse, kad čia nepritrūks darbo.

Ar susimąstote, koks galėtų būti kitas žingsnis, kai apie kaimą žinosite jau viską?

Norėčiau su šiuo projektu dirbti tol, kol jis gyvuos ekrane. Naivu manyti, kad kada nors žinosiu viską. Ir neduok Dieve, kad ateitų toks laikas, kai išdrįsiu pasakyti: „Man čia viskas nebeįdomu“.

Kokiems gyvenimo malonumams suradote daugiau laiko, kai atsisveikinote su „Žiniomis“?

Ketverius metus su vyru lankome šokius, laisvalaikiu paimu siuvinį į rankas, kartais ištrūkstame pažvejoti – pomėgiai nepasikeitė ir naujų neatsirado. Kelionės – didžiulė mano aistra. Ir nebūtinai po egzotiškus kraštus. Džiaugiuosi, kad dirbdama šioje laidoje turiu galimybę pamatyti tai, ko turistaudama nepamatyčiau. Pavyzdžiui, kaip gyvena Belgijos ar Ispanijos ūkininkai. Išėjus iš „Žinių“ atsirado galimybė ilgaisiais savaitgaliais pasižvalgyti po gražiausius Europos miestus.

Kaip galėtumėte nusakyti dabartinę savo vidinę būseną? 

Jokios rutinos: noras kurti, planuoti, svajoti, realizuoti. Mėgaujuosi kiekviena diena…

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius