Tiesą sakant, kalbėtis norisi apie tai, ar sunku gyventi netipiškai: vietoj lengvabūdžių santykių su gražuolėmis lietuvaitėmis pasirinkti tyrą santuoką, vietoj teleserialinio populiarumo – darbą teatre ar pasislėpus po linksmuolio 2011 metų Europos krepšinio čempionato talismano Amberio kauke...
Kas lėmė, kad bendram gyvenimui pasirinkote Lietuvą?
Malini: Esu kompiuterių programuotoja. Tai – labai mobili profesija, galiu dirbti bet kurioje pasaulio vietoje.
Vytautas: O man, aktoriui, – sudėtingiau. Nors kalbu angliškai, vis tiek pagrindinis darbo instrumentas – lietuvių kalba. Be to, ir teatras Indijoje nėra tiek įprastas, kad turėčiau ką ten veikti. Nebent Bolivude filmuotis (juokiasi)...
O Malini kaip tik susirado darbą ir nuo pirmadienio pradeda dirbti viename užsienio kompanijos padalinyje. Ten lietuvių kalbos nelabai ir reikės, nes visa komanda kalba angliškai.
Nemaniau, kad Indijoje merginoms įprasta turėti tokią profesiją!
Malini: Taip, pietinėje Indijos dalyje, iš kur aš kilusi, nėra didelio skirtumo tarp vyriškų ir moteriškų profesijų.
Vytautas: Pas mus kompiuteriai – dažniau vyrų darbo įrankis. O pas juos moterys programuotojos – net geresnės nei vyrai, nes greitesnės, stropesnės.
Malini: Mano tėvas – profesionalus klasikinės indų muzikos atlikėjas, o mama dirba matematikos mokytoja mokykloje. Turbūt dėl jos aš tapau kompiuterių specialiste. Jaunesnioji sesuo neseniai baigė mokslus ir dirba personalo vadybininke.
Vytautas: Malini šeima priklauso braminų kastai – savotiškiems šventikams, atsakingiems už dvasinius ritualus. Nors kastų sistema oficialiai nebeegzistuoja, tradicijos išlikusios, perduodamos iš kartos į kartą. Malini tėvai – kuklūs, paprasti žmonės. Mamos nepamatysi apsikabinusios auksais, bet mėlyno kraujo nepaslėpsi. Šeimoje bendraujama pagarbiai, mandagiai, labai oriai.
Net sunku įsivaizduoti, kaip judu susipažinote...
Malini: Susitikome Italijoje.
Vytautas: Jogos seminare. Malini į Italiją atvažiavo iš Niujorko, kur tuo metu dirbo. O aš – iš Lietuvos.
Malini: Kai pasišnekėjome, pajutau, tarsi tai būtų likimas, lemtis.
Vytautas: Paskui buvo daug žinučių, pokalbių internetu... O tada į Indiją aš važiavau... jau su žiedu kišenėje.
Nesąmonė yra žmogų prisimatuoti, pasitikrinti... Jeigu apsisprendei, jei esi tikras, kad laikas kurti šeimą, tai ir daryk. Gal aš senamadiškas...
Jūs visada toks greitas ir viskam pasiryžęs?
Vytautas: Nesąmonė yra žmogų prisimatuoti, pasitikrinti... Jeigu apsisprendei, jei esi tikras, kad laikas kurti šeimą, tai ir daryk. Gal aš senamadiškas...
Negi iki Malini nebuvo nė vienos, kuriai norėjosi įteikti žiedą?
Vytautas: Kažkada seniai draugavau... Bet tada dar nebuvo noro kurti šeimą. Ir džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė. Manau, kad tuoktis reikia tik kartą gyvenime. Tikiuosi, rimtos santuokos vėl grįš į madą. Nes iš tokio gyvenimo būdo, koks propaguojamas dabar, kaip matome, nieko neišeina: tikrinasi, ieško, matuojasi, keičia lyg pirštines. Seniau šeimos būdavo tvirtos, nes žmonės rimtai apsispręsdavo ir net jeigu būdavo sunku, žinodavo, kad nesiskirs. Negaliu būti garantuotas dėl savo ateities, bet man atrodo: geriau mirti, nei skirtis.
