Kartais juokais kam nors užduodu tą klausimą ir pamatau nuostabą žmogaus veide. Jis nežino, kur veda tas kelias, ir kartais man net atrodo, kad nežino, kas yra šventykla.
Žmogui labai svarbu jo statusas visuomenėje. Jo vertė priklauso nuo to, su kuo jis gyvena, ką daro ir kur gyvena. Senais laikais (na, prieš kokį dvidešimt metų) Panevėžyje paklausus žmogaus, kur jis gyvena, ir išgirdus, kad „Rožyne“, daugiau klausimų nebekildavo. „Rožyno“ kvartale gyveno itin pasiturintys piliečiai, kurie pasistatė pilis iš neaišku kur gautų pinigų. Ten gyveno žmonės, turintys tam tikrą lygį, kuris prilygo imperatoriškajam statusui.
O jei vaikinukas, treninginėmis kelnėmis pasakydavo, kad jis iš „Tulpių“, mintyse turėdavai suskaičiuoti iki trijų ir dingti leopardo šuoliu į tamsą. Nes tu suprasdavai, kokiai grupuotei jis priklauso ir kad tau dabar maža nepasirodys. Ir kiekvienas miestas turėjo savo įžymių gatvių, kurios nusakydavo žmogaus, ten turinčio namus, statusą.
Atvykau iš mažo Subačiaus miestelio mokytis į Vilnių. Su draugėmis, irgi kaimietukėmis, nuėjome į kokteilių barą paieškoti nuotykių. Kas buvo tie „nuotykiai“, mes nesupratome ir todėl garsiai kvatojome, kad visi matytų, kaip mes ieškome nuotykių.
Ir „nuotykiai“ atėjo. Keturios, ne lietuviškai kalbančios mergiotės, kurios taip prie mūsų priartėjo, kad mes iš karto tapome protingos. Nes iš karto supratome, kad mums nuotykių nebereikia ir kad mus dabar muš. Gal ne iš karto, bet jau labai greit. Ir dar supratome, kad mes būsim pralaimėjusi pusė. Ir stipriai pralaimėjusi.
Tačiau buvo nuostabu, kad viena iš jų, ne pati stipriausia, pasirodo, buvo pati smalsiausia. Gal jos nustebo, kad mes išdrįsom ateiti į tokią vietą, nes iš mūsų veidų joms buvo aišku, kad turėtume tupėti namie. Ir tie namai būtinai turėtų būti kaime.
Tai ta smalsuolė manęs paklausė, iš kur mes. Ir aš, lūžtančiu nuo sausumo liežuviu, išstenėjau, kad mes iš Subačiaus. Nors už nugaros drebėjo ir Merkinė, ir Juknaičiai. Ir kažkas atsitiko. Jos žengė žingsnį atgal ir ramiai pasakė, kad reikėjo perspėti. Aš išstenėjau, apie ką ji čia kalba, o ji pakartojo, kad perspėti reikėjo, kad mes iš Subačiaus. Ir nuėjo.
Per tris sekundes mūsų ten nebebuvo. Iki kito ryto mes neištarėme nė žodžio. Nes jei nesupranti, kas vyksta, tai ir nėra, apie ką kalbėti. Kol sužinojome paprastą dalyką. Senamiestyje yra Subačiaus gatvė ir ji turi savo gaują. Jos narių, panų, žmonų niekas neliečia. Pirmą kartą mano gimta, gyvenama vieta mane apdovanojo suvokimu, kad kaip yra svarbu, kur tu gyveni.
Aš visą gyvenimą gyvenau aikštėje. Na, ne jos viduryje, kaip koks paminklas, bet aikštės pakrašty. Žmonės gyvena namuose, kurie stovi gatvėje, o aš J.Gagarino aikštėje. Ir tie, kurie gyveno „Gagarinėje“, buvo kieti. O tie, kur už geležinkelio, gyveno „Mongolinėje“, tai tie nebuvo kieti. Nes ten žmonės dažnai skandindavo savo liūdesį visokiuose gėrimuose ir jų akys buvo labai siauros. Nuo nuskandinto liūdesio. Akys buvo labai siauri plyšeliai ir skęsdamas nebegalėdavai už nieko užsikabinti.
O tada visi kažkodėl supyko ant J.Gagarino. Net nežinau kodėl. Gal kad jis dėl savo mirties paliko daug paslapčių ir iki šiol kai kam neaišku – buvo jis tame mėnulyje ar nebuvo?
Bet vieną dieną atėjo pikti žmonės ir nurovė su visais vinimis vardinę aikštės lentelę ir užkalė naują. Dabar aš gyvenu „Aukštaičių“ aikštėje. Aukštaičiai gerai. Bet buvusios garbės nebeliko. Tuo labiau, kad šalia manęs gyvena latvių, rusų, azerbaidžaniečių ir žemaičių žmonės, kuriems tie aukštaičiai, tai panašiai kaip ir man. Daug garbės nedaro. Yra tai yra, bet puikuotis nėra kuo. Pavadinimas, kokių pilna visoje Lietuvoje.
Eini ratu apie tą aikštę, eini eini ir neprieini nieko. Jokios šventovės. Tik sukdama ratą į dešinę, akies kampeliu užmatai bažnyčios bokštą kairėje pusėje. Bet aš tikiu, kad kada nors ateis žmonės ir nusuks mano aikštės gatvę į kairę ir aš galėsiu tiesiu taikymu nueiti į šventovę.
