Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 9d. 20:57

Violeta Mičiulienė: Kuo tu tampi, kai tau gatvėje niekas nebešvilpia?

Violeta Mičiulienė Ypatingos
„Turiu fotoaparatą“ nuotr. / Violeta Mičiulienė

Seniau atsisukdavau. Kai sušvilpdavo už nugaros. Nes maniau, kad kaip kitaip bernai mane pašauks, jei nežino vardo? Važiuodama į rajono centrą, kur mokyklos laikais vykdavo visokie konkursai ir renginiai, turėdavau praeiti pro kareivines. Pro jas eidavau kaip sulėtintame kine.

Nes prie vartų budintis kareivėlis, ūgiu gal ir mažesnis už mane, švilpdavo, norėdamas atkreipti mano dėmesį. Po to šaukdavo rusiškai, kad pasakyčiau savo vardą. Man nebuvo gražesnio garso, kaip tas švilpimas. Atrodė, kad tai „Oskaro“ premijos lygio įvertinimas.

Aš žinoma neatsisukdavau, kas reikšdavo, kad noriu dar, dar ir dar. Kad mane kviestų, vadindami mergaite, gražuole. Po to pradėjau galvoti, kad jei švilpia, tai negerbia. Atėjo toks amžius ir supratimas.

Jie sušvilpia. Aš viduje krūpteliu, lyg gavusi nuo elektros iškrovos per nagus, sustingstu ir einu tolyn. Per tą laiką suprasdama, kad ten ne kareivėlis, kad aš ne mergaitė ir kad jei atsisuksiu, apsijuoksiu.

Po to išgirdau kreipinį – „ponia“. Žinau, kad neatitinku to žodžio reikalavimų. Kokia aš ponia, jei tik gražiai atrodau?

Atrodydavo, kad aš apsimetu ne tuo, kuo esu iš tikrųjų. Lyg meluočiau dėl savo titulo. Tačiau pasitaikė visko, kai taip kreipdavausi į man nepažįstamas moteris. Išvysdavau šypsenas. Pamatydavau ir nepasitenkinimą. Supratau, kad reikia žiūrėti į veidą ir klausyti širdies. Ponios su ne ponia negalima sumaišyti.

Atsimenu kaip Prancūzijoje, metro, mažutėlė senutėlė sukėlė audrą. Dailus jaunikaitis, kokio šimto metų senumo moteriškei, pasiūlė atsisėsti, pavadindamas ją ponia. Šitoji vos ne sprogo iš pykčio, pareikšdama, kad niekada nebuvo ištekėjusi ir ji yra panelė. Vyrukas buvo sunaikintas žodžiais.

O su kreipiniais į vyrus iš viso sudėtinga. Nesakysi gi – „vyre“ ? Nes nei jis tau vyras, nei tu jam žmona. Plius poniškos išvaizdos sutiktus vyrus galiu ant pirštų suskaičiuoti. Tuo labiau kad atėjo mada. Seneliukai su aptemptais suplyšusiais džinsais vaidina, kad tik vakar gavo atestatą.

Kai būnam su savo tėčiu gydymo įstaigose, visada seselėms šnibždu į ausį. Turim bendrą paslaptį. Jos kreipiasi į mano seną, aklą tėvą – „seneliuk“. Žinodama jo būdą ir kas gali būti, aš joms paskubomis šnibždu – „Jo vardas Eduardas! Gink, Dieve ne senelis!“ Šitaip į jį gali kreiptis tik jo anūkai.

Aš ir jau, na neslėpkim to, horizonte matau paštininką su pensija rankose. Ne veltui dažau plaukus, kad nieks neįtartų, kad netrukus mano svajonių vyras bus pensijos nešiotojas. Tačiau vis tik norėčiau neatrodyti tokia sena.

Todėl, kai parduotuvėje jau metuose esantis barzdotas vyrukas į mane kreipėsi: „Teta, ar jūs stovite eilėje?“, man atlūžo žandikaulis. Žinoma, aš iškart sureagavau, kad neturiu nei brolio, nei sesers. Ir, kad kažkas jam sumelavo, kad jis yra mano sūnėnas.

Ir pasijutau kvailai, nes iš tos kalbos buvo aišku, kad nenoriu būti bobutė.

Žinoma būtų nuostabu, kad galėtum prie nepažįstamo vyro prieiti parduotuvėje ir paprašyti: „Zuiki, būk geras, paduok man tą agurkų indelį iš viršutinės lentynos?“ Bet to nebus. Nes jis nei tavo zuikis, nei tu jo lapė.

Pradingo sovietinis „drauge“, kurio aš niekaip nesuprasdavau. Kreipinys į orą, kurio nei matei, nei žinai. Dabar pilna „draugų“ socialiniuose tinkluose, kurie lyg ir draugai, lyg ir ne.

Tai kaip mums viens į kitą kreiptis, kad mums visiems būtų malonu ir dar norėtųsi susitikt? Gal... Brangusis? Brangioji? Juk jei iš tiesų, tai mes iš tikro esam viens kitam brangūs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką