Dainininkė sako gimtadienių nesureikšminanti, todėl rugpjūčio 25-ąją išskirtinio paminėjimo neplanavo. Jau dvejus metus iš eilės Violeta Tarasovienė gimtadienius sutiko scenoje, 44-asis – ne išimtis. „Pasirinkau darbą, o ne šventę – sako V.Tarasovienė. – Gi dabar gimtadienį gali švęsti bet kurią dieną“.
Violetai ir Viliui Tarasovams už gimimo dieną daug svarbesnės yra vestuvių metinės. Šiemet, rugpjūčio 31-ąją, jie švenčia 11-ąsias –plienines vestuvių metines. Interviu su V.Tarasoviene kalbame apie gimimo dieną, pasikeitusį gyvenimą ir, žinoma, Vilių.
– Vis dėlto, kad ir kaip gimtadienį beminėtum, dažnas linkęs susimąstyti, kas iki šios datos nuveikta. Jums tai būdinga?
– Man nereikia gimtadienių, kad susimąsčiau. Visada žmogus mąstai apie laiko tėkmę, padarytus ar nenuveiktus darbus. Tai natūralus procesas. Bet aš niekada nežvelgiu į praeitį. Buvo – pražuvo.
Žiūriu į priekį, domiuosi naujovėmis, svarstau, kokią dar knygą paskaityti, kur nukeliauti. Tik nesakau, kad vietoje nenusėdžiu.
– O jei pačios gyvenimas būtų knyga, koks tai žanras būtų?
Novelė. Daugiausia veiksmo siužete įneša Vilius. Jis yra iniciatorius, skatinantis važiuoti, daryti, veikti, nebūti namie. Ir aš jam už tai labai dėkinga.
– O kokie buvo pastarieji metai?
– Gražius dalykus mėgstame pamiršti. Priimame juos kaip savaime suprantamus, todėl laimės kupinos akimirkos lieka užmirštyje, o atmintyje iškyla tie, kurie tave įskaudino, nuvylė. Gal čia su amžiumi taip?(šypteli).
– Kalbant apie atvirumą sau – sunkiausia sau pripažinti, kad kažkur gyvenime suklydote. Ar yra etapas, kurį norėtumėte išbraukti, ištrinti?
Nesakyčiau. Nes visos klaidos, visi išbandymai mane atvedė iki šio taško, pavertė mane tokia, kokia esu dabar. Jei nebūtų tų klaidų, nežinia, kaip mano likimas būtų susidėliojęs.
– Bet ar siužeto linija jus pačią nustebino?
– Sakykime taip – niekada negalvojau, kad gyvensiu Klaipėdoje. Tai, kad Vilnių iškeičiau į Klaipėdą, yra Viliaus iniciatyva. Čia gyvena jo šeima, jis čia turėjo didelę draugų kompaniją, kurios nenorėjo palikti, todėl man teko iškeisti savo draugus. Bet ką jau čia padarysi.
– Ar niekada Viliui neprikišate, kad va – dėl tavęs išvykau, o tu man taip...
– Tai aišku (juokiasi). Kai susipykstame, tikrai galima išsitraukti šį kozirį.
– Bet negi niekada nesvajojote 44-ojo gimtadienio sutikti, pavyzdžiui, stovint ant scenos JAV?
– Apie ką buvau linkusi svajoti? Aš ir dabar svajoju, bet niekada taip toli į ateitį. Žingsnelis po žingsnelio mano gyvenimas dėliojasi ir dabar. Net koncertų neplanuojame metus į priekį.
Dabar svajoju nuvažiuoti į Kubą, dar kartą aplankyti Ameriką. Tiek man, tiek Viliui ten labai patiko. Kaupiu svajones, kurias įdėjus šiek tiek pastangų gali lengvai išsipildyti.
– Kaip pati sakote, dabar gyvenimas plaukia palengva. Tai ar nepasiilgstate viso šurmulio, televizijos? Dabar atrodo tarsi nuo visko būtumėte pabėgusi.
– Tai įvyko natūraliai. Pasidarė nebeįdomu eiti į laidas ir kalbėti apie nieką. Visada užduodi sau klausimą – o kas man iš to. Nekalbu apie finansinę naudą – galvoji, ar man iš to bus kažkokia moralinė nauda, ar gvildensime aktualią temą, kuri gal net pakeis kažkieno gyvenimą?