Kaip Malini šeima reagavo į jaunikį iš Vakarų?
Malini: Mano artimieji iš pradžių buvo šokiruoti, bet kai susitiko, susipažino, jau nebijojo.
Vytautas: Beje, su jos močiute išėjo smagi istorija. Kai Malini papasakojo apie sprendimą tekėti, močiutė išklausė, pagalvojo ir tada paklausė: „O ką tu darysi, jeigu jis valgo vištieną?!“ Jų kastos žmonės visiškai nevalgo mėsos – jau tūkstančius metų.
Malini: „Močiute, bet aš valgau vištieną“, – prisipažinau. „Ką? – išsižiojo močiutė. – Ai, tu gi juokauji! Oi, tu pokštininke…“ Taip pavyko užbaigti šitą opų klausimą.
Vytautas: Iškart iškėlėme vestuves, nes Indijoje susituokti buvo kur kas paprasčiau nei Lietuvoje – mažiau formalumų. Be to, indiškos tuoktuvės – kažkas neįtikėtino. Susirinko visi giminės, Malini mokytojai, kaimynai, sesers draugai – trys šimtai svečių. Tiesa, tai – gana kuklios vestuvės. O aš jaučiausi lyg teatre: nes stovėjome ant savotiškos pakylos, o visi sėdėjo ir žiūrėjo į mus. Kai apsikeitėme žiedais, svečiai šiek tiek paplojo. Užtat kai Malini man ant kaklo uždėjo kvepiančių gėlių girliandą, susirinkusieji pratrūko ovacijomis. Pasirodo, ne žiedai, o gėlių girlianda yra jungtuvių kulminacija. Ir būtent ta akimirka, kai moteris ją uždeda savo pasirinktam vyrui. Tai reiškia, kad renkasi moteris. Girliandą paskui nusiimi, bet nematomas ryšys lieka visam laikui.
Lietuvoje daugiau vestuvių ir nekėlėme, tačiau gal kada nors dar išnuomosime Malini tortinę baltą suknelę, kad pasijustų princese, aš apsivilksiu baltą kostiumą, sėsime į limuziną ir suvaidinsime europietiškas vestuves (juokiasi).
Skirtingos kalbos, kultūros... Ar nesunku bendrauti, reikšti jausmus?
Vytautas: Iš pradžių tikrai būdavo taip, kad Malini ką nors pasako, aš suprantu kitaip – ir tai, ką ji bandė pasakyti švelniai, man nuskamba šiurkščiai... Arba aš bandžiau ką nors pasakyti, ji nutylėjo ir tik gerokai vėliau išaiškėjo, kad pasakiau siaubingą dalyką. Geriausia, kai matai, kad jau kažkas nebe taip, pasisodini ir aiškiniesi, suki juostelę atgal: tu pasakei taip... aš pasakiau taip... ne, aš turėjau galvoje tai... o nuskambėjo kitaip...
Malini: Skirtumų tikrai labai daug, bet yra vienas bendras dalykas – mes artimi savo požiūriu į šeimą. Aš du kartus po kelis mėnesius dirbau Amerikoje, bet nemačiau ten to, kas vadinama šeima: susitikimų, bendravimo, kalbėjimosi, ryšio. O Lietuvoje matau, kad vaikai, tėvai, seneliai labai bendrauja, dažnai skambinasi. Indijoje – tas pats.
Vytautas: Netgi pagal astrologiją Lietuva ir Indija yra to paties – Vėžio ženklo. O jo esmė – šeima.
Indijoje į sporto klubus vyrai ir moterys eina skirtingomis savaitės dienomis. Kai žmona sužinojo, kad Lietuvoje tokio skirstymo nėra, jai buvo šokas: vadinasi, ji niekada negalės nueiti į jokį sporto klubą, nes ten bus svetimų vyrų!
