Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Balsys: mus traukia... jaunystė

Vytautas Balsys
Kristinos Sereikaitės nuotrauka / Vytautas Balsys
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Ką tik kino ekranuose pasirodžiusiame filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ jis – gražuolis advokatas. Atrodo, visko pertekęs, tačiau besiblaškantis tarp dviejų savo moterų. Režisierius, Kauno mažojo teatro vadovas Vytautas Balsys (56) gal kiek ir primena tą advokatą Liną iš kino filmo. Toks pat gražus, stilingas ir lygiai taip pat kažkada pajutęs, ką reiškia skirtis su mylimaisiais.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

 „Gal dėl tos mano gyvenimo istorijos režisierius Algimantas Puipa ir pasiūlė vaidmenį?“ – svarsto knygomis, paveikslais ir nuotraukomis nukrautame viengungiškame savo bute Kauno senamiestyje.

Įsivaizduokime situaciją Holivude: vienas geriausių Amerikos režisierių pastato filmą, įvyksta raudono kilimo premjera, o kitą rytą jūs atsibundate jau... garsus.

Bet taip neatsitiko. Tik kaimynė, su kuria vienoje laiptinėje gyvename daug metų, nustebo pamačiusi nuotrauką laikraštyje. Ir filmą pažiūrėjo.
Lietuvoje joks vardas neturi finansinės išraiškos. Ne tik mano profesijoje... Pripažinimas ir materialus pagrindas po kojomis – du nesusisiekiantys indai.

Negali sakyti, kad labai ko trūksta. Gražus butas pačiame Kauno senamiestyje, jūs pats – visada dailiai apsirengęs...

Beveik dvidešimt metų gyvenu tarp Kauno ir Hamburgo... Bet, nepaisant visko, žmogus juk vis tiek pasmerktas stokai. Jis nuolat nori ko nors daugiau.

Jei turėčiau daugiau pinigų, tada galėčiau?.. Arba – būčiau laimingesnis?

Neuždirbsi – negyvensi, štai kaip gyvenimas viską sustatė į vietas. Poreikiai – viena, o tavo lūkesčių išsipildymas, tavo pilnatvė – kas kita. Svarbu neapsigauti. Patenkinai poreikius, įgyvendinai svajones – ir ką? Viskas? Tik tiek? Siela yra lygiai toks pat skrandis, jai nuolat reikia. Meilės, nuotykių, įspūdžių, knygų...

Lino vaidmuo – pirmasis jūsų bandymas kine?

Jaunystėje „Raudonmedžio rojuje“ esu prabėgęs pro šalį. Tik tiek...

Ar režisierius pasiūlė vaidmenį žinodamas, kad turite penkerių metų sūnų ir kad jūsų širdies draugė psichologė Ieva – dvidešimt metų jaunesnė?

Lietuvoje yra koks tūkstantis gerų aktorių, kurie galėjo gauti šitą vaidmenį, bet jis nukrito man ir dėl to esu dėkingas angelams, kurie saugojo Puipą. O gal – žvaigždėms? Dažnai pagalvoju, kad kai kurie pokyčiai mano gyvenime susiję su Augustino gimimu.
Man atrodo, frazė, kuri nuskamba filme: „Mona, aš myliu kitą moterį ir ji laukiasi mano kūdikio“, yra mano kartos frazė. Ne vienas pažįstamas vyras panašiai yra pasakęs savo žmonai.

Kada ji paprastai nuskamba? Kada vyrai ryžtasi ją ištarti?

Kai jiems – apie penkiasdešimt. Kartais šiek tiek į vieną pusę, arba į kitą...

Prašau paaiškinti, kodėl jie taip elgiasi? Ar tai – tam tikras savęs įprasminimas? Noras garsiai pasakyti, kad dar nesu senas? Kad vis dar traukiu moteris?

Bet koks žmogaus ryšys su žmogumi yra abipusis. Nežinau, kokios hormonų audros siaučia, bet vyresnio amžiaus vyrai ir jaunesnės moterys traukia vieni kitus. Moterims įdomi jų patirtis, o vyrams... Erotiškumas, kvapas, grožis ir, nėra ko slėpti – jaunystė.