Nepasiilgstu ir nesureikšminu tų laikų. Ateina momentas, kai tiesiog viso to nebenori. Šiandien aš gyvenu puikų, laimingą, visavertį gyvenimą. Esame laimingi, ir ačiū Dievui.
Man patinka, kaip dėliojasi mūsų gyvenimas. Atsikeliame, su Viliu vedame vaiką į mokyklą, tada išvedame šunį, tada keliaujame sportuoti, grįžtame, gaminu pietus, tada vėl laukia šuo, vaikas. Savaitgaliais dažniausiai išvažiuojame koncertuoti. Ir mums nieko netrūksta.
– Suprantu, kad su Viliumi Tarasovu tenka praleisti nemažai laiko. Atleiskite, bet ar nepabostate vienas kitam?
– Būna visokių momentų, neslėpsiu. Bet ar dėl to, kad esame visuomet kartu, ar dėl to, kad šiaip atplaukia nesutarimų debesis. Recepto nepasakysiu, tiesiog taip gyvename. Jei norime pabūti atskirai, pabūname, bet didžiulio poreikio mums būti atskirai tikrai nėra. Mums gera būti kartu.
– Per 11 metų kartu, tikiu, teko nuglūdinti kampus. Ar stipriai pasikeitėte dėl vyro?
– Mes abu kažkiek keitėmės, tai neišvengiama. Ir kampai glūdinosi. Bet kad ir kaip bebūtų, jis yra mano geriausias draugas. Būtent su juo viskuo daliniesi, kai prireikia peties, būtent jo pasinaudoju. Jis kritikas, draugas – viskas viename.
Aš, pavyzdžiui, esu užsisvajojus, o Vilius konkretus, punktualus. Aš anksčiau galėdavau vėluoti, bet retai, o dabar su Viliumi nevėluoju, nes jis viską mėgsta daryti anksčiau (juokiasi). Bet abu esame degtukai ir garsūs. Ir juokiamės garsiai, ir kalbamės, ir pykstamės. Nesikalbame irgi garsiai.
– O ką jums reiškia skaičius 44-imt?
– Svarbu, kad ne 60-imt (juokiasi). O šešiasdešimties sakysiu, kad svarbu, jog ne 80-imt. Skaičių nesureikšminu. Jokio lūžio momento nėra, jaučiuosi puikiai ir apie skaičius negalvoju.
– Šiuo metu ypač dažnai kalbama apie meilę sau. Ar per tiek metų ją sau įskiepijote?
– Jeigu meilę sau parodo savęs lepinimas, investavimas į savo kūną, drabužius, kas man atrodo pakankamai moteriška, šiuo klausimu save myliu, bet tik iki ribos. Kalbant apie pasitikėjimą, supratimas, jog ne visiems įtiksi ir patiksi, atsirado palaipsniui.
Man atrodo, kad pasitikėjimas savimi išvis labiau siejasi su jaunyste, bandymu įrodyti visiems, ko esi vertas, drąsa, o brandžiame amžiuje į viską, kas susiję su savęs sureikšminu, koks aš geras, nuostabus, reaguoji ramiai. Aš neprivalau niekam nieko įrodinėti, jei kažkam kažkas nepatinka manyje, tai jau nebe mano reikalas. Gyvenu, niekam nieko blogo nedarau, stengiuosi būti sąžininga.
– Gimtadienis neįsivaizduojamas be torto ir žvakučių – tai ką galvojote jas pūsdama?
– Svarbiausia, kad visi būtų sveiki. Visą kitą užsidirbsime ir nusipirksime.
– Tai šeima – didžiausias jūsų pasiekimas?
– Tikrai taip. Gražiai nugyventi, gražiai užauginti vaikus nėra lengva, todėl tuo galima didžiuotis. Žinoma, niekada nesakyk niekada, visko gali nutikti.
– Apibūdinkite savo gyvenimą vienu sakiniu.
– Vėjo gūsis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dvi dukras auginanti Violeta Tarasovienė: „Džiaugiuosi, kad mūsų ryšys – artimas, esame draugės“