Ko vienam dėl kito reikėjo atsisakyti?
Malini: Pirmas pasiaukojimas – kad turiu būti tokiame šaltyje... Dar, kad negaliu kalbėti savo kalba... ir maistas...
Vytautas: Mums atrodo, kad parduotuvės – pilnutėlės, bet Lietuvos ir Indijos parduotuvių daržovių skyrių net neverta lyginti. Ten yra tokių daržovių, kurių net pavadinimai pas mus negirdėti.
Malini daug kas čia neįprasta. Pavyzdžiui, Indijoje į sporto klubus vyrai ir moterys eina skirtingomis savaitės dienomis. Kai žmona sužinojo, kad Lietuvoje tokio skirstymo nėra, jai buvo šokas: vadinasi, ji niekada negalės nueiti į jokį sporto klubą, nes ten bus svetimų vyrų! „Gal ir tu gali neiti į tuos baseinus?..“ – atsargiai paklausė manęs. Gerai – neisiu.
Malini: Daug kur tenka būti tiesiog nuolaidesnei, kai ko neįprasto pasistengti nematyti...
Vytautas: Pavyzdžiui, pas mus jaunuoliai sėdi ant suoliuko ir bučiuojasi. Dažniausiai niekas nekreipia dėmesio ir praeina pro šalį. O Malini pamato, nusuka akis, bet net jos veidas persimaino. „Ir tu sakai, kad Lietuva nėra moderni...“ – papriekaištauja man. Pas juos net filmuose tik visai neseniai pradėjo rodyti bučinius. Būdamas kartu su ja ir aš imu daug ką matyti jos akimis, jausti kaip ji. Jei iš tolo pamatau ką nors, kas galėtų Malini šokiruoti, nukreipiu jos dėmesį kitur: „O, žiūrėk, kokia čia graži architektūra...“ Liūdna, jeigu Lietuvoje ją kas nors skaudina... Pavyzdžiui, nuėjome į baletą: viskas būtų gerai, muzika graži, bet šokant pasikeldavo sijonai... Malini tik po kurio laiko prisipažino, kad buvo šokiruota: susirenka ypatingi žmonės, pasipuošę, gražioje aplinkoje ir... žiūri po sijonais. „Kodėl tie sijonai tokie? Kodėl balerina taip pakelia koją?“ – stebėjosi Malini. Ir aš į daug ką pažvelgiau tarsi iš naujo.
O jūsų profesiją, aktoriaus darbo specifiką Malini supranta?
Vytautas: Ne... Darbas savaitgaliais, kai visi ilsisi, grįžimai vėlai naktį po spektaklių... Ir apskritai aktorius (prisiskaičius apie Holivudo žvaigždes) jai atrodė labai nepatikimas žmogus, pasileidęs... Bet pabendravus viskas stojo į savo vietas. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad ir Malini dirbs. Jeigu ji tik sėdėtų namie ir lauktų manęs grįžtančio, tikrai jaustųsi uždaryta tarp keturių sienų.
Jūsų spektakliuose žmona yra buvusi?
Vytautas: Ne visuose. Jai sunku, kad nėra vertimo. Be to, mūsų – Cezario Graužinio suburtas teatras – vaizduotės teatras: kai iš aktorių pasakojimų, judesių, ženklų kiekvieno žiūrovo galvoje dėliojasi savas vaizdas ir mintys. Man tai atrodo labai modernu ir įdomu, o lietuvių kalbos nesuprantančiai Malini – nuobodu. Be to, Haidarabade, iš kur ji kilusi, teatrai apskirtai nepopuliarūs. Ten labiau vertinami kino teatrai.
Dabar filmuojuosi keliuose lietuviškuose serialuose, bet tai greičiau bandymas pasižiūrėti, ar man patiks. Kadaise vedžiau renginius, bet ėmiau jausti, kad nebenoriu to daryti, ir atsisakiau pelningų pasiūlymų: matyti į šventę besirenkančius žmones ir paskui išlydėti juos girtus... linksminti ir raginti prisigerti? Nebenorėjau to daryti. Kur kas smagiau dirbti vaikams – buvau Mėta Meškinija. Dabar – Amberis.