Tiesą sakant, trauka egzistuoja ir iš kitos pusės. Pažįstu moterį, kuri puikiai gyvena su šešiolika metų jaunesniu vyru... Visi tie susitikimai – paslaptis. Kodėl žmonės vieni kitiems atsiveria? Kodėl pasitiki? Viena žinau: tai nėra apsvaigimas, girtumas ar vienkartinis nuotykis. Jausmai ištinka, ir tiek, negali nieko padaryti. Algimantas gražiai sugalvojo istoriją savo filme – Linas su Monika vienas kitą puikiai supranta, jie draugai ir visiškai nenori prarasti vienas kito. Tiesiog taip išėjo, kad atsirado kita moteris. Mūsų su Janina (filme vaidinanti Algimanto Puipos žmona režisierė Janina Lapinskaitė – red. past.) linija gerokai išsikarpė, sutrumpėjo, man jos norėjosi daugiau...

Tikriausiai visi jūsų klausia apie tą erotinę sceną filme?

Tai buvo lyg krikštas. Lyg liptum į vandenį ir mėgintum: šaltas jis ar ne? Ta diena buvo prakeikta – filmavome visą dieną, o rezultato liko akimirka. Jei reikėtų filmuotis dabar, atrodo, viskas būtų kitaip. Tąsyk teko ne tik apsinuoginti, bet ir pasiekti tikrumo iliuziją. Gal todėl neliko stabdžių. Išsirengėme visiškai nuogi.

Kokia buvo pirmoji mintis, kai per premjerą pradėjo rodyti filmo titrus?

Nesugadinau. Žiūrėjau į save kaip į personažą, kaip į svetimą žmogų. Unikali galimybė šitaip save matyti, tai įvyksta nebent sapne.

Patikote sau?

Nesileidžiant į diskusijas, nemėginant padlaižiauti sau ar nuolaidžiauti – patikau. Tik man pritrūko mūsų istorijos filme. Minties, kad nėra taip paprasta vyrams palikti savo moterį ir išeiti pas kitą.

Vytautai, betgi jums tos frazės „Aš myliu kitą moterį ir ji laukiasi mano vaiko“ ištarti neteko. Kai susipažinote su Ieva, jau buvote išsiskyręs?

Skyrybos buvo sunkiausia ir skaudžiausia patirtis per visą mano gyvenimą. Žmonės juk susiriša nematomais siūlais, prisiglaudžia, susilieja... Be to, mes turėjome sūnų Povilą. Dabar jam jau 27-eri, jis pats augina sūnų, esu senelis.

Ar su buvusia žmona jūsų santykiai liko tokie draugiški kaip filme?

Mes visi turime po dvi puses. Tai, antrajai, kartais prabunda žvėriškumas, kurio nė neįtarėme esant. Jugoslavijoje per karą klasės draugas žudė klasės draugą. Skyrybos – viena iš aplinkybių, kai galime duoti valią kerštui.

Na, nelengva iškelta galva pasakyti: aš tau atleidžiu už skausmą, kurį man suteikei, ir paleidžiu tave... Gal šiais laikais – kitaip? Gal ši karta į daug ką paprasčiau žiūri?

Žmogaus geismas – tikra paslaptis. Jis geidžia ir meilės, ir naikinimo. Nemanau, kad šitos aistros priklauso nuo kartos. Kiekviena karta įsimyli, myli, o tam tikromis aplinkybėmis – naikina. Jei ne kitus, tai save. Alkoholis, narkotikai... Apie tai prirašyta begalė knygų.

Beje, alkoholis – dar vienas jūsų kartos palydovas. Daugybė menininkų pasidavė jo įtakai...

Ir daugelio jų nebėra tarp gyvųjų. Aš labai stengiausi nepasiduoti, nuolat galvojau, kad – viskas iš pradžių, tikėjau, daug sportavau. Hamburgas taip pat padėjo man ištverti tą nelengvą laiką, kai čia viskas vertėsi aukštyn kojomis, kai maišėsi vertybės, pinigai ir liejosi alkoholis. Nors irgi – visko būta...

