„Baidyklė be antakių, be blakstienų, be veido. Na, visokių būdavo. Ir labai žiaurių, ir buvau apspardyta... Vien dėl to, kad taip atrodau“, – apie tai, ką teko patirti sergant psichologine liga, kalbėjo Gerda.
Mergina pasakojo, kad ji pešiodavo antakius ir blakstienas. Turėjusi storus ir vešlius antakius, galiausiai jų neteko. Dabar, norint sukurti vešlių antakių efektą, tenka ilgą laiką praleisti grimerės kėdėje arba prieš veidrodį.
„Dažniausiai užeina nerimas ar bijai kažko... Kažkokia nepatogi situacija ir tu pajauti, kad jau esi kažkur prie blakstienų ir trauki. Ir tada pagalvoji, kad vėl tą darai“, – atvirai kalbėjo Justės Arlauskaitės-Jazzu mokinė.
Gerda buvo visko susigalvojusi, ilgai tylėjo apie šią ligą. Manė, kad galbūt tai šalutinis poveikis nuo vartotų vaistų ar kažkokios ligos. Medikai, į kuriuos Gerda kreipėsi, ne iš karto pasakė, kas jai yra. Tačiau, kai mergina sužinojo savo diagnozę, jai iš karto palengvėjo. „Niekaip neišdrįsau pasakyti, kad aš pati tai darau. Galiausiai supratau, kad ne aš viena tokia „nenormali“ kaip iš pradžių galvojau“, – kalbėjo mergina.
Dabar Gerda yra įsitikinusi – apie tokias ligas reikia kalbėti, nesigėdinti to ir pasidalinti savo išgyvenimais garsiai. „Taip, tai labai asmeniška. Sunkiausia yra pradėti, bet kai pradėjau, jaučiuosi gerai. Ir džiaugiuosi, kad pasipasakojau. Galbūt kiti žmonės nežino, kas tai yra ir galvoja, kad yra tokie pasaulyje vieni. Tai va, jūs tokie ne vieni“, – sakė projekto dalyvė.