Rimtam aktoriui toks vaidmuo – tarsi ir ne lygis...
Vytautas: Jeigu mano personažas teikia žmonėms džiaugsmą ir malonumą, kur čia ne lygis? Gyvenime neturiu tikslo uždirbti daug pinigų, noriu daryti tai, kas pačiam patinka. Aš ir pats savęs tipišku aktoriumi nelaikau. Smagu būti neatpažįstamam. Kartais, kai nesinori papildomo dėmesio, geriau prisistatau dėstytoju arba... kad groju būgnais. Nors visai nemoku jais groti.
Per dažnai vartojama meilė virsta buitine, bereikšme.
Tiesą sakant, Malini griauna mano įsivaizdavimą apie drovias, ramias indų merginas į žemę nudelbtomis akimis... besirūpinančias tik namais ir buitimi...
Malini: Aš tokia buvau iki tol, kol įstojau į koledžą. Kai pradedi dirbti kokioje nors didelėje kompanijoje, kai bendrauji su vakariečiais, aišku, kad ir pati keitiesi. Bet dauguma indų merginų iš tikrųjų yra drovios, kuklios.
Vytautas: Pasirodo, net jeigu fotografuodamasis apkabinsi merginą, kuriai nesi nei vyras, nei brolis, nei koks giminaitis, gali ją baisiai įžeisti. Atstumas tarp vyro ir moters išlaikomas nuo pat gimimo iki vestuvių. Tik santuoka – tarsi kokios ribos peržengimas, todėl vestuvės ir yra toks reikšmingas įvykis. Vis dažniau pagalvoju, kad tas atstumas ir pagarba nėra blogi dalykai – jie tik daugiau paslapties abiem lytims suteikia.
Tikiuosi, neįžeisiu, jei paklausiu, ar iki vestuvių bučiavotės?
Vytautas: Ne. Ne tik dėl indų tradicijų. Ir aš taip norėjau. Jau daug metų užsiimu joga, Indijoje esu buvęs aštuonis ar devynis kartus. Vesdamas indę žinojau, kad reikės laikytis tam tikrų taisyklių ir gerbti jas. Indija irgi sparčiai eina į Vakarus, bet džiaugiuosi, kad Malini šeima puoselėja senąsias tradicijas. Jie nėra fanatiški, nerauda, jog palaidojo vaiką, nes Malini išvažiavo gyventi už tūkstančių kilometrų. Bet ten aš radau tyrumą, kurio daug metų ieškojau... Kai pagalvoji, juk dar visai neseniai taip buvo ir pas mus: močiutė man ne kartą pasakojo, kaip tekėjo, kokie buvo jos santykiai su mano seneliu... Juk tai buvo vos prieš kelias kartas...
Bent už rankos žmoną laikyti leidžiama?
Vytautas: Aišku, taip darėme net iki vestuvių. Slapčia...
Malini: Indijoje net susituokę žmonės nedemonstruoja savo ryšio.
Vytautas: Viešoje vietoje jausmai nereiškiami. Jie turi būti tarp dviejų žmonių, o ne kitiems tarsi vitrinoje išdėlioti, reklamuojami.
Kalbame apie tradicijas, skirtingas kultūras, keistumus... O kur čia meilė?
Vytautas: Meilė yra, bet nereikia jos paversti žodžiais. Sutarėme, kad geriau jos nedeklaruoti niekada. Arba sakyti tik tada, kai abiem aišku, ką turime omenyje. Žodis „meilė“ apima labai daug ir gali turėti milijonus formų. Geriau yra nepasakyti ir jausti iš veiksmų, akių, negu kalbėti iš įpratimo, be prasmės: „Myliu... bučkis... atia...“ Kam reikia tų skambių frazių lyg iš kino filmų? Per dažnai vartojama meilė virsta buitine, bereikšme.