Kaip atsidūrėte Hamburge?

Ilga istorija. Joje irgi esama paslapties. Studijavau germanistiką, maniau, būsiu diplomatas. Kartu labai traukė kinas. Mečiau studijas universitete, įstojau į režisūrą. Tėvams tai buvo smūgis, jie netgi nusisuko nuo manęs. Mokiausi pas Vytautą Žalakevičių. Turėjau ne tik dėstytoją, bet ir draugą, su juo kalbėdavomės iki išnaktų. Po tų pokalbių jis mane lydėdavo namo, paskui – aš jį, tada – jis vėl mane... Dabar, kai pagalvoju, tai buvo laimingiausi vakarai mano gyvenime.

1992 metais laimėjau stažuotę Hamburgo teatre. Padirbau ten aštuonis mėnesius, o paskui grįždavau vėl ir vėl. Turėjau namus, draugų, bičiulių. Kartais Kaune man atrodydavo, kad pasuku už soboro ir aš – Hamburge. Septintą ryto sėsdavau į lėktuvą, devintą jau būdavau ten.
Hamburgas – mano meilės, mano draugystės miestas, pažįstu visus jo kampelius, iki šiol ten likę bičiulių.

Nebuvo kilusi mintis pasiimti šeimą ir išvažiuoti ten visam laikui?

Man pasisekė laiptelį peržengti taip, kad nenukirsčiau ryšių su Lietuva. Būčiau pernelyg jos ilgėjęsis. Galiu ten nuvykti bet kada, neseniai buvome gastrolėse. Beje, Vokietijoje gavau Ievos žinutę, kad laukiasi Augustino. Nuostabi dovana penkiasdešimtmečiui!

Kodėl judu su Ieva nesusituokėte?

Nenoriu daug nagrinėti, toks yra mano požiūris, nepajudinama konstanta.

Gal tai ne konstanta, o vedybų baimė?

Ne baimė, o susitarimas.
Rasti antrąją pusę – labai svarbu, tačiau kiekvieno žmogaus pojūčiai, patirtis, mintys yra ypatingi, niekas už tave tavo gyvenimo nenugyvens, darbų nenudirbs. Su metais ateina patirtis: kai kas priklauso dviem, bet daugelis dalykų yra tik tavo paties.
Daug laiko esu praleidęs vienas. Vaikystėje net šuns neturėjau, prie upės vedžiodavau kaimynų. Išmokau vienatvės, o dabar man jos būtinai reikia. Jei neturėčiau, kentėtų tie, kurie yra šalia manęs.

Gerai, kad kitas žmogus priima tokias žaidimo taisykles. Moterys juk linkusios savintis...

Tas procesas vyksta, jis – nesustabdomas. Aš vis dar laikausi (juokiasi).
Taip atrodo, kad žmogui per gyvenimą lemta eiti dviese, vienišam likti lyg ir nenatūralu. Tačiau dviejų dermė yra stebuklas, gyvenimo dovana. Vyras ir moteris – du skirtingi pasauliai. Gerai, jei gerai, o jei – blogai?

Tai gal visai gera išeitis – gyventi dvejuose namuose?

Aš negaliu siūlyti savo receptų. Bet esu tikras: paslaptis turi likti, kad negriautum nei sau, nei kitam gyvenimo.
Daug skaitau, negaliu gyventi be knygų. Kai baigiu gerą, ištinka abstinencija.
Man patinka įsigilinti į savo mintis. Patinka atverti duris ir išeiti į miestą. Apsuku ratą, grįžtu. Daug bėgioju, rytais darau tibetiečių pratimus. Mąstau. Tai – mano gyvenimas.
Sunkiai jį įsivaizduoju be Augustino. Jam dabar – penkeri. Ir jis suteikia mano gyvenimui pilnatvės. Pastebiu, koks panašus į mane, netgi plaukus ant piršto suka lygiai taip pat, kaip aš. Jis mėgsta kiną, teatrą, mūsų ryšys – tikra dovana man.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką